Poilsio efektas išgaruoja per kelias dienas: kodėl po atostogų stresas smogia taip greitai

„Po atostogų mūsų laukia ne tik ta pati rutina, atsakomybės, darbo tempas ar santykiai – dažnas iš mūsų grįžta ir į tas pačias vidines persidirbimo dinamikas. Žiūrint metaforiškai, patyrus fizinę traumą mums juk neužtenka įprastos poilsio pertraukėlės. Per anksti grįžę prie intensyvaus sporto, savo savijautą tik dar labiau pablogintume“, – pranešime žiniasklaidai sako K. Vitkauskas.

Organizmas anksčiau ar vėliau paprašo „grąžinti skolą“

Problema, pasak K. Vitkausko, prasideda gerokai anksčiau nei pirmąją rugsėjo darbo savaitę. Jei žmogus ilgą laiką savo poreikius nustumia į šalį, atostogos tampa ne įprastu poilsiu, o bandymu kompensuoti jau susikaupusį nuovargį.

„Pervargimas arba perdegimas įvyksta tuomet, kai ilgą laiką ilgalaikės ateities tikslus iškeliame aukščiau savo dabartinių poreikių ir galimybių. Tuomet organizmas pradeda reikalauti „grąžinti skolą“ – įvairiais būdais trukdo mums dirbti ir verčia ilsėtis. Jei gebame brėžti aiškias ribas tarp darbo ir laisvalaikio, mums gali pakakti ir trumpesnių atostogų, nes kokybiškai atsistatome kasdienybėje“, – aiškina psichologas.

„Pulsetto“ klinikinių tyrimų ir reguliacinės strategijos vadovė Jūratė Jackytė-Kiršė sako, kad dėl to verta kalbėti ne tik apie poilsį, bet ir apie atsparumą stresui. Įtampos iš kasdienybės pašalinti nepavyks, todėl svarbu, kaip organizmas į ją reaguoja ir kaip greitai po jos atsistato.

„Esame įpratę fizinį atsparumą sieti su treniruotėmis – suprantame, kad ištvermė ar jėga neatsiranda per vieną dieną. Kalbėdami apie „stress fitness“, panašiai žiūrime į atsparumą stresui. Tikslas nėra išvengti kiekvienos įtemptos situacijos. Svarbiau, kad nervų sistema gebėtų prisitaikyti prie krūvio ir po jo grįžti į ramybės būseną, užuot ilgą laiką likusi tarsi pavojaus režime“, – sako J. Jackytė-Kiršė.

Asmeninio arch. nuotr./Jūratė Jackytė-Kiršė

Jos teigimu, būtent todėl dvi ar trys ramios savaitės vasarą neturėtų būti vienintelis rimtesnis atsistatymo laikotarpis per metus.

„Jeigu visus metus gyvename nuo savaitgalio iki savaitgalio, o vasarą tikimės per dvi savaites kompensuoti kelis mėnesius įtampos, problema niekur nedingsta. Atsparumas kuriamas kasdien: patyrėme krūvį, leidome organizmui atsistatyti ir vėl galime susidoroti su kitu krūviu. Kuo geriau veikia šis ciklas, tuo mažiau mūsų savijauta priklauso nuo to, ar dabar rugpjūtis, ar intensyvus rugsėjis“, – teigia J. Jackytė-Kiršė.

K. Vitkauskas sutinka, kad streso reguliavimas yra išmokstamas įgūdis. Tam, anot jo, nereikia streso vengti – priešingai, mokomės susidurdami su tokiu krūviu, kurį dar galime pakelti.

„Žmogui labai svarbu gebėti pasiruošti stresui, toleruoti jį išgyvenant ir sėkmingai atsistatyti po jo. Kitaip tariant, svarbu stresą reguliuoti, o ne tik jo vengti. Reguliuoti stresą mokomės tuomet, kai susiduriame su pakeliamu jo lygiu. Pavyzdžiui, išmokti taisyklingai plaukti galime tik tada, kai toleruojame vandenyje patiriamą įtampą, o ne tada, kai panikuojame, jog tuoj nuskęsime. Tas pats galioja ir darbe – streso reguliavimo įgūdžius laviname patirdami toleruotiną krūvį“, – sako psichologas.

Už atostogas neturėtume „susimokėti“ grįžę

Yra ir kita priežastis, dėl kurios vasaros poilsio efektas gali baigtis greitai – darbai, kuriuos randame sugrįžę. Darbuotojų paieškos ir atrankos bendrovės „Indigroup“ vykdomasis partneris Karolis Blaževičius sako, kad darbuotojas neturėtų atostogauti žinodamas, jog už laisvas dienas vėliau teks „susimokėti“ didesniu krūviu.

„Darbdaviai privalo užtikrinti, kad darbuotojas nesijaustų „skolingas“ savo darbo vietai atostogaudamas. Tai viena blogiausių praktikų. Jei darbuotojas žino, kad jis nebus tinkamai pavaduojamas ir kad per atostogas jo darbų kiekis kaupsis bei jį reikės kompensuoti po jų, jis negalės pailsėti ir jaus didelį stresą sugrįžus“, – sako K. Blaževičius.

Todėl, anot jo, grįžusio darbuotojo neturėtų pasitikti visas per jo atostogas susikaupęs krūvis. Ypač rugsėjį, kai po vasaros vienu metu suaktyvėja daugelio komandų darbas.

„Susikaupę darbai turi būti teisingai paskirstyti, komandų vadovai turi suprasti, kad papildomas krūvis atliekant susikaupusius darbus iš karto po atostogų sukels papildomą stresą, atsiras daugiau klaidų, o paatostogavęs darbuotojas taps vėl pavargęs. Mano nuomone, labiausiai grįžimą apsunkinti gali pati įmonės kultūra, kai po atostogų susikaupęs papildomas krūvis nėra teisingai paskirstomas ir darbuotojas paliekamas vienas su juo susidoroti“, – teigia K. Blaževičius.

Jo teigimu, dalis darbdavių jau taiko paprastą praktiką – pirmosiomis dienomis padeda darbuotojui atsirinkti prioritetus, o ne tikisi, kad šis iškart pats susitvarkys su viskuo, kas susikaupė.

„Yra tiek sumažinamas krūvis, tiek numatomas darbų planas į priekį, kad darbuotojas nepasimestų darbų gausoje ir nepatirtų streso dėl skirtingų darbų prioritetų, daromi dažnesni tarpiniai susitikimai norint jausti, ar darbuotojui sekasi gerai, ar jis nepradeda perdegti“, – sako „Indigroup“ vykdomasis partneris.

J. Jackytė-Kiršė priduria, kad grįžus į intensyvesnį darbo ritmą nereikėtų laukti pirmųjų išsekimo ženklų. Kur kas naudingiau dienoje sąmoningai palikti trumpų momentų, kurie padeda po įtampos grįžti į ramesnę būseną – tam gali padėti trumpas pasivaikščiojimas, kelių minučių kvėpavimo praktika, fizinis aktyvumas ar kiti individualiai tinkantys atsistatymo būdai.

„Grįžus po atostogų nebūtina sau kelti dar vieno tikslo – nuo šiol visai nestresuoti. Jis tiesiog nerealus. Verčiau pradėti nuo labai paprasto dalyko: pastebėti, kada įtampa kyla, ir nelaukti vakaro, savaitgalio ar kitų atostogų, kad leistume sau atsistatyti. Net keli sąmoningi persijungimai per dieną ilgainiui gali tapti įpročiu. Galiausiai norime ne gyvenimo be streso, o organizmo, kuris geba su juo susidoroti ir po jo grįžti į pusiausvyrą“, – sako J. Jackytė-Kiršė.