Man, kaip gydytojai, dirbančiai vaikų skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, dažnai tenka matyti vaikų traumas, ypač susijusias su važinėjimu dviračiu. Tačiau pačiam patyrus kritimą, atsirado kitokia, ir labai asmeniška, perspektyva.
Austrijos Karvendelio regione, važiuodama žvyrkeliu ir aplenkdama kelis elektriniais dviračiais važiuojančius dviratininkus, praradau kontrolę ir stipriai nusileidau ant žemės – veidu, petimi, ranka ir keliu. Galėjo baigtis daug blogiau, bet man nepaprastai pasisekė. Tiksliau, buvau pasiruošusi. Mano šalmas atliko savo darbą, ir, išskyrus keletą paviršinių veido sumušimų, likau beveik nenukentėjusi.
Labiausiai mane pribloškė ne tik kritimas, bet ir žmonių požiūrio į saugumą kontrastas. Austrijoje dėvėti šalmą yra įprasta. Net vaikai prisegami prie dviračių sėdynių su šalmais. Suaugusieji, nesvarbu kokiu tempu ar kur važiuoja, važiuoja su šalmais. Tai – prevencijos kultūra. Tačiau grįžusi namo (į Lietuvą – past.) matau visai ką kita. Mūsų dviračių kultūra auga – ir tai nuostabu. Tačiau ji auga greičiau nei mūsų supratimas apie saugumą.
Dažnai matau vidutinio amžiaus vyrus, lenktyniaujančius plentiniais dviračiais be šalmų, vaikus, važiuojančius vienus arba sėdinčius dviračių kėdutėse, visiškai neapsaugotus. Dažniausias pasiteisinimas: „Tai tik lėtas pasivažinėjimas į parką“ arba „Mes važiuojame netoli.“
Norėčiau aiškiai pasakyti: kritimo fizikai nerūpi nei atstumas, nei ketinimas. Vaikas, nukritęs nuo dviračio ir važiuodamas, atrodytų, nedideliu greičiu, vis tiek gali patirti sunkią galvos traumą. Tiesą sakant, mažesni vaikai yra labiau pažeidžiami – jų kaukolės kaulai plonesni, smegenys dar tik vystosi, o koordinacija mažiau išlavėjusi.
Jums nereikia kalnų nusileidimo trasos ar lenktynių, užtenka smėlio lopinėlio, žemo bortelio, staigaus posūkio, kad išvengtumėte šuns, ar išsigandusios reakcijos į pravažiuojantį automobilį.
Vis dar abejojate? Štai ką sako mokslas
Dauguma su dviračiais susijusių žūčių įvyksta miestų keliuose – miestuose ir miesteliuose (57 proc. visų su dviračiais susijusių žūčių) – dažniausiai šviesiu paros metu (77proc.), darbo dienomis (69 proc.) (Europos Komisija, 2024 m.).
Pažymėtina, kad maždaug 75 proc. visų su dviračiu susijusių mirčių priežastis yra galvos traumos, o tyrimai rodo, kad iki 85 proc. iš jų būtų buvę galima išvengti dėvint šalmą. Šalmų apsauginė nauda nėra nuomonės klausimas – tai mokslinis faktas, paremtas dešimtmečius trukusiais tyrimais.
Dar 1994 metais Maimaris ir kt. atliko gyventojų tyrimą Jungtinėje Karalystėje ir nustatė, kad dviratininkų šalmai tris kartus sumažino galvos traumų riziką. Tais pačiais metais Thomas ir tyrimo bendraautoriai pranešė, kad šalmų naudojimas 86 proc. sumažino sąmonės praradimo riziką – pagrindinį galimo smegenų sužalojimo sunkumo rodiklį.
Michael ir kt.2018 m. išanalizavo daugiau kaip 2 000 vaikų dviračių traumų atvejų duomenis ir nustatė, kad šalmų naudojimas buvo susijęs su gerokai mažesniu smegenų traumų dažniu ir mažesnėmis ligoninės išlaidomis. Be to, šalmus dėvėjusiems vaikams buvo mažesnė tikimybė patirti kaukolės lūžius (1 proc. palyginus su 10,8 proc., P = 0,001) ir veido lūžius (1 proc. lyginant su 6 proc., P = 0,040).
Strotmeyer ir kt. (2017 m.) daugiausia dėmesio skyrė vaikams, patekusiems į susidūrimus su motorinėmis transporto priemonėmis, ir padarė išvadą, kad „šalmuoti“ vaikai ne tik patyrė mažiau sužalojimų, bet ir buvo mažiau sunkiai sužaloti.
Nepaisant visų šių įrodymų, Carone ir kt. (2021) atkreipė dėmesį į nerimą keliančią tendenciją: šalmų naudojimas tarp vaikų tebėra neoptimalus, o vaikams augant, ypač paauglystėje, jis mažėja. Būtent šioje amžiaus grupėje didėja rizika patirti traumą, tačiau šalmų laikymasis mažėja.
Šie tyrimai ne tik patvirtina šalmų vertę, bet ir ragina mus elgtis geriau.
Prevencija skirta ne tik „rimtiems dviratininkams“
Egzistuoja pavojingas mitas, kad šalmai skirti tik sportininkams, lenktynininkams ar kalnų dviratininkams. Iš tikrųjų daugiausia galvos traumų patiriama kasdienių pasivažinėjimų metu – trumpų kelionių į mokyklą, vietinius parkus ar kaimynystėje metu.
Labiausiai širdį draskantys atvejai, su kuriais susidūriau savo praktikoje, yra tie, kurių buvo galima išvengti paprasčiausiai užsidėjus šalmą.
Taigi taip – jei mylite savo vaiką ir vertinate savo gerovę, dėkitės šalmą. Įsigykite tokį, kuris gerai tinka ir yra patogus, ir pasirūpinkite, kad tai būtų toks pat įprastas dalykas, kaip ir saugos diržo užsegimas automobilyje. Ir ne tik liepkite savo vaikams jį užsidėti – patys rodykite pavyzdį. Šalmai neturėtų būti skirti tik sportininkams ar aštrių pojūčių ieškotojams. Jie skirti visiems, ypač patiems mažiausiems ir pažeidžiamiausiems iš mūsų.
Tekstas publikuotas ir autorės leidimu paimtas iš jos „LinkedIn“
