Viktorija – viena iš 15min projekto „Ačiū medikams“ herojų. Pasakodami pacientų istorijas norime parodyti, jog Lietuvoje gyvena daugybė nuostabių medicinos darbuotojų ir jiems padėkoti.
Moteris sako, kad iki diagnozės nustatymo jautėsi gerai, niekuo nesiskundė, jai nieko neskaudėjo. „Mano savijauta buvo puiki. Tačiau kas mane nugynė pas gydytojus? Aš pradėjau susidurti su nevirškinimo jausmu, buvo toks jausmas, kad skrandis sustoja ir nedirba, kad negaliu atsiraugėti, nenoriu valgyti.
Pasidariau skrandžio tyrimą, tačiau jis buvo geras, kraujo tyrimai – idealūs, o tada nuėjau pasidaryti vidaus organų echoskopijos. Daktaras pamatė kasos auglį. Tada manęs laukė kompiuterinė tomografija bei biopsija, kuri patvirtino, kad man – ketvirta stadija, kasos auglys ir metastazės kepenyse“, – prisimena Viktorija.
Sako, kad išgirdus diagnozę buvo sunku patikėti. Kelios savaitės buvo tokios juodos, kad ji nemiegojo, jautė didelį nerimą, su niekuo nenorėjo kalbėti, o labiausiai kamavo klausimas – ką reikia daryti? „Mane kamavo daugybė minčių – nuo to, kaip reikės padalinti turtą iki to, kas užaugins mano sūnų? Man buvo labai sunku“, – sako Viktorija.
Po diagnozės moteris labai greitai gavo gydymą. Sako, kad pati dirba medicinos srityje ir dar per visą savo gyvenimą nebuvo mačiusi tokių gydytojų, kurie elgiasi su pacientu kaip su savo vaiku.
Esu labai dėkinga Klaipėdos universiteto ligoninės gydytojai Emilijai Rupšienei ir gydytojui Alvydui Česui
„Esu labai dėkinga Klaipėdos universiteto ligoninės gydytojai Emilijai Rupšienei ir gydytojui Alvydui Česui – jie man buvo kaip mama ir tėtis. Tu verki ir jie tave glosto, ramina. Kai suskysti, iškart sako, kad turiu kabintis į gyvenimą. Abudu taip nuteikia, kad neprarandi vilties. Neleidžia pamiršti dėl ko tu gyveni – kad turi galvoti apie savo vaikus, kad turi nepasiduoti. Man tai labai padėjo iš juodų jausmų pereiti į pozityvius“, – pasakojo moteris.
„Būdavo, nuvažiuoji pas kitą gydytoją ir sako jis – tu ką, nematai savo diagnozės? Ko čia atvažiavai? Išėjus iš kabineto paplūsdavau ašaromis. Tačiau grįžti pas save daktarą ir jau girdi – „suskydai? kur jau buvai?“, – sako moteris ir priduria, kad dabar jau bet kokios kalbos jai pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina.
Ji priduria, kad nori savo gydytojams padėkoti už profesionalumą, žmogišką rūpestį, labai šiltą bendravimą. „Šių gydytojų dėka gavau ne tik viltį, ir gyvenimą. Jie neleido man pasiduoti, kai buvo labai sunku. Gydytojai ateina su šypsena ir tu tada negeli nesišypsoti. Jie man sakė, kad negaliu sustoti, kad turiu šypsotis. Sakė – juk niekas nežinome, kas bus rytoj! Jie neleido man galvoti apie mirtį. Juk aš sakydavau – trys mėnesiai ir manęs nebėra. Gydytojai man to neleisdavo net galvoti“, – sakė moteris.
Viktorija sako, kad būtent daktaro A.Česo dėka sužinojo apie tyrimą, kuris padėjo sudėlioti ir gydymo planą, kokie vaistai ir chemija tinka, jis rašė ir Ligonių kasai, kad ji gautų reikiamus vaistus. „Gydytojas dirba paciento, ligonio labui. Aš besigydama mačiau, kiek daug pacientų ir artimųjų dėkojo gydytojams už jų rūpestį ir pagalbą“, – dalinosi Viktorija.
Gydymas davė rezultatų
Pradėjus gydytis, Viktorijai buvo taikyta chemoterapija, kuri davė puikių rezultatų, ir ji kurį laiką buvo remisijoje. Visgi, viena bėda nevaikšto – moteris dalinasi, kad mirė jos mamytė. „Mano mama mirė nuo tos pačios ligos, o aš susidūriau su dideliu stresu, tad teko vėl sugrįžti gydytis – vėl buvo taikoma chemoterapija, o dabar geriu vaistus, kuriuos šiuo metu man kompensuoja Rimanto Kaukėno paramos grupė“, – sakė Viktorija.
Paklausta, kaip šiandien jaučiasi, moteris juokiasi: „Nepatikėsite, bet aš visą laiką jaučiuosi gerai – nuo pat ligos pradžios ir gydymo metu. Būdavo ir silpniau, būdavo ir geriau, bet nepasiduodu. Nuo chemijos man šiuo metu yra stipri neuropatija – nejaučiu padų ir pirštų.
Aš viską darau, bet, pavyzdžiui, negaliu pakelti puoduko su vandeniu ar sriubos puodo, sunkiau ilgiau vaikščioti, nes nebejaučiu padų. Šalutinių požymių tikrai yra. Bet – aš kabinuosi į gyvenimą, einu į priekį. Man kiti sako, Jėzau Marija, taigi tu sergi? Atsakau – aš sergu? Aš net pamirštu, kad man vėžys“, – sako moteris.
Atsakau – aš sergu? Aš net pamirštu, kad man vėžys.
Viktorijos sūnus irgi paklausia mamos, ar jai tikrai vėžys, ar tikrai serga. „Sūnus manęs klausia, ar tikrai mirsiu. Aš nežinau, ką jam atsakyti. Bet pasiduoti negaliu. Šiandien kol kas padėtis stabili, o kaip bus toliau – matysime po trijų mėnesių, kadangi šiuo metu geriu specialius vaistus“, – sakė Viktorija ir priduria, kad gydytojų palaikymas veda į priekį ir neleidžia jai pasiduoti.
„Šiandien aš galiu nueiti pas abudu gydytojus bet kada, pasidalinti savo mintimis, emocijomis, paverkti. Jie mane supurto gerąja prasme, kad turiu dėl ko gyventi ir dėl ko kovoti. Jie neleidžia manęs pasiduoti“, – dalinosi Viktorija.
Padėkos gydytojams projektą „Ačiū medikams“ globoja „Berlin Chemie“.
