Taip pat pašnekovas tikina, kad mokslas šiandien jau gali gan tiksliai nustatyti ir žmogaus mirties datą, aišku, atmetus nelaimingus atsitiktinumus ir pan. V.Dirsė atskleidžia, kad pats sau tokį tyrimą irgi yra atlikęs.
– Minėjote, kad jums šiandien 40-imt, bet jūsų biologinis amžius rodo, kad esate 38-erių. Tai rodo, kad jums pavyko šiek tiek „atsukti“ biologinį laikrodį, nes prieš penkmetį daryti tyrimai, kuomet buvote 35-erių, rodė, kad biologinis amžius 37-eri. Pirmas klausimas, kiek jūs pats tikite tais tyrimai, kiek žmonės gali jais pasitikėti?
– Pirma, aš manyčiau, kad tai yra labai normali mokslo kryptis ilgaamžiškumo tyrimai (angl. longevity). Viskas prasidėjo palyginti seniai – 2006 metais, kai Harvardo profesorius Davidas Andrew Sinclair'as pradėjo laboratorinius tyrimus, bandydamas išsiaiškinti, kaip vyksta senėjimo procesas ląstelių lygmenyje. Tai buvo atspirties taškas ir šiandien viskas yra labai pasistūmėję į priekį.
Biologinio amžiaus nustatymas yra vienas iš tyrimų, kuris leidžia pasižiūrėti, kokia yra tavo realybė – ne pase, o biologijoje.
– Bet mūsų amžių nulemia daug dalykų – nuo psichologijos, depresinių susirgimų iki organų senėjimo. Kaip visa tai telpa į vieną tyrimą?
– Tyrimų yra ne vienas – biologinis amžius tik vienas iš jų. Lygiai taip pat mes galime pasimatuoti telomerų ilgį, kas irgi labai aiškiai parodo, kokia yra žmogaus šios dienos situacija. Ir NAD molekulės koncentracija, kuri net vadinama jaunatviškumo statuso molekule. Šiandien jau yra ir tokių tyrimų, kurie parodo atskirų organų biologinį amžių, ir jis gali skirtis.
Tokie tyrimai atliekami ir Lietuvoje – galima įvertinti, koks yra akių, klausos ar net smegenų amžius. Gali pamatyti, kad kažkuris tavo audinys senėja greičiau.
– Grįžkime prie jūsų. Kaip jums atrodo, ką per tą penkmetį tokio nuveikėte, kad pavyko „atsukti“ tą biologinį laikrodį?
– Kartais viskas atrodo taip žinoma – streso kontrolė, miegas. Bet aš viską vertinu konkrečiai – per mokslinius tyrimus, juk tie dalykai, kad ir kasdieniai, yra tyrinėjami.
Pavyzdžiui, yra tiriamas streso lygis. Viena studija yra parodžiusi, kad moterų nėštumo metu patirtas stresas atsiliepia net naujagimiui. Jie gimsta su jau trumpesnėmis mano anksčiau minėtomis telomeromis. O, pavyzdžiui, tų, kurie medituoja – tai įrodo net 13 studijų – rodikliai yra pastebimai geresni. Tai susiję su streso kontrole.
Kitas dalykas – miegas. Yra daugybė rekomendacijų, bet vienas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1000 asmenų, parodė, kad miego trukmė tarp 6–8 valandų yra pati tinkamiausia. Tiek miegančių žmonių biologiniai rodikliai buvo patys geriausi. Per mažai miego blogai, net ir per daug – irgi.
Galime kalbėti ir apie sportą. Intensyvus sportas pailgina telomeras. Netgi tyrinėdami atskiras sporto šakas galime pasakyti, kurios labiau prisideda prie ilgaamžiškumo. Aš į viską žiūriu per šitą prizmę ir stengiuosi būtent taip dėlioti gyvenimą. Aišku, čia negalime apsieiti ir be medicinos inovacijų.
– Minėjote, kad vyksta rimti organų atnaujinimų tyrimai, netgi pavykę bandymai su pelėmis. Pirmiausia, kalbant apie akies audinį. Ar taip ilgainiui sugalvoję naujinti visus organus galime keliauti prie amžino gyvenimo?
– Utopiškai kalbant – taip, bet aš žiūriu žemiškiau. Apskritai ilgaamžiškumo koncepcija yra apie kokybiško gyvenimo pratęsimą. Dabar kalbama, kad žmogaus amžiaus riba galėtų būti 120, o gal net 150 m., bet tai reiškia, kad iki tų metų žmogus palyginti neblogai turėtų funkcionuoti. Tai – viena iš regeneracinės medicinos sričių.
Abejoju, kad greitu laiku galėtume atnaujinti visą organizmą, tai bus atskirais etapais – audiniais, organais. Teigiama, kad pirmos sritys, kurios bus atjauninamos – odos, akių raumenų, sąnarių, kaulų sritys. Mano spėjimas, kad tai galėtų būti prieinama po kokių 8 metų.
– Žmonės ateina pas jus, kaip sakėte, įsivertinti realybės – sužinoti, kokiam jie yra etape. Reikia pasitempti ar viską daro neblogai? Ar psichologiškai tai sunku žmonėms?
– Pirmiausia, noriu pasakyti, kad Lietuvoje mes vienijame tokią longevity bendruomenę. Tai yra 700–800 bendraminčių, kurie šia tema domisi ypatingai – atlieka tyrimus, stebi, koreguoja gyvenseną, turi protokolus ir bando pasigerinti rodiklius.
Tam reikia skirti laiko, o galų gale ir iš finansinės pusės nėra labai pigu, jei nori susidėlioti visą planą. Tam reikia investuoti, bet, kaip aš juokauju, jaunystė ir ilgaamžiškumas negali būti pigūs.
Kalbant apie psichologiją, žmonės yra skirtingi ir reaguoja įvairiai. Kai kurie ateina nedrąsiai ir tikrai natūraliai bijo sužinoti savo biologinį amžių. Vieniems, kai sužino, kad biologinis amžius geras, palengvėja, kiti susiduria su realybe. Turėjau vieną trisdešimties metų amžiaus žmogų, kurio biologinis amžius nustatytas 44 m. Taigi – net 14 metų į vyresnę pusę, bet tai būna spyris, kad reikia ką nors daryti, nes pamatėme, kad gyvensena tikrai prastoka.
Turime ir rekordininkų, kai žmogaus pasas rodo, kad jam yra 46 m., o biologinis amžius – 36 m.
Situacijų būna tikrai įvairių. Turime ir rekordininkų, kai žmogaus pasas rodo, kad jam yra 46 m., o biologinis amžius – 36 m. Man teko su juo bendrauti gyvai, tai, pavyzdžiui, žiūrint į mitybą – nieko negali prisikabinti, viskas sudėliota pagal dabartines gaires. Sportas kasdien, streso lygis, irgi, juokauju, labai žemas. Asmuo džiaugiasi gyvenimu, plaukioja jachta viduržemio jūra ir nesuka galvos. Kai bendrauji, matai ir psichologinę pusę, kad žmogus yra labai optimistiškas. O ir tyrimai rodo, kad mūsų grupėje jis rekordininkas, kol kas niekas neaplenkė.
– Tikrai kiekvienas esame sutikę atvejų, kai žmogus vizualiai atrodo gerokai jaunesnis nei yra, ar tikėtina, kad jo ir biologinis amžius bus mažesnis? Liaudiškai mėgstam tokius žmones pavadinti „lyg užsikonservavęs“.
– Tikrai taip. Mes, pavyzdžiui, turime du tiriamuosius – vienas 74-erių, kitas – 75-erių. Šių senjorų rodikliai skiriasi per pusę. Vieno iš jų rodikliai kaip asmens, kurio amžius maždaug 60-ies. Vizualiai, aišku, subjektyvu spręsti, bet jis ir atrodo tiek jaunesnis. Mes visada tokiais atvejais stengiamės tirti, klausti žmogaus, kaip jis gyveno, ką darė, kad gautų tokį rezultatą. Pavyzdžiui, šis konkretus asmuo sportuoja visą savo gyvenimą. Net ir tokių metų sulaukęs į treniruoklių salę eina tris kartus per savaitę, taip pat krosas, mankštos.
Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad teikia daug dėmesio miego kokybei. Nėra problemų nei užmigti, nei atsibusti, naktį nesikelia.
– Jūs pats esate genetikas, tai klausimas iš šios srities – ar yra iš viso senėjimo ar ilgaamžiškumo genai. Ar jie paveldimi, kiek galime kliautis genais?
– Deja, bet šiuo klausimu daug laurų genetikai nesuteiksiu. Ilgaamžiškumą genai lemia gal 10 proc. ar kiek daugiau. Visa kita priklauso nuo žmogaus gyvensenos.
Biologinio epigenetinio amžiaus nustatymas yra epigenetika, kuri veikia mūsų genus. O ji yra labai jautri aplinkai. Jeigu atsiranda neigiamas dirgiklis, epigenetika, liaudiškai tariant, krenta, o biologinis laikrodis krypsta senėjimo pusėn.
Epigenetika yra svarbiau, o kalbant apie genetiką – taip, tiriant šimtamečius ir pan., yra išskirti keli genai, tačiau jų yra tik keli. Bet tai labiau apie tai, kad, pavyzdžiui, asmuo turi mažiau rizikos susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, geriau skaidomas cholesterolis ir pan. Tai jei žmogus turi tokį specifinį genetinį pokytį, tai šansai pagerėja, bet jei žmogus tyčia „eina prieš genetiką“, valgo nesveikai ir pan., tos genetikos gali neužtekti.
Galima paskaičiuoti, net ir vadinamąjį „time to death“ – mirties laiką. Net turėjome vieną atvejį 101-erių senjorą, kuris tyrėsi ir rezultatai buvo labai tikslūs. Jis jau yra iškeliavęs, bet pamatėme, kad atitikmuo yra didžiulis.
Bet vėlgi, tai sukelia labai daug emocijų. Aš visus nuraminu, kad mes į tai galime žiūrėti tik tuomet, kai atmetame visas galima ligas ir nelaimingus atsitikimus. Skaičiuodami „pastatome“ žmogų į idealias laboratorines sąlygas ir pažiūrime, kiek jam užprogramuota gyventi. Bet su dabartin ilgaamžiškumo koncepcija, tai galima koreguoti. Ir aš pats esu išsityręs.
– Ir kokie rezultatai?
– Beveik 86-eri (nusijuokia).
– Ką jūs patartumėte valgyti, ką daryt ir ko ne, kaip gyventi žmogui, kuriam rūpi pasiilginti gyvenimą?
– Aš kalbėčiau apie personalizuotą prevencinę mediciną, kuri jau po truputį atsiranda Lietuvoje. Asmuo yra ištiriamas genetiškai iš skirtingų „pusių“ – mitybos genetika, sporto genetika, streso genetika, miego genetika ir t.t. Pagal genetinį tyrimą gali aiškiai pamatyti, kas tau duota tiesiog gamtos. Gali pamatyti, kad, pavyzdžiui, esi jautresnis sotiesiems riebalams arba vienas ar kitas mineralas pasisavinamas sunkiau. Galų gale įmanoma nustatyti, kurioms sporto sritims žmogus yra genetiškai nulemtas.
