„Jūs visai nepanaši į depresija sergančią“: pacientę pribloškė anesteziologės požiūris į psichikos sveikatą

Skaistės nuomone, medicinoje dirbantys žmonės turėtų geriau suprasti, kas yra psichikos sveikata, su kokiais iššūkiais susiduria sunkumų patiriantys žmonės. O ne aklai „diagnozuoti“ sutrikimą ir stigmatizuoti vaistų vartojimą.

Skaistei leidus, dalinamės jos įrašu iš asmeninės „Facebook“ paskyros.

„Noriu pasidalinti savo patirtimi. Šią savaitę man buvo numatyta planinė operacija. Prieš ją į palatą atėjo anesteziologė – vidutinio amžiaus moteris. Ir, tiesą pasakius, būtent jos požiūris mane labiausiai nustebino.

Pradėjo klausinėti apie vartojamus vaistus. Neslepiu – vartoju antidepresantus mažomis dozėmis dėl panikos atakų, kurios kartais prasideda keliaujant, patekus į nepažįstamą aplinką ar tiesiog į situaciją, kurioje jaučiuosi nekomfortiškai.

Ir tada prasidėjo…

– O kam Jums jų reikia? Jūs tokia nuostabi moteris! Jūs visai nepanaši į depresija sergančią!

Bandau paaiškinti, kad aš ir nesergu depresija. Kad vaistai man padeda suvaldyti panikos atakas.

Bet ji toliau:

– Psichologai prirašo vaistų, žinau išsiprašo pacientai...

Aš jai sakau:

– Psichologai vaistų išrašyti negali. Jūs, būdama medikė, turbūt turėtumėte tai žinoti.

O ji man:

– Aš ir ne ginekologė, bet gimdymą priimti moku.

Tą akimirką supratau, kad diskusija gali būti labai ilga, bet galiausiai tiesiog pasakiau:

– Na, pas Jus gimdyti aš tikrai negimdyčiau.

Ir čia jau net ne apie mūsų skirtingą požiūrį. Visas šis pokalbis vyko prie kitos pacientės. Vien tai, mano nuomone, buvo pakankama priežastis suabejoti profesine etika. Aš net pasakiau jog nenoriu, kad ji būtų mano anesteziologė, kad jos tiesiog bijau.

Bet tuo istorija nesibaigė. Kai pasakiau, kad šie vaistai man reikalingi tam, kad galėčiau keliauti, patirti gyvenimą ir nebijoti situacijų, kuriose gali ištikti panikos ataka, ji pasiūlė labai „paprastą“ sprendimą:

– Tai nekeliaukite.

Ir tada mane jau suėmė juokas. Ne todėl, kad situacija buvo juokinga, o todėl, kad man pasidarė įdomu, kiek toli galima nueiti su tokiu požiūriu.

O kaip šeimos nariai? O jie neturi dėl to kentėti? Ar žmogus, turintis tam tikrų sunkumų, turėtų tiesiog susimažinti savo gyvenimą iki minimumo? Nekeliauti. Nepatirti. Nebandyti. Negyventi taip, kaip nori.

Aš pasirinkau kitą kelią. Diskusija vyko pakankamai ilgai ir ji nebuvo susijusi su planine operacija.

Išeidama anesteziologė dar pasakė:

– Jūs tokia moteris, prieš kurią net gėda stovėti neplauta galva… O kalbate apie depresiją. Jūs visai nepanaši į tokią.

Šitą dalį priėmiau kaip komplimentą. Bet kartu pagalvojau, kaip stipriai mes vis dar vadovaujamės stereotipais.

Žmogus, vartojantis antidepresantus, nebūtinai yra liūdnas, palūžęs, neprižiūrėtas ar „atrodantis, kaip sergantis depresija“. Lygiai taip pat žmogus, kuris šypsosi, dirba, keliauja, kuria, myli ir gyvena aktyvų gyvenimą, nebūtinai neturi jokių sunkumų.

Ir, tiesą sakant, labai apsidžiaugiau, kai operacinėje mane pasitiko kita anesteziologė.

O grįžusi į palatą sužinojau dar vieną dalyką – visos keturios mūsų palatos moterys kažkuriuo gyvenimo etapu buvo vartojusios antidepresantus.

Ir tada dar kartą pagalvojau: taip, tai yra šio laikmečio problema. Gyvenimo tempas, nerimas, panikos atakos, perdegimas, nuolatinė įtampa… Visa tai egzistuoja. Bet vaistai kai kuriems žmonėms nėra silpnumo ženklas. Kartais tai tiesiog yra pagalba.

Pagalba tam, kad žmogus galėtų ne tik „funkcionuoti“, bet ir kokybiškai gyventi. Kad galėtų keliauti. Mylėti. Dirbti. Juoktis. Kurti planus. Eiti į nepažįstamas vietas. Ir, svarbiausia, neatsisakyti gyvenimo vien todėl, kad kažkuriuo metu jam prireikė pagalbos.

Gal mažiau reikėtų spręsti apie žmogaus savijautą pagal tai, kaip jis atrodo.“

Šiuo Skaistės įrašu pasidalinta Lietuvos medikų grupėse, po ko kilo nemažos diskusijos. Greta moterį kaltinančių komentarų apie „fantazijas“, „išsigalvojimą“, yra ir tokių, kuriuose pritariama, kad medicinos įstaigose vis dar trūksta supratimo apie psichikos sveikatą, pasitaiko daug netaktiškų ir neetiškų pastabų pacientams ir net kolegoms.

Skaistės teigimu, viešai dalintis patirtimi ji nusprendė ne dėl noro kažką apkaltinti. „Tiesiog akivaizdu, kad žmonės mažai suvokia apie psichologines problemas ir leidžia komentuoti pagal savo kompetenciją. Jei mano pasidalinimas padės pakeisti bent dalies požiūrį, bus gerai“, – sakė moteris.