Sekite 15min Google
Žvelgdama atgal Laima pripažįsta, kad apie priklausomybę nuo azartinių lošimų tuo metu žinojo per mažai. Kadangi vyras pats uždirbdavo pinigus, ji manė neturinti teisės kontroliuoti, kaip jis juos leidžia.
„Sakydavau: jeigu manai, kad turi tam pakankamai pinigų, daryk, ką nori – pats juos uždirbi ir sprendi, ką su jais veikti. Man atrodė, kad tai tiesiog pramoga, skirta tam, kad būtų smagiau žiūrėti varžybas, daugiau azarto. Dabar labai gailiuosi, kad to nesureikšminau ir niekada nepasidomėjau, kokios tai sumos. Man net nekilo mintis, jog viskas gali tapti nevaldoma“, – prisimena moteris.
Ji buvo įsitikinusi, kad pavojingas lošimas vyksta kazino, o sporto lažybos yra gerokai nekaltesnės: „Tikriausiai apskritai turėjau per mažai informacijos. Galvojau, kad tikras lošimas yra kazino, o lažybų iš sporto rungtynių nelaikiau kažkuo rimtu.“
Vis dėlto vyro elgesys stebint sportą keisdavosi. Laima net iš jo veido galėdavo suprasti, ar rungtynėse pastatyta pinigų.
„Žiūrėjimas būdavo visiškai kitoks – įtampa veide, kitoks žvilgsnis. Dabar manau, kad jis labai retai žiūrėdavo rungtynes neatlikęs statymo. Galbūt tokių rungtynių apskritai nebūdavo“, – svarsto moteris.
Vakarienės metu – visada su telefonu
Kasdienybėje vyras vis labiau tolo nuo šeimos. Nuolatinį telefono tikrinimą jis aiškino darbo reikalais, todėl Laima ilgai neįtarė, kad ekrane gali būti atidarytos lažybų programėlės.
„Prašydavau bent vakarienės metu pasidėti telefoną ir su mumis pabendrauti, tačiau nepavykdavo. Visada būdavo „darbas“. Jaučiausi taip, tarsi žmogaus kūnas būtų čia, o jo paties – ne. Norint ko nors paklausti, reikėdavo kartoti penkis kartus, kad jis pagaliau išgirstų“, – liūdnai pasakoja ji.
Vakarais vyras ilgai nemiegodavo, nes stebėdavo įvairiose šalyse vykstančias sporto rungtynes. Kitą rytą nuovargis ir prasta nuotaika paliesdavo visą šeimą.
„Vargino dažnos jo nuotaikų kaitos, tačiau jas nurašydavau įtampai darbe. Dabar suprantu, kad didžioji dalis įtampos tiek darbe, tiek namuose kilo būtent dėl finansinių problemų, atsiradusių dėl lošimų“, – pripažįsta Laima.
Juokaudavau, kad galbūt jis susirašinėja su kitomis moterimis.
Nerimą galėjo sukelti ir tai, kaip vyras elgdavosi paprašytas paskolinti telefoną. Prieš atiduodamas jį žmonai, skubėdavo uždaryti atidarytas programėles.
„Juokaudavau, kad galbūt jis susirašinėja su kitomis moterimis. Tuomet parodydavo visas pokalbių programėles, bet nieko įtartino jose nepamatydavau. Vis sakydavau: „Nesuprantu, kodėl taip slepi telefoną, juk jokių paslapčių ten neturi.“ Deja, paslaptys buvo ne tokios, kokių tuo metu bijojau.“, – atvirauja pašnekovė.
„Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų“
Ilgainiui nepaaiškinamų dalykų daugėjo ir šeimos finansuose. Nors vyras daug dirbo, pradėjo kauptis neapmokėtos sąskaitos.
Jis tikindavo, kad vieną ar kitą mokėjimą jau atliko, tačiau netrukus šeima sulaukdavo pranešimo apie pradelstą skolą. Laima matė, kad vyras meluoja, tačiau vis dar nesuprato, ką slepia.
„Viskas būdavo aiškinama sunkumais įmonėje, problemomis su kolegomis, tuo, kad kažkas jam negrąžino skolos, ar kitomis priežastimis. Jis visada turėdavo paaiškinimą, todėl tikrosios problemos ilgai nemačiau“, – prisimena moteris.
Tiesa paaiškėjo vieną dieną, kai vyras, tuo metu dirbęs užsienyje, jai paskambino ir prisipažino pralošęs labai didelę bendrų šeimos pinigų sumą.
Man prasidėjo panikos atakos, negalėjau pakilti iš lovos, žiūrėjau į sieną ir bandžiau suvokti, kas vyksta.
„Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, tačiau kartu viskas per vieną minutę susidėliojo į savo vietas. Staiga tapo aišku, kas visą laiką vyko. Man prasidėjo panikos atakos, negalėjau pakilti iš lovos, žiūrėjau į sieną ir bandžiau suvokti, kas vyksta“, – prisipažįsta Laima.
Tuo metu ji namuose viena rūpinosi trimis mažais vaikais. Dėl susikaupusios skolos privačiam darželiui jų nebegalėjo ten vesti, todėl, nepaisydama savo būsenos, turėjo pasirūpinti šeimos kasdienybe: „Privalėjau susiimti ir visa tai išgyventi. Negalėjau tiesiog gulėti lovoje, nes šalia buvo trys vaikai, kuriais reikėjo rūpintis.“
Pažado nesilaikė
Prisipažinęs vyras tikino, kad toks atvejis buvo vienintelis. Jis žadėjo daugiau niekada nebestatyti tokių sumų ir nebekartoti tos pačios klaidos.
Laima tuo patikėjo, tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad lošimai nesibaigė. „Jis prisiekė viskuo, kuo tik galėjo, kad tai vienkartinis atvejis, kad suma buvo tokia didelė ir daugiau tai nebepasikartos. Bet, deja, pasikartojo – ir dar, ir dar kartą“, – atskleidžia moteris.
Tik po kelių naujų prisipažinimų ji suvokė, kad vyras nebegali kontroliuoti savo elgesio: „Pripažinti tai tikriausiai buvo sunkiausia. Visada atrodo, kad man taip neatsitiks, mūsų šeima tokių bėdų neturės, kad visa tai tėra blogas sapnas. Iš tiesų taip ir jaučiausi – kartais net trankydavau sau per žandus, kad atsibusčiau.“
Kiekvienas pokalbis kelia baimę
Vyro priklausomybė paveikė ne tik šeimos finansus, bet ir žmonos emocinę būseną. Net ir dabar jai kyla nerimas vyrui paskambinus ar pasakius, kad nori rimtai pasikalbėti.
„Kiekviena su pinigais susijusi tema man kelia nepasitikėjimą. Niekada netikėjau, kad žmogus gali tiek meluoti. Sąmoningai stengiuosi per daug nesigilinti ir negalvoti apie tą laikotarpį, nes tuomet suvokiu, kiek daug melo buvo. To žmogaus su mumis tada nebuvo – buvo tik fizinis kūnas“, – atvirauja Laima.
Moteriai ypač skaudu buvo suvokti, kaip mažai ji žinojo apie tikrąją šeimos finansinę padėtį: „Būdami santuokoje pasitikime žmogumi, tvarkome bendrus finansus, o kitas asmuo gali imti paskolas ar skolintis tau nieko nežinant. Tuomet nežinai, kuo visa tai gali baigtis. Man tai buvo viena baisiausių šios patirties dalių.“
Iškėlė vieną sąlygą
Supratusi, kad kalbama ne apie pavienę klaidą, o apie priklausomybę, Laima vyrui pasakė negalinti jo išgelbėti savo jėgomis. Ji pareikalavo, kad jis kreiptųsi į Anoniminių lošėjų grupę ir pradėtų individualią psichoterapiją.
„Tai buvo mano ultimatumas. Pasakiau, kad pati nesijaučiu galinti jam padėti, todėl jis privalo kreiptis į žmones, kurie žino, kaip dirbti su priklausomybe“, – pasakoja ji.
Pirmasis apsilankymas savitarpio pagalbos grupėje buvo nedrąsus. Vyras į tokią pagalbą žiūrėjo skeptiškai, tačiau grįžęs namo žmonai padėkojo: „Jis man pasakė: „Ačiū tau labai, kad liepei ten nueiti.“ Grupėje pasijuto nebe vienas, suprato, kad gali atvirai kalbėti ir būti išgirstas žmonių, kurie iš tiesų žino, ką jis išgyvena.“
Laima džiaugiasi, kad vyras neapsiribojo vien grupės susitikimais. Psichoterapijoje jis mėgina suprasti ir priežastis, dėl kurių lošimas užėmė tokią didelę jo gyvenimo dalį.
„Priežastys kiekvienam žmogui gali būti skirtingos. Tik jas atpažinus ir įvardijus galima pradėti iš esmės keisti save“, – įsitikinusi moteris.
Skolų už vyrą nemokėjo
Laima pasirinko neprisiimti visų vyro lošimo pasekmių. Jo skolų ji nepadengė, tačiau šeimai pritrūkus pinigų būtiniausioms išlaidoms pora ieško bendro sprendimo.
Moteris taip pat atskyrė savo finansus. Kad galėtų jaustis saugiau, ji turi prieigą prie pagrindinės sąskaitos, o vyras siunčia išrašus apie tuos finansinius veiksmus, kurių pati negali patikrinti.
„Tik matydama pagrindinius pinigų srautus galiu jaustis ramiau. Jis žino, kad nerimauju, todėl pats siunčia reikalingus išrašus. Labai tikiuosi, kad ateityje nebejausiu poreikio visko tikrinti“, – teigia Laima.
Vis dėlto finansinė kontrolė pasitikėjimo dar nesugrąžino. Ji supranta, kad santykiai niekada nebebus tokie, kokie buvo iki paaiškėjant tiesai.
Šiuo metu sutuoktiniai gyvena atskirai, nes vyras dirba užsienyje. „Išlaikyti šeimą labai sunku. Mes vis dar esame šeima, palaikome vienas kitą, tačiau mano nuolatinis nerimas ir daugybė baimių labai gadina mūsų santykius. Suvokiu, kad niekada nebebus taip, kaip buvo. Nebegalėsiu pasitikėti aklai ir tikriausiai niekada nesijausiu šimtu procentų rami, kad ir kiek metų praeitų“, – pripažįsta moteris.
Jos saugumo jausmas stipriai susijęs su tuo, ar vyras tęsia sveikimo kelią: „Ši problema yra visam gyvenimui. Kiek suprantu, vienintelis būdas ją kontroliuoti – nuolat lankytis grupėse ir dirbti su savimi. Jeigu jis nustotų eiti į susitikimus ir psichoterapiją, mano nerimas dar labiau išaugtų.“
Pagalbos prireikė ir pačiai
Per Anoniminių lošėjų grupę Laima sužinojo apie KALA – priklausomų žmonių artimųjų savitarpio pagalbos grupę. Nors eiti į pirmąjį susitikimą buvo baisu, ji jautė, kad nebegali visko laikyti savyje.
„Norėjau bent kam nors apie visa tai papasakoti. Kalbėti su žmonėmis, kurie nėra susidūrę su priklausomybe, ir gėda, ir kartais beprasmiška. Jie gali pradėti smerkti, gailėtis ar dalyti patarimus, nors nesupranta, kas iš tiesų vyksta. O man gailesčio nereikia“, – pabrėžia moteris.
Norisi žinoti, kad nesu viena.
Grupėje ji rado tai, ko labiausiai trūko – galimybę nebesislėpti ir nesijausti vienintele tokioje situacijoje.
„Norisi žinoti, kad nesu viena. Matyti sėkmės istorijas, turėti vilties, kad bus geriau ir kad šią problemą įmanoma bent kontroliuoti. Labai smagu kartu su kitomis šeimomis pasidžiaugti, kai jos padengia paskutines skolas. Tai rodo, kad tunelio gale yra šviesa“, – pasidžiaugia Laima.
Dėl trijų vaikų Laima į grupės susitikimus galėjo nueiti tik kelis kartus. Vakarais ji neturi kam jų palikti, nors sako norinti tokią galimybę turėti kas savaitę: „Kiekvieną kartą iš susitikimo išeidavau lengvesnė, laisvesnė ir labiau tikinti, kad viskas bus gerai“.
Portalui 15min atsakydama į klausimus apie savo šeimos patirtį Laima prisipažino kai kuriuos jų pirmą kartą uždavusi ir pati sau. Garsiai perskaičiusi savo atsakymus, ji pajuto galinti į visa tai pažvelgti tarsi iš šalies. „Jaučiuosi kaip po terapijos“, – šypteli moteris.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Laimos istoriją paprašėme pakomentuoti Lošimų priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos psichologės Gabrielės Glušauskaitės.
– Kodėl artimiesiems sporto lažybos dažnai neatrodo tokios pavojingos kaip kazino? Iš kokių ženklų artimieji gali suprasti, kad tai jau nebe pramoga?
– Pirmiausia, norisi padėkoti pašnekovei už pasidalinimą, artimųjų liudijimai yra labai svarbūs ir prisideda prie lošimo problemos stigmos mažinimo, bei parodo kitiems, susiduriantiems su šia problema, kad jie ne vieni.
Sporto lažybose problemą atpažinti dažnai būna sunkiau, nes daugelis žmonių tiki, kad jų lošimo rezultatą lemia žinios apie sportą, o ne atsitiktinumas. Toks įsitikinimas, be abejo, yra klaidingas, nes lošimo rezultatas visada yra atsitiktinis. Taip pat artimųjų, draugų rate lažybos gali būti priimamos kaip natūrali sporto varžybų stebėjimo dalis, nors, deja, toks įsitikinimas yra netikslingas ir yra keliantis priklausomybės riziką.
Bendrai ši priklausomybė yra nematoma, lyginant, pavyzdžiui, su alkoholio priklausomybe, kuri yra pastebima iš tam tikrų fizinių požymių. Visgi, tam tikri ženklai gali būti pastebimi ir jie yra apie pokytį – gali atsirasti nuotaikų svyravimai, nebedominti anksčiau dominusios veiklos, ilgesnis laikas praleidžiamas prie kompiuterio/telefono, vėliau grįžtama iš darbo, poreikis skolintis pinigų.
Svarbu pabrėžti, kad šie požymiai gali būti visi kartu, o gali nesimatyti nė vieno iš jų arba šie požymiai gali atsirasti visai dėl kitų priežasčių, nei lošimas. Todėl artimiesiems svarbu neprieiti skubotų išvadų, o verčiau atvirai klausti: „pastebiu pokyčius tavo gyvenime, tu pradėjai daugiau laiko leisti su telefonu, skolintis pinigų... apie ką tai? Ar gali būti, kad tu loši?“
– Net tuomet, kai Laimos vyras pradėjo gydytis, ji vis tiek, sako, dar tikrina sąskaitas ir nerimauja. Ar po tokių išgyvenimų pasitikėjimą įmanoma atkurti, ir kaip suprasti, kada kontrolė dar padeda, o kada jau pradeda varginti patį artimąjį?
– Po tokios patirties nerimas ir noras tikrinti sąskaitas yra visiškai suprantami, nes sugriūna ne tik finansinis, o ir emocinis saugumas, pasitikėjimas. Jis atsikuria ne per pažadus, o per laiką, nuoseklų gydymą, atvirumą ir kasdienius veiksmus, kurie leidžia vėl jaustis saugiau.
Žinoma, artimasis irgi turi imtis veiksmų, kad atkurtų savo saugumą, vidinę ramybę. Pavyzdžiui, kreiptis pagalbos į psichologus / psichoterapeutus, lankyti artimųjų savitarpio paramos grupes, užsiimti mėgstamomis veiklomis, bendrauti su artimaisiais, sportuoti, kokybiškai miegoti ir maitintis.
Kontrolė pradžioje gali padėti, jei ji yra abipusiai sutarta ir jos tikslas atkryčio prevencija. Tačiau, jei tikrinimas tampa nuolatiniu poreikiu, o nerimas niekur nedingsta net nesant objektyvių pavojaus ženklų, tai gali būti ženklas, kad kontrolė jau labiau vargina patį artimąjį, nei padeda. Tuomet svarbu dėmesį sutelkti ties pasirūpinimu savimi.
Mano manymu, yra labai svarbu suprasti, jog kito žmogaus probleminio potraukio lošimams artimieji savo pastangomis negali pašalinti – to turi siekti ir norėti pats lošėjas.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
