Viskas prasidėjo dar vaikystėje
Konstantinas sako, kad jo santykis su lošimu prasidėjo gerokai anksčiau nei apsilankymas kazino. Dar mokykloje jį įtraukė kompiuteriniai žaidimai. Ypač vienas, kuriame virtualius pinigus buvo galima paversti tikrais.
„Ten buvo tokia sistema: vienas žaidėjas stato savo pinigus, kitas savo, o tada vyksta kova. Kas laimi, pasiima viską. Mane tas labai kabino. Visa vaikystė buvo persmelkta tokio azarto. Vėliau atsirado lošimų automatai, bet dabar suprantu, kad pačios užuomazgos buvo gerokai anksčiau“, – pasakoja jis.
Dirbdamas vienoje Kauno įmonėje būdamas 19-os susipažino su lošiančiu kolega, kuris pirmą kartą nusivedė jį į lošimo įstaigą. Bet tąkart, sako, „neužsikabino“.
Tikrasis įsitraukimas prasidėjo apie 24-uosius metus jau gyvenant Londone. Tuomet jis su draugais nuvažiavo į miesto centrą tiesiog pigiau pavalgyti kazino restorane. Bet tą vakarą jis pirmą kartą atsisėdo prie pokerio stalo.
„Buvau gerokai išgėręs. Turėjau gal 50 svarų. Pastačiau, o po valandos pakilau nuo stalo ir net negalėjau abiem rankomis paimti visų laimėtų žetonų. Tiek daug buvau laimėjęs. Dabar suprantu, kad tai buvo viena blogiausių dovanų, kokią galėjau gauti“, – prisimena jis.
Po savaitės vėl apsilankė kazino. Šįkart žaidė ruletę ir vėl sekėsi. Tačiau tada jis dar nemanė turįs kažkokią problemą. Lemtinga diena atėjo po atlyginimo.
„Gavau algą ir jau vienas nuvažiavau į kazino. Atsisėdau prie lošimo automato ir visą atlyginimą iššvaisčiau per porą valandų. Nuo tada kiekvieną penktadienį po atlyginimo eidavau lošti. Taip ir prasidėjo mano priklausomybė“, – prispažįsta vyras.
Išlošė tiek, kad būtų užtekę pradiniam įnašui
Tuo metu Konstantinas uždirbdavo labai gerai. Kartais atlyginimas siekdavo apie 1200 svarų per savaitę. Vienu metu buvo susikūręs gyvenimą, apie kurį daugelis galėtų tik pasvajoti.
„Prisimenu, kad sumokėjau nuomą Londone, nusipirkau bilietus į Lietuvą, kur mėnesiui išsinuomojau apartamentus, ir man liko gal 50 svarų. Pradėjau lošti ir labai daug laimėjau. Problema ta, kad dopaminas auga. Jei šiandien išloši 50 eurų, rytoj tas pats laimėjimas nebeveikia. Reikia daugiau. Didesnių sumų. Didesnių emocijų“, – pasakoja jis.
Vieną kartą laimėta suma buvo tokia, kad, kaip jis sako, būtų pakakę pradiniam būsto įnašui. Tačiau visus pinigus pralošė grįžęs į kazino.
Iš šalies Konstantino gyvenimas atrodė tvarkingas. Dienomis jis dirbo, kūrė santykius, bendravo su žmonėmis. Naktimis gyveno visai kitą gyvenimą.
„Labai daug laiko praleisdavau tiek Kauno, tiek Vilniaus kazino. Gerai prisimenu momentą, kai sėdėjau lošimo įstaigoje ir pralošinėjau paskutinius pinigus. Tada pirmą kartą pagalvojau apie paskolą. Užpildžiau paraišką, gavau 7000 litų ir tą pačią dieną viską pralošiau. Po to paėmiau kitą paskolą“, – pasakoja jis.
Gyveno net oro uoste
Londone Konstantinas turėjo gerą darbą ir perspektyvas. Dirbo statybų projektų komandoje, kurioje buvo tūkstančiai darbuotojų: „Turėjau viską, kad kilčiau karjeros laiptais. Bet vieną dieną pradėjau nešti įrankius iš darbo. Pirkdavau juos įmonės sąskaita ir parduodavau antrinėje rinkoje, kad gaučiau pinigų lošimui“.
Tą benamystę priėmiau kaip savotišką nuotykį.
Netrukus jis prarado namus ir dvi savaites gyveno oro uoste, kurį pats buvo padėjęs statyti. Ir net tada problema jam neatrodė tokia rimta.
„Galvojau, gal kiekvienas vyras bent kartą gyvenime turi pabūti benamis. Kaip kažkoks išbandymas, išgyvensi ar ne. Tą benamystę priėmiau kaip savotišką nuotykį“, – prisimena.
Gyvendamas oro uoste jis pradėjo vogti, nes taip atrodė paprasčiau nei dirbti. „Supratau, kad galiu užsidirbti greičiau. Turėjau savo sistemą. Išnešdavau iš parduotuvių akinius, kurių vertė siekdavo 1500–2000 svarų. Parduodavau juos už 500 svarų ir tą patį vakarą eidavau į kazino. Viskas keliaudavo į lošimo automatą“, – prisimena Konstantinas.
Grįžęs į Lietuvą jis įsivėlė ir į kitus nešvarius reikalus. Taip dar labiau klimpo į apvogtų žmonių, skolų ir konfliktų ratą.
Svarstė, nuo kurio tilto nušokti
2017 metų rugpjūčio 11-oji Konstantinui iki šiol įstrigusi atmintyje. Tą rytą jis suprato, kad nebežino, kaip gyventi toliau. „Buvau apvogęs begalę žmonių. Nežinojau, kaip grįžti pas tėvus į Kauną. Atrodė, kad ten mane arba pribaigs, arba pats sau pasidarysiu galą. Nuvažiavau į Vilnių. Vokiečių gatvėje gėriau alų ir verkiau. Sėdėjau ir galvojau, nuo kurio tilto reikėtų nušokti“, – prisimena jis.
Tačiau tą dieną nutiko tai, ką jis pats vadina lūžiu. Vienoje bažnyčioje jį užkalbino anoniminių lošėjų bendruomenės narys ir pakvietė į susirinkimą. „Nuėjau. Papasakojau, kas vyksta. Nežinojau, kaip gyventi toliau. Man atrodo, kad būtent tada viskas ir pradėjo keistis“, –svarsto vyras.
Mamos žodžių nepamiršo iki šiol
Netrukus Konstantinas užsirašė į Minesotos programą. Tačiau prieš tai dar buvo vienas pokalbis su mama, kurio nepamiršta iki šiol.
Jei nuspręsi nusižudyti, tai nusižudyk taip, kad draudimas apmokėtų tavo laidotuves.
„Mama tuo metu buvo išgėrusi. Ji pasakė: „Žinai, Kostai, jei nuspręsi nusižudyti, tai nusižudyk taip, kad draudimas apmokėtų tavo laidotuves, nes neturėsime už ką tavęs palaidoti.“ Aš labai supykau. Trenkiau durimis ir išėjau. Ilgai po to nekalbėjome“, – pasakoja jis.
Vis dėlto šiandien Konstantinas sako mamai jaučiantis tik dėkingumą „Ji pyko, bet kartu mane palaikė. Kai patekau į reabilitaciją, mama ir pati metė vartoti alkoholį“, – sako jis.
Kelias į sveikimą nebuvo lengvas. Patekęs į Minesotos programą vyras dar spėjo grįžti prie narkotikų. Net ir tada viskas galėjo pasibaigti kitaip: „Atsikėliau po heroino ir pamačiau mėlynes ant rankų. Tą rytą supratau, kad turiu tik du variantus. Arba sveikti toliau, arba man visai ragas. Trečio varianto nebebuvo“.
Po to sekė reabilitacija kunigo Kęstučio Dvarecko įkurtoje bendruomenėje „Aš esu“. Didelį vaidmenį jo gyvenime suvaidino ir Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė.
„Aš jai sakydavau, kad prisidirbau tiek, jog dabar visą tą š... turiu vienas išsrėbti. O ji po metų pasakė vieną sakinį, kurio nepamiršiu niekada. Pasakė, kad neturiu viso to š.. suvalgyti. Turiu iš to užauginti naują gėlę“, – sako Konstantinas.
Buvusių lošėjų nebūna
Šiandien Konstantinas jau devynerius metus nelošia, nevartoja narkotikų ir negeria. Tačiau jis nemėgsta žodžio „buvęs“: „Man labai keista, kai žmonės sako „buvęs lošėjas“ arba „buvęs narkomanas“. Nebūna buvusių. Nuo buvusio iki esamo yra labai mažas atstumas. Bet kada gali atkristi. Nors devynerius metus nelošiu, vis tiek laikau save sergančiu žmogumi“, – atvirai prisipažįsta.
Anot jo, sunkiausia lošėjui pripažinti ne tai, kad jis pralošė pinigus, o kad priklausomybė stipresnė už jį.
„Lošėjas visada nori būti nugalėtojas. O čia turi pasiduoti ir pripažinti, kad lošimas stipresnis už tave. Man labai patinka palyginimas, kurį kažkada išgirdau anoniminių lošėjų grupėje. Įsivaizduok, kad į ringą eini kovoti su Mike'u Tysonu geriausiais jo laikais. Tu neturi jokių šansų. Taip yra ir su lošimu“, – sako pašnekovas.
Vis dėlto šiandien jis nebekovoja ir nebėga nuo lošimo. Kaip pats sako, lošimo priklausomybė eina šalia jo. „Todėl ir kalbu viešai. Jei lošdamas galėjau meluoti, vogti ir manipuliuoti žmonėmis, kodėl negalėčiau atvirai pasakoti apie savo sveikimą? Taip, dėl to esu nukentėjęs. Vieną kartą negavau darbo objekto, nes žmonės žinojo mano istoriją. Bet aš neslepiu, kas esu“, – atvirauja Konstantinas.
Nauja „priklausomybė“
Šiandien jo gyvenime atsirado tai, ko anksčiau nebuvo – ramybė. Jis gyvena su sužadėtine, kuria savo verslą, gamina žvejybos masalus ir juokauja, kad žvejyba vienu metu buvo tapusi tarsi nauja priklausomybe.
„Pradžioje žvejyboje jausdavau labai panašų azartą kaip kazino. Sugaudavau žuvį ir iš karto norėdavau dar daugiau pagauti. Net išsigandau, kad kartojasi tas pats modelis. Kai pasakiau tai savo psichiatrei, ji tik nusijuokė: „Tu tik žvejok.“ Ta žvejyba galiausiai virto darbu ir verslu“, – šypteli jis.
O kalbėdamas apie savo kelią Konstantinas dažniausiai prisimena vieną iš 12 žingsnių sveikimo programos principų: „Man įstrigo šis –Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus. Todėl aš ir neslepiu. Esu lošėjas. Esu narkomanas. Esu alkoholikas. Tai mano istorija. Ir ji niekur nedings.“
Specialisto komentaras
Konstantino istoriją sutiko pakomentuoti Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič.
– Konstantinas gyveno oro uoste, bet net tada situaciją priėmė kaip savotišką nuotykį ir išbandymą. Kaip priklausomybė pakeičia žmogaus mąstymą, kad net akivaizdžiai pavojingas ar žeminančias situacijas jis ima laikyti normaliomis?
– Pirmiausiai noriu padėkoti Konstantinui už jo norą dalintis savo išgyvenimais. Manau, kad tai yra vertinga kitiems lošiantiesiems, kurie vis dar yra paieškų kelyje.
Priklausomybė keičia ne tik žmogaus elgesį, bet ir jo realybės suvokimą. Kai lošimas tampa svarbiausiu gyvenimo prioritetu, smegenys pradeda vertinti situacijas pagal vieną kriterijų – ar jos leidžia tęsti priklausomą elgesį. Visa kita – finansiniai nuostoliai, prarastas darbas, santykiai ar net benamystė – tampa tarsi antraeiliais dalykais.
Konstantino pasakojime matome labai būdingą psichologinį gynybos mechanizmą – racionalizaciją. Gyvenimą oro uoste jis aiškino kaip savotišką nuotykį ar vyriškumo išbandymą. Toks aiškinimas leidžia bent laikinai sumažinti vidinį skausmą ir nepripažinti tikrojo problemos masto. Tai nėra sąmoningas melas – žmogus iš tiesų pradeda tikėti savo susikurtu paaiškinimu.
Priklausomybės metu keičiasi ir žmogaus normų sistema. Tai, kas anksčiau atrodė nepriimtina – vagystės, melas, benamystė ar didžiulės skolos – palaipsniui tampa kasdienybe. Šis procesas vyksta ne per vieną dieną, o palaipsniui. Kiekviena peržengta riba palengvina kitos peržengimą.
Girdėjau mintį, kad priklausomybė žmogų moko prisitaikyti prie vis blogėjančių aplinkybių. Tai, kas sveikam žmogui būtų signalas nedelsiant ieškoti pagalbos, priklausomam žmogui gali atrodyti tik dar viena kliūtis, kurią reikia įveikti, kad būtų galima lošti toliau.
Būtent todėl daugeliui žmonių „dugnas“ ateina gerokai vėliau, nei gali atrodyti iš šalies. Manau, svarbu, kad skaitytojas Konstantino istorijoje pastebėtų savo elgesį ir būtinai kreiptųsi pagalbos nelaukdamas, kol netinkami pasirinkimai prives prie „oro uostų“, „suoliukų parke“ ar dar skaudesnių patyrimų.
– Konstantinas iki šiol prisimena mamos pasakytą frazę: „Žinai, Kostai, jei nuspręsi nusižudyti, tai nusižudyk taip, kad draudimas apmokėtų tavo laidotuves, nes neturėsime už ką tavęs palaidoti.“ Artimieji dažnai jaučiasi išsekę ir bejėgiai. Ką tie žodžiai iš tiesų pasako apie artimųjų būseną?
– Mano nuomone, tokius tiesmukiškus ir, kaip gali atrodyti, įžeidžiančius mamos žodžius priimčiau ne kaip jos norą įžeisti ar atstumti sūnų, o kaip visiško emocinio ir psichologinio išsekimo išraišką.
Ilgą laiką gyvenant šalia priklausomo žmogaus artimieji patiria nuolatinę įtampą, baimę, finansinius nuostolius, nusivylimą ir bejėgiškumą. Jie dažnai išnaudoja visas jiems žinomas pagalbos galimybes, tačiau situacija nesikeičia. Dažnai tai gali signalizuoti ir apie ko-priklausomą santykį.
Visas sukauptas nuovargis ir nusivylimas parenka tokį tekstą, ko įprastomis aplinkybėmis artimasis niekada nepasakytų. Tai nėra šaltumas ar meilės nebuvimas. Priešingai, labai dažnai tai yra nevilties, skausmo ar išsekimo ženklas.
Svarbu suprasti, kad priklausomybė paveikia ne tik patį lošėją, bet ir visą šeimos sistemą. Artimieji neretai patys ima gyventi nuolatinėje krizėje – tampa budrūs, kontroliuojantys, praranda pasitikėjimą, o jų pačių emociniai poreikiai lieka nuošalyje. Todėl pagalbos dažnai reikia ne tik priklausomam žmogui, bet ir jo šeimai.
Kreipimasis pagalbos – psichologo, psichoterapeuto, priklausomybių specialistų ar savitarpio pagalbos grupių – yra pagalba ne tik priklausomam žmogui, bet ir jo artimiesiems.
Profesinėje praktikoje dažnai matau, kad artimieji ilgą laiką rūpinasi priklausomu žmogumi, tačiau pamiršta pasirūpinti savimi. O būtent nuo jų emocinės būklės dažnai priklauso, ar šeima sugebės išlaikyti sveikas ribas ir neprisidėti prie priklausomybės palaikymo.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
