Praėjo treji metai, tačiau Kotryna iki šiol sako prisimenanti tą vakarą, kai pirmą kartą išgirdo dukros prisipažinimą, kuris pakeitė visos šeimos gyvenimą: „Mama, aš lošiu.“
Tikėjausi visko – alkoholio, narkotikų, bet ne šito.
„Pamenu šaltą ir darganotą kovo vakarą, pamenu dukros veidą ir ką jai atsakiau. Pasakiau gana skaudžiai – kad tikėjausi visko: alkoholio, narkotikų, bet ne šito. Lošimų mūsų šeimos gyvenime nebuvo niekada. Buvau mačiusi filmų apie lošiančius žmones, skaičiusi straipsnių, mačiusi socialines reklamas, bet negalėjau net pagalvoti, kad tokia bėda gali ateiti į mano šeimą“, – prisimena moteris.
Pirmieji signalai
Šiandien Kotryna pripažįsta, kad pirmųjų ženklų buvo gerokai anksčiau. Tik tada jų nesuprato. Dukra gyveno savarankiškai – dirbo, nuomojosi būstą, kūrė savo gyvenimą. Kotryna sako nesanti iš tų mamų, kurios kontroliuoja kiekvieną vaiko žingsnį.
Vis dėlto dabar ji prisimena, kad dukra vis dažniau atrodydavo pasimetusi, sunkiai rasdavo save. Vienu metu vyravo niūrios nuotaikos, kitu – perdėtas linksmumas. Buvo kalbų apie finansinius trūkumus darbe, neva atsiradusius dėl klaidų skaičiavimuose. Vėliau šeimos namų adresu pradėjo keliauti laiškai iš kredito bendrovių.
„Bandžiau kalbėtis, tačiau ji paprašė nesikišti. Sakė, kad yra suaugęs žmogus ir su savo skolomis susitvarkys pati. Net ir tada nepagalvojau apie lošimus. Juk visko gali būti jaunam žmogui. Paskolos nebuvo mažos, bet neatrodė tokios, kurios keltų labai rimtų įtarimų“, – pasakoja Kotryna.
Ji prisimena ir kitus epizodus, pavyzdžiui, dukros prašymus paskolinti pinigų nuomai, paaiškinimus, kad pinigai liko grynaisiais, užsitęsiančius skolų grąžinimus. Visa tai mamai atrodė nemalonu, tačiau nepakankamai rimta, kad sukeltų įtarimų apie priklausomybę.
Bet vienas pokalbis su dukra šiandien mamai skamba visai kitaip nei anuomet: „Ji man buvo pasakiusi: „Mama, jeigu tu žinotum, kokia esu ir ką aš padariau, tu tikrai į mane žiūrėtum kitaip.“ Tada ją raminau, sakiau, kad mamai vaikas visada lieka vaiku. Net nenutuokiau, apie ką ji kalba. Tik vėliau supratau, kiek daug skausmo ir kaltės buvo tuose žodžiuose“, – atvirauja Kotryna
Pralošta suma prilygo naujam automobiliui
Kai dukra pagaliau prisipažino lošianti, netrukus paaiškėjo ir kita tiesa – pralošta suma. Anot pašnekovės, skola buvo tokia, jog už tuos pinigus buvo galima nusipirkti naują automobilį.
„Kai išgirdau sumą, negalėjau patikėti. Per visą gyvenimą tokios sumos nesu mačiusi savo sąskaitoje ir nežinau, ar kada nors bepamatysiu. Baisiausia buvo tai, kad tai nebuvo jos pinigai. Ir pirmoji mintis buvo ne apie priklausomybę. Pirmoji mintis buvo: o Dieve, kas dabar bus? Kur gauti tokią sumą? Kaip greitai viską sutvarkyti?“ – prisimena Kotryna.
Per valandą moteris jau buvo sugalvojusi planą: kur skolintis, kaip grąžinti pinigus kreditoriams, kaip dukra vėliau visa tai atidirbs. Tačiau kitą rytą planas jau nebeatrodė toks genialus.
Galvojau, kad mano vaikas tikrai nėra taip stipriai įklimpęs.
Ji nusprendė padėti dukrai, tačiau neperimti visos atsakomybės už jos gyvenimą. Padėjo susitvarkyti teisinius klausimus, priėmė dukrą gyventi namo ir tikėjo, kad dabar svarbiausia – grąžinti skolą. Tik vėliau suprato, kad didžiausia problema buvo visai ne pinigai.
„Tuo metu man atrodė, kad viskas paprasta. Ji jauna, dirbs, grąžins skolą ir gyvenimas grįš į senas vėžes. Aš visiškai nesuvokiau, kad azartiniai lošimai yra liga. Žiauri ir labai klastinga. Net tada, kai vienas žmogus pasiūlė dukrai nueiti į anoniminių lošėjų grupę, man atrodė, kad tai perdėta. Galvojau, kad mano vaikas tikrai nėra taip stipriai įklimpęs“, – prisipažįsta moteris.
Šiandien ji sako esanti dėkinga visiems žmonėms, kurie tada atsirado dukros gyvenime – anoniminių lošėjų bendruomenei, Minesotos programai, specialistams ir tiems, kurie padėjo suprasti, su kuo iš tiesų tenka susidurti.
Skolos buvo tik ledkalnio viršūnė
Paklausta, kada suprato, kad problema daug rimtesnė nei skolos, Kotryna atsako trumpai: „Aš neturėjau pradžios. Aš turėjau pabaigą“.
Apie dukros lošimus ji sužinojo tada, kai priklausomybė jau buvo padariusi didžiulę žalą. Tik parsivežusi dukrą gyventi namo mama pamatė, kaip atrodo žmogus, kurį ši liga buvo beveik visiškai palaužusi.
„Nežinojau, kaip su ja kalbėti, kaip padėti ir kaip grąžinti gyvenimui. Tiesiog žiūrėjau, kaip tyliai miršta mano vaikas. Kaip iš jaunos, gražios merginos lieka tik šešėlis, apimtas depresijos, kaltės, gėdos ir baimės dėl ateities“, – atsidūsta Kotryna.
Keli mėnesiai iki Minesotos programos, prisipažįsta, buvo vieni sunkiausių gyvenime. Ji nežinojo, kaip kalbėti su dukra, kaip jai padėti, kaip grąžinti ją į gyvenimą.
Gyvenimas subyrėjo it kortų namelis
Nors nuo tos dienos praėjo treji metai, kaltė mamą lydi iki šiol: „Aš vis dar kartais savęs klausiu, kur suklydau. Šimtus kartų save kaliau prie kryžiaus ieškodama atsakymo, ką padariau ne taip, kad mano vaikui apskritai norėjosi pradėti lošti. To atsakymo taip ir neradau. Galbūt jo tiesiog nėra“.
Kotryna sako, kad apie dukros priklausomybę žino tik artimiausi žmonės. Iki šiol apie tai kalbėti jai yra sunku. „Bijau aplinkinių vertinimo. Bijau, kad kažkas pasakys, jog buvau bloga mama. Sunku buvo susitaikyti ne tik su tuo, kad mano vaikas lošė, bet ir su tuo, kad tai liga“, – prisipažįsta moteris.
Situacija palietė ir visą šeimą. Kotryna neslepia, kad dukros tėtis pasirinko atsiriboti nuo problemos, o tai paveikė jų santykius: „Pasijaučiau labai viena. Pradėjau šalintis žmonių, užsidariau savyje. Buvo sunku nešiotis visą šitą naštą vienai. Mano gyvenimas per vieną dieną subyrėjo kaip kortų namelis. Tapo kitoks ne tik dukros gyvenimas. Kitokia tapo visa šeima“, – sako ji.
Jei taip gyvensiu toliau, ne tik nepadėsiu savo dukrai, bet tempsiu ją žemyn.
Moteris prisipažįsta labai greitai supratusi, kad pagalbos reikia ne tik dukrai. Ji nebegalėjo miegoti, dirbti, normaliai gyventi.
„Visas mano gyvenimas pradėjo suktis apie dukrą. Atsirado nepasitikėjimas, įtarinėjimai, pykčio protrūkiai. Per pirmąsias dvi savaites supratau, kad esu nebe aš. Jei taip gyvensiu toliau, ne tik nepadėsiu savo dukrai, bet pati tempsiu ją žemyn“, – svarsto Kotryna.
Ji sako, kad per tuos metus teko išmokti sumažinti lūkesčius, susitaikyti su dukros liga ir po truputį mokytis gyventi savo gyvenimą.
Tarsi įkopė į Everestą
Jau keleri metai, kaip Kotrynos dukra nebelošia. Tačiau ji pabrėžia, kad sveikimas nėra tiesi linija: „Žiūrint iš šalies gali atrodyti, kad pokyčiai nedideli. Bet aš mačiau visą jos kelią. Per trejus metus mano vaikas iš esmės kopė į Everestą. Ji nustojo lošti, lipa iš depresijos liūno, bando susitvarkyti gyvenimą. Tie žingsniai atrodo maži tik tiems, kurie nematė, nuo ko ji pradėjo“.
Kotryna priklausomybę lygina ne su mirties nuosprendžiu, o su lėtine liga. „Man tai labiau panašu į cukrinį diabetą. Su juo galima gyventi. Tiesiog reikia nuolat vartoti savo vaistus. Dukros atveju tie vaistai yra anoniminių lošėjų grupės, psichologo pagalba ir nuolatinis darbas su savimi. Labai noriu tikėti, kad jai pasiseks“, – viliasi ji.
Šiandien mamos ir dukros santykiai net artimesni nei anksčiau. „Mes daugiau kalbamės, daugiau vienos kitai pasakome. Ji turi ligą, bet tai nedaro jos blogu žmogumi. Ji labai jautri, nuoširdi ir gera. O aš ja tikiu. Tiesiog mokausi nebeskubinti jos ir priimti, kad jos tempas yra kitoks nei mano“, – šypsosi mama.
Žvelgdama į savo patirtį Kotryna kitoms mamoms linki kuo anksčiau ieškoti pagalbos ir neužsisklęsti savyje. Ji įsitikinusi, kad priklausomybė nuo lošimų paliečia ne tik patį žmogų, bet ir visą šeimą, todėl paramos reikia ne vien lošiančiajam. Pasak jos, svarbu suprasti, kad tokią patirtį išgyvena daugybė tėvų, o kalbėjimasis su panašų kelią einančiais žmonėmis gali tapti didele atrama.
Specialisto komentaras
Kotrynos istoriją sutiko pakomentuoti Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) psichologė Gabrielė Glušauskaitė.
– Kotryna pasakoja, kad net ir po trejų metų vis dar kartais savęs klausia, kur suklydo kaip mama ir ką galėjo padaryti kitaip. Ką jai pasakytumėte?
– Pastebiu, kad artimieji, ypač mamos ir tėčiai, dažnai yra linkę kaltinti save ir ieškoti atsakymo į klausimą: „Ką padariau ne taip?“ Tai natūrali reakcija susidūrus su vaiko sunkumais. Norisi suprasti, kodėl taip nutiko, ir rasti aiškią priežastį, kuri padėtų paaiškinti susiklosčiusią situaciją. Neretai tėvai atsakomybę pirmiausia nukreipia į save, nes jaučia didelę meilę ir atsakomybę už savo vaiką.
Tačiau svarbu prisiminti, kad lošimo problemos niekada neatsiranda dėl vienos priežasties ar tėvų klaidos. Jas lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių, t.y., individualios žmogaus savybės, bendraamžių įtaka, gyvenimo patirtys, genetika ir kitos aplinkybės.
Todėl vietoj kaltės paieškų dažniau kviečiu artimuosius susitelkti į tai, kuo jie gali būti naudingi šiandien – supratimu, palaikymu ir pagalba sveikimo kelyje. Būtent tai dažniausiai turi kur kas didesnę reikšmę, nei bandymas surasti vieną atsakymą į klausimą, kodėl viskas prasidėjo.
– Moteris sako, kad vienu metu jautėsi tarsi netekusi savo vaiko, nors dukra buvo šalia. Ar artimųjų išgyvenimai susidūrus su priklausomybe gali išties priminti gedulą ir ką jie iš tiesų tuo metu išgyvena?
– Viena iš reakcijų į artimojo lošimus dažnam yra gedulo jausmas. Šis jausmas yra apie tai, kad artimieji praranda tokį savo artimojo vaizdą, kokį jį buvo susidarę anksčiau. Taip pat patiria santykio pokyčius, o tai reiškia, kad ankstesnis santykis, koks jis buvo iki sužinant apie priklausomybę yra prarandamas.
Taip pat, kaip ir pašnekovė teigia, tenka atsisakyti ir išsikeltų lūkesčių į tą žmogų, tad išgyvenamas gedulas, ir svajonių apie ateitį, nes svarbiausiu tikslu tampa sveikimo kelias. Natūralu, kad kartu su liūdesiu jaučiamas pyktis, nusivylimas ir bejėgiškumas ar kaltė.
Todėl svarbu, kad artimieji pirmiausia padėtų sau ir kreiptųsi į psichologus, psichoterapeutus, artimųjų savitarpio paramos grupes. Juk tik kokybiškai atliepus savo poreikius, įmanoma tinkamai padėti kitam.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
