Būtent ši tema, pasak Alytaus krašto asmenų su negalia draugijos vadovės Liudmilos Makselienės, dažnai yra esminė, nors apie ją kalbama per mažai. Emocinė savijauta, anot jos, prasideda nuo labai paprasto dalyko: „Jausmo, kad esi reikalingas“.
Tūkstančiai žmonių, susiduriančių su atskirtimi
Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos statistika, Lietuvoje šiuo metu gyvena daugiau nei 230 tūkst. žmonių su negalia. Tai sudaro beveik 9 proc. visų šalies gyventojų. Kitaip tariant, praktiškai kas dešimtas žmogus susiduria su skirtingo lygio fiziniais, socialiniais ar emociniais iššūkiais.
Ekspertų teigimu, žmonės su negalia išlieka viena pažeidžiamiausių grupių Europos Sąjungoje (ES). „Eurostat“ duomenys rodo, kad beveik kas trečias žmogus su negalia ES susiduria su skurdo ar socialinės atskirties rizika. Lietuvoje šis rodiklis dar aukštesnis.
Tokią realybę kasdien mato ir Alytaus krašto asmenų su negalia draugijos vadovė L.Makselienė. Anot jos, žmonės su negalia, ypač mažesniuose miestuose ir kaimuose, gyvena labai uždarą gyvenimą.
„Mūsų regione nemažai žmonių su negalia gyvena vieni. Vaikai išvykę į didžiuosius miestus ar užsienį, artimieji užsiėmę savo rūpesčiais, o kasdienybė dažnai praeina tarp keturių sienų. Tokiose situacijose žmogui ima trūkti ne tik pagalbos, bet ir paprasto žmogiško bendravimo“, – sako 15min pašnekovė.
Visuomenės požiūris veikia neigiamai
Pasak L.Makselienės, viena dažniausių klaidingų prielaidų – kad žmonių su negalia emocinę savijautą labiausiai lemia jų sveikatos būklė. Tačiau jos patirtis rodo priešingai: kur kas didesnę įtaką turi visuomenės požiūris ir tai, kaip žmogus yra priimamas kasdienėje aplinkoje.
„Vis dar susiduriame su stereotipais, pasenusiu požiūriu ir nuostata, kad žmogus su negalia turi būti tylus, kantrus ir prisitaikyti prie aplinkos. Tokios nuostatos skaudina ir didina atskirtį“, – teigia specialistė.
Įvairūs stereotipai dažniausiai pasireiškia labai kasdienėse situacijose – ten, kur žmonės net nesusimąsto, kad jų elgesys gali žeisti ar riboti kitą žmogų. Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kai žmogui su negalia net nesuteikiama galimybė pabandyti įsidarbinti – dar prieš pokalbį darbdavys nusprendžia, kad „bus per sudėtinga“. Kitais atvejais žmogus kviečiamas į darbo pokalbį, tačiau vos pamačius negalią pokalbis greitai nukreipiamas į tai, ar jis „tikrai pajėgs dirbti“.
Diskriminacija atsiranda ir viešose erdvėse. Žmonės su negalia pasakoja neretai sulaukiantys aplinkinių gailesčio arba perdėto globėjiškumo – su jais kalbama tarsi su vaikais, nors jie yra visiškai savarankiški suaugusieji. Kitais atvejais priešingai – jie tiesiog ignoruojami, pavyzdžiui, klausimai užduodami ne jiems, o juos lydinčiam asmeniui.
Tokie kasdieniai epizodai, anot L. Makselienės, ir formuoja ilgalaikį jausmą, kad žmogus nėra visavertė visuomenės dalis – net jei formaliai jam suteikiamos visos teisės.
Emociniai sunkumai – vis dar nutylima tema
Kaip pabrėžia Alytaus krašto asmenų su negalia draugijos vadovė, žmonės su negalia susiduria su įvairiais emociniais sunkumais, kurie dažnai lieka nematomi. Tai vienišumo jausmas, nerimas dėl kasdienybės, nuovargis nuo nuolatinės atskirties, taip pat jausmas, kad esi mažiau svarbus ar nereikalingas visuomenėje.
Vis dėlto, anot jos, net ir patiriant šiuos jausmus, apie juos dažnai nekalbama garsiai.
„Vis dar nemažai žmonių nedrįsta kalbėti apie savo emocinius sunkumus. Ypač vyresnio amžiaus žmonės, kurie užaugo laikais, kai apie jausmus nebuvo įprasta kalbėti garsiai. Dažnas mano, kad turi viską ištverti vienas“, – sako specialistė.
Jos teigimu, būtent tylėjimas dažnai uždelsia pagalbos paiešką ir dar labiau gilina emocinius sunkumus. Todėl labai svarbu kurti aplinką, kurioje žmogus nebijotų prašyti pagalbos ir jaustųsi suprastas. Net ir nedideli gestai gali turėti didelę reikšmę, ypač žmonėms, kurių socialinis ratas yra labai siauras.
„Kartais vienas pokalbis, apsilankymas ar kvietimas į bendruomenės veiklą gali reikšti daugiau nei galime įsivaizduoti“, – priduria L..Makselienė.
Bendruomenė – vieta, kur grįžta ryšys ir pasitikėjimas
Pasak pašnekovės, nors emociniai sunkumai ir atskirtis yra dažna žmonių su negalia kasdienybė, situacija gali keistis tada, kai žmogus tampa bendruomenės dalimi. Būtent socialinis ryšys, reguliarus bendravimas ir galimybė dalyvauti veiklose dažnai tampa esminiu lūžio tašku.
Ji sako pastebinti labai aiškius pokyčius žmonėse, kurie prisijungia prie draugijos veiklų – iš pradžių nedrąsūs, uždari ar ilgą laiką vengę bendravimo, jie palaipsniui ima atsiverti, daugiau bendrauti ir įsitraukti į aplinką.
„Matome, kaip keičiasi žmonės, kai jie tampa bendruomenės dalimi. Kai atsiranda galimybė dalyvauti veiklose, susitikti su kitais, pasidalinti savo patirtimi ar tiesiog išgerti arbatos kartu. Žmogus pradeda labiau pasitikėti savimi, atsiranda daugiau noro veikti, bendrauti ir planuoti ateitį“, – sako ji.
Anot draugijos vadovės, toks pokytis nėra staigus, tačiau jis labai aiškiai matomas kasdienėje praktikoje – žmogaus laikysenoje, emocinėje būsenoje ir net požiūryje į savo galimybes.
Būtent todėl bendruomeniškumas, jos teigimu, nėra tik laisvalaikio forma. Tai viena svarbiausių emocinės gerovės sąlygų, kuri gali padėti mažinti atskirtį ir grąžinti žmogui jausmą, kad jis yra matomas, girdimas ir reikalingas.
„Tikime, kad emocinė sveikata prasideda nuo paprastų dalykų – nuo žmogiško ryšio, supratimo ir bendruomenės, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi matomas, išgirstas ir reikalingas“, – pabrėžia L.Makselienė.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
