Studijų metais Karolina jau turėjo vairuotojo pažymėjimą ir naudodavosi tėvų automobiliu. Tuomet viskas atrodė kiek kitaip – norėjo vairuoti, nes tai reiškė laisvę judėti. Tačiau vėliau mergina suprato, kad ši laisvė pririšta prie toną sveriančio metalinio daikto:
„Kasdienis vairavimas gerokai riboja pačią gyvenimo tėkmę. Jaučiausi pririšta prie tam tikrų stovėjimo aikštelių, jau įprastų judėjimo kelių ir net tėvų. O kai jau reikėjo išlaikyti savo automobilį, nusprendžiau pakeisti savo judėjimo po miestą įpročius.“
Nevairuoja jau metus
Karolinos automobilis jau kone metus stovi prie tėvų daugiabučio. Ji gyvena atskirai – kartu su keliomis draugėmis nuomoja butą centrinėje Vilniaus dalyje, 20 minučių pėsčiomis iki Gedimino kalno.
Mergina rimtai svarsto apie automobilio pardavimą bent jau tam laikotarpiui, kol gyvenimo stilius kardinaliai nepasikeis: „Man mieste nuosavo automobilio tikrai nereikia. Daug kur nueinu pėsčia, dažnai išsikviečiu „Bolt“. Patogu – iškart žinai, kiek mokėsi, jei vyksta daugiau žmonių, iš anksto susidėlioji reikiamas stoteles.“
Vilnietė prisipažįsta – paskutinius keletą kartų automobilį vairavo vien dėl to, kad prisimintų įgūdžius ir kad automobilis nesugestų nenaudojamas. Pastaruoju metu dėl tos pačios priežasties Karolinos automobilį turi pavairuoti jos tėvai.
Karolina lyg kančią pamena tas akimirkas, kuomet Filaretuose, Užupyje ar Antakalnyje reikia surasti stovėjimo vietą: „Kai nustojau kasdien vairuoti, supratau, kiek laiko ir nervų ląstelių tam eikvodavau. Galima sakyti, kad kasdien po valandą ar dvi paaukodavau įtemptam vairavimui mieste ir bandymui tvarkingai pastatyti automobilį. Dažniausiai dar ir reikėdavo sumokėti, nes nemokama aikštelė paprastai reiškė ilgą pasivaikščiojimą.“
Mergina patikina, kad tik nustojusi vairuoti kasdien suprato, jog kelyje prarado daug svarbių akimirkų: negalėjo sustoti ir nufotografuoti akį patraukusio momento, pilnatviškai pasigrožėti saulėlydžiu.
Įprasta diena be automobilio
Gyventi be nuosavo automobilio Karolinai jau įprasta. Kartais jos darbas kavinėje prasideda apie 7 valandą ryto. Jei geras oras, šią dienos kelionę vilnietė stengiasi įveikti pėsčiomis. Nuo namų iki kavinės, kurioje dirba – 25 minutės ėjimo.
„Pasitaiko, kad kviečiu pavėžėją, jei labai prastas oras ar pramiegojau, tačiau rytinis pasivaikščiojimas mane pakrauna, o ne išvargina. Jau geriau anksčiau atsikelsiu“, – atvirauja mergina.
Dažnai pasitaiko, kad Karolina po darbo vyksta savanoriauti į gyvūnų globos namus. Ten nukanka įvairiausiais būdais, tačiau patogiausia – paspirtuku. Jei tam netinka oro sąlygos – visuomeniniu transportu. Iš ten dažniausiai keletas savanorių išsikviečia pavežėją ir į centrą grįžta kartu. Kartais vienas jų paveža nuosavu automobiliu.
„Džiaugiuosi, kad atšyla oras ir netrukus galėsiu dažniau išsinuomoti elektrinį paspirtuką. Tiek viena, tiek su draugais dažnai išsinuomojame paspirtukus šiltą vakarą grįžti namo“, – teigia vilnietė.
Gyvenimas nebėra kampuotas
Karolina sako, kad atsisakius kasdienio vairavimo atsirado daugiau laiko ir erdvės gyvenimui:
„Supratau, kad kasdien vairuojant gyvenimas pasidaro tarsi kampuotas – lyg tos mūsų gatvės. Tiesiai, kairėn, dešinėn. O jei eini pėsčia ar išsinuomoji elektrinį paspirtuką – nukerti kampus ir judi ten, kur žmonės mažiau skuba, labiau patiria gyvenimą, gali bet kada sustoti. Supratau, kad man tai yra daug svarbiau už sėdėjimą eismo spūstyse, nors kai kurias atkarpas ir įveiki greičiau.“
Mergina tikina, kad didmiestyje be nuosavo automobilio ji yra greitesnė, jos poelgiai lankstesni, daugiau galimybių improvizuoti dienos bėgyje. Tai labiau atitinka kasdienybės poreikius.
„Turiu pasakyti, kad ir mano draugai – jauna šeima – turi automobilį, tačiau po miestą dažniausiai juda visuomeniniu transportu arba nuomojamu automobiliu. Sako, kad taip mažiau streso, skubėjimo ir daugiau bendravimo šeimoje“, – sako Karolina.
Ji taip pat pastebi, kad nustojusi naudotis nuosavu automobiliu sutaupo.
„Kai važiuodavau nuosavu automobiliu, dažniausiai visos kelionės išlaidos guldavo ant mano pečių. Dabar kelionė pėsčiomis man nemokama – nekainuoja nei kuras, nei automobilio stovėjimas. Autobuso bilietėlis taip pat atsieina mažiau, nei tektų sumokėti už kurą, sunaudotą vienai kelionei. Jei keliaujame keliese su draugais, kartais pasirenkame ir dalijimuisi skirtą automobilį – tada visi sąskaitą dalijamės po lygiai. Taip išleidžiu tikrai mažiau“, – pasakoja jauna vilnietė.
Šis straipsnis yra „Bolt“ vykdomo projekto „Alternatyva tavo automobiliui“ dalis.
