Laisvės epocha. Laisvė trapi kaip išdžiūvęs lapas, bet jau apčiuopiama. Rudenį žmonės renka Seimą ir balsuoja už savo Konstituciją. Nuskurdusiose gatvėse kabo plakatai, raginantys balsuoti prieš Konstituciją ir prieš Sąjūdį. Ir štai balsavimas baigiasi. Žmonės pasirenka laisvės Konstituciją, bet Sąjūdis parlamento rinkimus pralaimi. Vytautas Landsbergis tampa opozicijos lyderiu.
Jis – laisvės judėjimo lyderis – naujoje politinėje scenoje pastumiamas į šalį buvusių komunistų. Kaip jis jaučiasi? Dabar jisai sako: negalvojau apie tai, turėjau kitų rūpesčių. Štai Aukščiausiojoje Taryboje būsimoji naujoji valdžia siūlo Konstitucijos pataisas. Tarp jų siūlymas panaikinti visuotinius parlamento rinkimus, esą dalį valdžios tegu renka žmonės, o likusią dalį – pati valdžia. Jam tai kelia nerimą, jis jaučiasi atsakingas už valstybę.
Įtampa. Jis dalyvauja derybose dėl Rusijos armijos išvedimo iš Lietuvos, susitarti pavyksta ir po metų svetimi kareiviai palieka šalį. Į valdžią sugrįžus komunistams, į miškus prie Kauno išeina ginkluoti savanoriai, esą kovosiantys su tokia valdžia, ir savo dvasiniu lyderiu kai kurie skelbia Vytautą Landsbergį; jis atsisako dėtis su neva „maištininkais“, liepia jiems grįžti namo, nes laisvėje tikslų siekiama ne ginklais. Ateina žmonių nusivylimas. Aplink tarpsta korupcija, nesąžininga privatizacija, valstybės turtas grobstomas; iš šešėlių išnyra finansinių piramidžių statytojai, jie steigia bankus, vėliau juos griauna ir dingsta su žmonių pinigais.
Asmeninį gyvenimą užgožia tarnyba valstybei. Juokauja: laisvalaikio turėjau daugiau, kai buvau studentas, bet kuo toliau – tuo jo mažiau. Įvairūs pasaulio universitetai suteikia jam garbingus mokslinius titulus: Čikagos, Kauno, Klaipėdos, Paryžiaus, Helsinkio, Kardifo. Prestižinis Jeilio universitetas nominuoja jį teisės daktaro vardui, bet dėl valstybės reikalų jis negali išskristi į ceremoniją Jungtinėse Valstijose. Naktimis namuose jis sėda prie rašomojo stalo ir rašo knygas, kartais rašymus baigia už lango pasirodžius aušrai. O tada vėl į tarnybą valstybei. Įkvėpimo ir ryžto semiasi iš tėvų atminimo.
Vyksta pirmieji prezidento rinkimai. Jis pasirodo per televiziją ir atsisako būti kandidatu; viešai paremia Stasį Lozoraitį. Pirmuoju prezidentu išrenkamas Algirdas Brazauskas, taigi buvę komunistai dabar valdo parlamentą, ministrų kabinetą ir prezidentūrą. Tačiau jauna Lietuvos demokratija stiprėja, artinasi pokyčiai.
Savo asmeniniu tikslu jis laiko Lietuvos priėmimą į Jungtines Tautas ir Vakarų organizacijas: Europos Sąjungą, NATO. Jis puikiai supranta – patekimas į šiuos klubus padėtų išsaugoti trapią laisvę ir demokratiją. Jis pats rašo laiškus į Vakarus, vyksta į susitikimus, diskutuoja su senųjų demokratijų atstovais. Ir štai į Lietuvą atvyksta NATO delegacija. NATO vertina ir įvertina, kad lietuviai dar nepasiruošę narystei, o jis apsidžiaugia: tai puiku, kad tik tokios bėdos, juk mes būtinai pasiruošime! Taip jis pabrėžia, kad Lietuvos problemos dėl narystės yra tik Lietuvos, o ne Rusijos reikalas, mat tuo laiku Maskva stengiasi užkirsti kelią Baltijos šalims prisijungti prie NATO. Ir galiausiai – didžioji pergalė.
