Sovietinė kasdienybė nyki, slegia jaunus žmones. Buitis skurdi, ir butai skurdūs, jeigu dešimtmečiais taupant pavyksta nusipirkti automobilį, tai – nepaprastas įvykis gyvenime. Ideologai nuskurdina kultūrą, meną, jie reikalauja sovietinio realizmo. Daugiau realizmo! Siaubingai nuobodu. Tačiau jam, Vytautui Landsbergiui, atsitinka džiugių dalykų.
Jis sukuria šeimą su pianiste Gražina Ručyte, jiedu susilaukia sūnaus ir dukros. Tipiška sovietinės inteligentijos šeima: abu dirba kūrybinį darbą, bendrauja su menininkais, o vakarais abu sugrįžta į savo šeimos kambarėlį, nedidelį, skurdų, bet visgi savą. Juokauja: gyvenome mes penkiese – mudu su dviem vaikais ir pianinas.
Jiedu su Gražina bando derinti savo darbų tvarkaraščius, kad galėtų prižiūrėti vaikus ir padėti vienas kitam. Naktimis – žmona ilsisi, vaikai ramiai miega – jis sėda prie rašomojo stalo ir rašo; rašyti naktimis buvo vienintelis įmanomas būdas ką nors parašyti. Ir jis parašo pirmąją savo knygą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį „Pavasario sonata“.
Atsiranda bemaž beprotiškas sumanymas. Artimas bičiulis Vytenis Imbrasas, dirbantis redaktoriumi Lietuvos kino studijoje, pasiūlo sukurti filmą apie Čiurlionį. Atrodo beviltiška, juk šalta kaip granitas nomenklatūra tikrai neleis kurti filmo apie menininką, lietuvių menininką, kalbėjusį simboliais ir net religijos tematika. Tačiau Vytenis pasiryžęs bandyti: o gal pramušime. Ir jis pramuša.
Filmą jie pagamina, bet Lietuvos kino studijos vadovai išsigąsta: o ką pasakys aukščiausioji valdžia? Taigi surengiama neoficiali peržiūra. Vakare Žvėryne į senąją kino studiją atvyksta komunizmo ideologijos žinovai, kultūros vadai, štai jie ir nuspręs – rodyti filmą liaudžiai ar nerodyti. Tarp svečių svarbiausias yra Eduardas Mieželaitis, todėl visi kiti susirūpinę laukia jo reakcijos ir verdikto.
Jis pirmą kartą savo gyvenime išvyksta į užsienį – su sovietinių kompozitorių delegacija atkeliauja į Lenkiją, kur vyksta šiuolaikinės muzikos festivalis. Ta proga jis nueina į Varšuvos archyvus ir ieško medžiagos apie Varšuvos konservatorijoje studijavusį Čiurlionį. Ir randa, tad nusprendžia vėl čia sugrįžti. Per festivalį pirmą kartą išgirsta garsų prancūzų kompozitorių Olivier Messiaeną, rašantį itin sudėtingą mistinę ir religinę muziką. Jam kyla mintis: o gal prancūzui būtų įdomus Čiurlionis? Sugrįžęs į Lietuvą, jis nuvažiuoja į Kauną pas tėvo draugą, iš kalėjimų grįžusį diplomatą Juozą Urbšį, puikiai mokantį prancūziškai, ir Juozas Urbšys padeda jam parašyti laišką kompozitoriui Messiaenui prancūziškai, pridedamas ir reprodukcijų aplankas.
Jų filmas apie Čiurlionį parodomas Maskvoje. Tačiau vėliau neberodomas niekur, net tarptautiniuose festivaliuose, kur pristatoma lietuviška, bet ne ši, dokumentika. Tik jis pats kartais užsuka į kino studiją, padedamas draugų pasiima filmo babinas – kino juostas – ir lagamine nusiveža į Lenkiją, kur rodo filmą bendraminčiams. Filmas atveria naujų kelių. Jis susipažįsta su JAV lietuvių žurnalistu Almu Šalčiumi, atvykusiu į okupuotą Lietuvą ir norinčiu kurti dokumentiką apie Čiurlionį. Šis sumanymas nepavyksta, bet užsimezga kitas labai svarbus ryšys.
Apie modernųjį meną sovietinėje visuomenėje mažai kas girdėjo, todėl jis kalba apie tai viešose paskaitose. Susirenka daugybė jaunų žmonių, regis, visi norintys nesutelpa Teatro draugijos salėje. Jis juokiasi: buvau kaip liaudies liktarna. Tačiau daug laisviau ir atviriau apie naujas idėjas jis kalbasi su artimiausiais draugais. Tai – mažas bendraminčių ratelis, menininkai ir literatai, visi patikimi. Susitikę jie kalbasi, kad sovietija vis tiek žlugs, anksčiau ar vėliau, o Lietuva privalo išlikti ilgiau.
Kūryba ir pokalbiai su artimais draugais yra atgaiva sielai, maistas išalkusiam jaunam protui. Tačiau pats gyvenimas Sovietų Sąjungoje slegia jauną šeimą. Čia nevyksta jokių pokyčių. Tačiau jo šeimoje nemažas pokytis – jie nusiperka baidarę.
Jis rašo prašymus valdžiai, kad jų šeimai skirtų butą: jiedu su žmona dirba kūrybinį darbą, augina du vaikus, jiems sunku spaustis viename kambaryje. Nieko. Paprašo Kompozitorių sąjungos užtarimo. Nieko. Ilgus metus nieko nevyksta, bet, galiausiai, valdžia išgirsta muzikų prašymą – jiems paskiria butą Raudonosios Armijos prospekte, dabar vadinamame Savanorių prospektu.
