Paskutiniai Stalino tironijos metai. Okupuotoje šalyje tvyro baimė ir įtarumas, spengia tyla, tik kažkur šešėliuose šnabždamasi apie žmonių dingimus. Tamsūs laikai Lietuvai, tamsūs laikai žmonijai. Ir jam, jaunajam Vytautui Landsbergiui, sudėtingas laikas. Taip pat dėl asmeninių priežasčių.
Tėvo nėra šalia, tėvas užsienyje gyvena su broliu Gabrieliumi, per karą išvežtu į kalėjimą Vokietijoje ir ketintu sušaudyti, bet tėvo išgelbėtu. Sesuo užsienyje gyvena su vyru; skausmingai aišku, kad artimiausiu laiku į Lietuvą grįžti negalės. O jis gyvena Vilniuje. Studijuoja fortepijoną ir, būdamas studentas, pats dėsto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos mokykloje.
Konservatorijoje spaudžia stoti į komjaunimą, sako: Landsbergi, tu gali būti priimtas. Jis nenori, bet tai susiję su galimybe toliau studijuoti. Šalyje gūdus stalinizmas. Bet štai Stalinas miršta. Buvę tremtiniai nuoširdžiai džiaugiasi, nuoširdūs komunistai rauda. Konservatorijoje surengia šermenis, visi gali ateiti ir pagerbti buvusį vadą. Ateiti nėra būtina, bet neatėjusius registruoja. Registruoja ir atėjusius, besidžiaugiančius vado mirtimi.
Naujiena apniukusioje kasdienybėje – valdžia leido važiuoti į Palangą ir ilsėtis prie jūros. Anksčiau pliaže neišsitiesi, ginkluoti pasieniečiai kaipmat išsives, o dabar štai pančius pralaisvina. Po Stalino mirties valdžia peržiūri politinių kalinių bylas. Į Lietuvą grįžta tremtiniai, matyti ir gatvėse, tai smurto užgrūdinti žmonės, nebijantys nieko. Sugrįžusiųjų atsiranda ir jo draugų rate. Tarp tokių ir buvęs bendraklasis Aloyzas Sakalas; pastarasis susidraugauja su jo žmona, ir jis išgyvena skyrybas. Sukrėtimas, o prieš tai dar vienas sukrėtimas. Miršta motina.
Naktį gatvėmis vaikščioti nesaugu, šešėliuose tyko pavojai, taigi, palydėjęs savo simpatiją į namus, jis grįžta tik plačiomis gatvėmis, vengdamas pakampių. Aplinka slegia. Vis pasigirsta apie jaunų žmonių savižudybes. Nusižudo jo draugės sesuo, po to – draugė iš konservatorijos, nepaprasto grožio juodaplaukė didelėmis akimis, ištekėjusi už talentingo pianisto; visi iš to paties draugų rato.
Vilniuje ataidi šūviai iš Budapešto, kur komunistai šaudo į studentų revoliuciją. Žinia sukrečia jį ir jis kalbasi apie tai su savo artimiausiais bičiuliais. Studijuojant geriausias draugas yra Vytautas Gaidamavičius, jiedu lanko fortepijoną ir kartu keliauja per konservatoriją. Jų rate yra ir kelios merginos iš konservatorijos. Artimai draugauja ir su lituanistais Vytautu Ambrazu ir Vyteniu Imbrasu. Pastarasis svajoja tapti poetu, bet vėliau, supratęs realybę, pasuka į kiną. Anas – į kalbotyrą; mokslininkas Ambrazas tik po daugybės metų išleidžia savo jaunystės eilėraščių knygelę.
Jo fortepijonas nedidelis, kabinetinis, kaip ir kambarys, kur susirenka jo draugai, ir jie susėda ant grindų, ir kalbasi, o jis skambina. Skambina Čiurlionį, Debussy, Wagnerį, kartais skambina ir neįprastą dalyką – „Izoldos mirtį“ pagal Franco Listo aranžuotę – ir draugai klausosi susidomėję, juk negirdėtas dalykas, o jis skambina ir kaifuoja, kaip juokauja dabar.
Draugai turi studentišką tradiciją. Krautuvėje nusiperka bulgariško vyno „Gamza“, pardavinėjamo trijų litrų stiklainiuose, ir dar nusiperka mangų sulčių, atvežtų iš draugiškos sovietams Afrikos. Tada jie eina pas jį – į nuomojamą kambarį – ir dideliame dubenyje maišo kokteilį, pildami bulgarišką vyną ir mangų sultis nelygiomis dalimis. Sumaišę kokteilį, jie sėda ant grindų ir siurbčioja per plastmasinius izoliacinius elektros laidų vamzdelius.
Ir štai jis išeina grybauti su dviem artimais bičiuliais. Eina trise per geležinkelį, traukinių nematyti, ir eina per upę, ir tada kopia į kalną, o grįžtant – draugas supranta pametęs savo beretę. Tenka grįžti, nieko nepadarysi, bet dėl smagumo susitaria: jeigu beretę rasim – prikrausim į ją. Dabar juokauja: beretę mes radome, bet anas išdavikas žodžio nesilaikė! Pokštas. Kaip ir šešėlių teatras, kurį žaisdavo pas Ambrazų šeimą, gyvenusią Užupyje, tamsiame kambaryje.
