1932
Vytautas Landsbergis gimė 1932 metų spalio 18 dieną Kaune. Šiame mieste, tėvų namuose Kristijono Donelaičio gatvėje, prabėgo jo vaikystė.
Mama Ona, kalbininko Jono Jablonskio dukra, jam – Mamutė, buvo akių gydytoja. Tėvas Vytautas, jam – Tėtė, buvo architektas. Mama operuodavo ligonius, atlikdavo ir labai sudėtingas trachomos operacijas. Tėvas projektavo ligonines, bažnyčias, gyvenamuosius namus, įstaigas. Buvo Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, o grąžinant Vilnių Lietuvai – vienas iš dviejų pirmųjų įžengė į Gedimino pilies bokštą.
Brolis Gabrielius ir sesuo Alena buvo vyresni. Jo brolis puikiai sutardavo su būsimu prezidentu Valdu Adamkumi, vaikystėje jį pažinojo ir pats Vytautas.
1941
Vaikystėje Vytautas Landsbergis regėjo sovietų ir vokiečių okupacijas. Per Antrąjį pasaulinį karą šeima liko gyventi Kaune. Mama ne tik gydė sužeistuosius, bet ir gelbėjo persekiojamus žydus, už tai jai vėliau buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. „Ji buvo tvirto būdo – iš tų žmonių, kuriais žemė laikosi, iš tų moterų, kurių dėka ir juodžiausiais amžiais išliko Lietuva“, – autobiografinėje knygoje „Lūžis prie Baltijos“ rašė būsimasis Lietuvos valstybės vadovas.
Jo tėvas 1940-ųjų birželį tapo laikinosios Lietuvos Vyriausybės nariu: buvo į ją pakviestas kaip komunalinio ūkio ministras. Tačiau nacių valdžia netrukus Vyriausybę išvaikė.
1944
Traukiantis vokiečiams ir grįžtant sovietams, Vytauto Landsbergio tėvas atsidūrė Vakaruose, kur stengėsi iš slaptosios policijos gestapo kalėjimo ištraukti penkiolikmetį sūnų Gabrielių, dalyvavusį pogrindinėje veikloje prieš nacius. Vėliau jiedu gyveno Vokietijoje, Australijoje, o 1959 metais tėvas grįžo į Lietuvą.
Tarp giminių kai kurie atsidūrė Sibire, buvo sušaudyti arba mirė kalėjime. Vytautas ir mama nepateko į kruvinuosius sovietų sąrašus. „Gal dėl to, kad mano mama kaip akių gydytoja daug kam buvo daug gero padariusi. Ji turėjo gerą vardą, be to, mudu gyvenom jau tik dviese“, – rašė autobiografijoje.
1950
Vidurinėje mokykloje Vytautas Landsbergis mėgo literatūrą ir gerai rašydavo. Tačiau okupacijoje ši veiklos sritis reikalavo didžiulio konformizmo. Taip pat jam sekėsi matematika ir fizika, tad mokytojai patarė studijuoti techniką ar architektūrą. Bet jis numanė, kad jo ten nepriims dėl šeimos istorijos. Apsisprendė stoti į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, kur tikėjosi likti neužkliuvęs režimui.
Konservatorijoje jam dėstė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė. Jos dėka būsimasis muzikos daktaras susidomėjo M. K. Čiurlionio kūryba, kuri jam tapo atgaiva nuo socialistinio realizmo tapytojų. Taip pat konservatorijos metais jis pirmąkart vedė, bet santuoka netruko ilgai.
1955
Vytautas Landsbergis baigė studijas Valstybinėje konservatorijoje ir gavo joje darbą. Tais metais gimė pirmoji dukra Jūratė. Užaugusi ji sekė tėvo pėdomis – tapo pasaulyje pripažinta muzike, vargonininke. Koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, paskelbė mokslinių darbų.
1957
Nesutikęs įstoti į Komunistų partiją, Vytautas Landsbergis tapo fortepijono dėstytoju Vilniaus pedagoginio universiteto Muzikos katedroje. Čia jis ruošė būsimus muzikos mokytojus. Institute prabėgo reikšminga gyvenimo dalis – čia jis dirbo 17 metų.
„Kalbėti apie muziką man rodėsi ne mažiau svarbu negu išmokyti skambinti. Man patiko bendrauti per žmones su muzika ir per muziką su žmonėmis“, – rašė knygoje „Lūžis prie Baltijos“.
Tai buvo itin skaudūs metai, nes mirė motina. Vėliau šį laikotarpį jis prisimins kaip labai sudėtingą.
1959
Į Lietuvą sugrįžo Vytauto Landsbergio tėvas. „Tėvo asmenybė, jo buvimas šalia padėjo man nesusovietėti, nenuklysti konformistiniais keliais. Buvome draugai, bendraminčiai, bet ir šešiasdešimties metų sulaukęs norėjau išgirsti jo patarimų, kartais ir pabarimų“, – rašė knygoje „Lūžis prie Baltijos“.
1960
Pavasarį Vytautas Landsbergis vedė pianistę Gražiną Ručytę. Su ja būsimas politikas susipažino Vilniaus konservatorijoje. Jiedu kartu jau 57 metus.
„Jos būdą nusakytų darbštumas, ištvermė ir sąžiningumas, teisingumo jausmas ir didelis jautrumas apskritai. Jos motina taip įžvelgė ir mūsų „romano“ pradžią: gailėjo, gailėjo ir įsimylėjo“, – apie jų santykių pradžią rašė Vytautas Landsbergis.
Tų pačių metų gruodį jiems gimė dukra Birutė. Sekdama tėvo pėdomis, ji irgi pasirinko muzikologės kelią.
1962
Vytautui ir Gražinai Landsbergiams gimė sūnus Vytautas. Jis ilgainiui tapo žymiu režisieriumi ir rašytoju, sukūrė įsimintinus personažus Rudnosiuką ir Arklį Dominyką.
Gyvenimas nebuvo lengvas: jauna šeima spaudėsi 18 kvadratinių metrų kambaryje, virtuvę ir vonią dalijosi su kaimynais. „Kambarėlis buvo pusrūsyje, drėgnas, vienas jo kampas, nors ir prie lango, nuolat pelijo. O langą iki pusės dengė kiemo linija; tame asfaltuotame kieme buvo garažai, važinėdavo automobiliai, bet galėdavom ir skalbinius išnešti džiovinti“, – rašė knygoje „Lūžis prie Baltijos“.
1969
Vytautas Landsbergis apsigynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“ ir tapo meno ir mokslo kandidatu (daktaru). Sovietų ideologijos nepavergtiems inteligentams būtent šis kūrėjas buvo vienas didžiausių kultūros ramsčių. Todėl M. K. Čiurlionio kūryba, ypač dailė, ilgą laiką sovietų buvo cenzūruojama. Tik po Stalino mirties persekiojimas baigėsi.
Vytautas Landsbergis parašė ne vieną straipsnį apie kompozitoriaus ir dailininko kūrybą, jos vertę, nagrinėjo idėjų atspindžius dailėje ir muzikoje. Kai kurių straipsnių tuometiniai leidiniai spausdinti neskubėjo, tačiau Vytautas Landsbergis nepasidavė. Palaipsniui, tad ir jo pastangomis, M. K. Čiurlionio kūryba buvo reabilituota.
Daug metų jis redagavo kompozitoriaus muzikos leidinius, rado nežinomų M. K. Čiurlionio kūrinių, daug prisidėjo prie to, kad būtų išleisti kai kurie anksčiau nepublikuoti kūriniai.
1978
Vytautas Landsbergis tapo Lietuvos muzikos akademijos profesoriumi.
1982
Gimė pirmasis Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius, dabar žinomas politikas. Šiuo metu profesorius jau turi 10 anūkų ir 6 proanūkius.
1988
Birželio 3-iosios vakarą Lietuvos mokslo ir meno atstovai susibūrė į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Jos nariu tapo ir Vytautas Landsbergis. Grupės tikslas buvo suvienyti žmones į judėjimą, siekiantį suvereniteto ir demokratijos.
Rugpjūčio 23 dieną Vytautas Landsbergis vedė Sąjūdžio mitingą, kuriame sukritikavo kandidatų į partinę konferenciją atrinkimą. Po kelių mėnesių, spalio 22–23 dienomis, įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Jame buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, išrinkti valdymo organai.
Vytauto Landsbergio pasakyta kalba tapo įkvėpimu ir padrąsinimu kitiems sąjūdiečiams: „Gyvenam kultūros griuvėsiuose, – tada jis kalbėjo. – Mes – ne darbo jėga, ne stalinistinė masė, ne trąša kažkieno laukuose.“
Lapkričio 25 dieną, pasiūlius Algimantui Čekuoliui, Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku ir atsidūrė pirmose kovos už laisvą Lietuvą pozicijose.
1989
Vasario 16 dieną Sąjūdis paskelbė kelias savaites ruoštą deklaraciją, teigusią, kad jų pagrindinis tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
Pavasarį vyko rinkimai į Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimą, todėl Vytautas Landsbergis ir kiti Sąjūdžio atstovai agituodami keliavo po Lietuvą. Jie pasižadėjo, kad pergalės atveju pasisakys Maskvoje už Lietuvos Nepriklausomybę. Tuose rinkimuose Sąjūdžio kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Panevėžyje.
Maskvoje jis ir kiti Lietuvos delegacijos atstovai reikalavo Molotovo-Ribbentropo pakto įvertinimo ir jo slaptųjų protokolų pasmerkimo. Lietuvos delegacija kovojo su sovietine propaganda ir siekė ekonominio savarankiškumo.
1990
Vasario 24 dieną vyko rinkimai į dar sovietinės Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio remti deputatai gavo 101 mandatą iš 141. Išrinktas buvo ir Vytautas Landsbergis.
Kovo 10 dieną prasidėjo pirmoji naujos Tarybos sesija. Tuo laiku sovietai ruošė naują įstatymą, kuris turėjo būti priimtas balandžio mėnesį, pagal kurį jokiai okupuotai respublikai nebūtų įmanoma išstoti iš Sovietų Sąjungos. Be to, Michailas Gorbačiovas jau po dviejų dienų – kovo 12 dieną – galėjo gauti papildomus SSRS prezidento įgaliojimus. Tada jis būtų galėjęs įvesti „ypatingąją“ padėtį bet kurioje sovietų valdomoje teritorijoje. Laiko paskelbti nepriklausomybę buvo mažai.
Kovo 11 dieną Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Per tą posėdį valstybės pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respubliką, sovietinius simbolius pakeitė lietuviški, o galiausiai – priimtas Aktas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Kovo 11-osios Aktas. Čia pat buvo priimta Laikinoji Konstitucija.
Vytautas Landsbergis tapo pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovu.
1991
SSRS nenorėjo paleisti Lietuvos iš savo glėbio, stengėsi organizuoti neramumus. Sausio 8 dieną organizacija „Jedinstvo“ ir nuo SSRS komunistų partijos neatskilusi Lietuvos komunistų partijos dalis surengė protesto mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos, dalis jo dalyvių bandė prasiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Tada Vytautas Landsbergis per radiją ir televiziją pakvietė žmones ateiti paremti savo valdžios.
Prie Tarybos pradėjo kasdien rinktis tūkstančiai vilniečių, kurie skandavo „Lietuva“, „Landsbergis“. O Lietuvoje ėmė judėti sovietiniai tankai ir ginkluotosios pajėgos. Jos užėmė pastatus, blokavo tiltus ir kelius. Prokremliški dirbtiniai judėjimai skelbė atsišaukimus, kviečiančius grąžinti sovietinę valdžią.
Lemtingąją naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją, kuomet sovietų agresija pasiekė aukščiausią lygį ir prie Lietuvos televizijos pastatų buvo pralietas kraujas, Vytautas Landsbergis praleido Aukščiausiojoje Taryboje, laukdamas, kaip įvykiai klostysis toliau. Jam buvo siūloma bėgti, sakyta, kad lėktuvas gali jį su žmona nuskraidinti į Lenkiją. Jis atsisakė: „Man buvo aišku, kad turiu būti savo vietoje.“
Sausio 13-osios rytą Vytautas Landsbergis pasiūlė atleisti iš pareigų nežinia kur pabėgusį premjerą Albertą Šimėną ir patvirtinti Vyriausybės vadovu Gediminą Vagnorių. Kitą dieną jis susisiekė su Michailu Gorbačiovu ir pareiškė protestą dėl sovietų kariuomenės veiksmų. Prie parlamento kilo barikados. Lietuvos valdžios institucijos tęsė savo darbą, o naujos teroro bangos nusirito iki pasienio apsaugos postų ir muitinių.
„Darbo visi turėjome per akis. Dienos ir nakties neskirdavo jokia riba“, – rašė vėliau. Lietuva atsilaikė. Atsispyrusi Sovietų Sąjungos blokadai ir ginkluotam smurtui, ji pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą.
1992
Vytautas Landsbergis su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu susiderėjo dėl Rusijos armijos išvedimo. Tačiau vidaus politikoje ne viskas klostėsi taip sėkmingai. Lietuvoje vykdytos ekonominės, žemės ūkio reformos ir nesąžininga privatizacija susilaukė nemažos visuomenės dalies nepasitenkinimo. Jo oponentai stengėsi, kad nepatenkintieji dėl šių procesų kaltintų būtent Vytautą Landsbergį.
Rudenį įvykę pirmieji rinkimai į Seimą vėl nepriklausomoje Lietuvoje Sąjūdžio koalicijai nebuvo sėkmingi: „Koalicija už demokratinę Lietuvą“ gavo 21,2 proc. balsų ir užėmė antrą vietą, nusileisdama buvusiems komunistams – Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP).
Išrinktas Seimo nariu Vytautas Landsbergis tapo parlamento opozicijos vadovu, nors svarstė ir apie pasitraukimą iš politikos.
Jis ir Sąjūdžio nariai pasiekė, kad tautos referendumu būtų patvirtinta nauja nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jos metmenų rengimo komisijos pirmininkas buvo Vytautas Landsbergis, po to jis vadovavo derinant galutinę redakciją. Pagal naująją Konstituciją, pasitraukiančios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas tapo laikinai einančiu prezidento pareigas, tačiau jis niekada nesivadino šiuo titulu.
1993
Prezidento rinkimus laimėjo LDDP kandidatas Algirdas Brazauskas, nugalėjęs Vytauto Landsbergio remtą diplomatą Stasį Lozoraitį. Kairieji valdė ir parlamentą, ir vyriausybę, ir prezidentūrą. Vytautas Landsbergis dirbo opozicijoje ir aiškiai pasisakė už Lietuvos kelią į Vakarus.
Gegužės 1 dieną buvo įsteigta politinė partija Tėvynės Sąjunga, Sąjūdžio veiklos tęsėja. Vytautas Landsbergis buvo išrinktas pirmininku. Tada savo kalboje jis pažymėjo, kad Tėvynės sąjunga siekia perimti pozityvias Sąjūdžio idėjas ir tuo pat metu veikti kaip moderni partija.
„Konservatorių partija atsirado partinio spektro struktūroje matant aiškią nišą, kad nėra taip save įvardinančios jėgos. Konservatorių siekiai buvo artimi Sąjūdžio siekiams: garbingas demokratiškų, vakarietiškų tradicijų tęstinumas“, – 2016 metais apie partijos kūrimo aplinkybes kalbėjo Vytautas Landsbergis.
1994
Vytautas Landsbergis Lietuvos muzikos akademijoje apsigynė habilituoto daktaro disertaciją tema „M. K. Čiurlionis: laikas ir turinys“. Tai – 1992 metais angliškai išversta monografija.
1996
Seimo rinkimus laimėjo Vytauto Landsbergio vedama Tėvynės sąjunga. Partija su koaliciją sudariusiais krikščionimis demokratais gavo 70 mandatų parlamente. Jis buvo išrinktas Seimo pirmininku ir ėjo šias pareigas ketverius metus.
1997
Prezidento rinkimai Vytautui Landsbergiui nebuvo sėkmingi. Jis surinko 15,92 proc. balsų ir gavo trečiąją vietą.
Dar prieš rinkimus jis deklaravo, kad prezidento postas – tik darbas, kurį siekia gauti ir gali atlikti gerai. Paklaustas, ar pralaimėjimas būtų smūgis, Vytautas Landsbergis atsakė: „Įsivaizduokime, kad dabar prezidentas yra Adamkus. Toliau gyvename, turime Konstituciją, turime Seimą, Vyriausybę. Ar mes negalime gyventi?! Galime. Koks čia didelis smūgis?“
2000
Vytautas Landsbergis vėl išrenkamas Seimo nariu, bet jo vedamai partijai rinkimai nepasiseka – konservatoriai gavo 8,62 proc. balsų ir liko ketvirta pagal mandatų skaičių. Rinkimus laimėjo LDDP, susijungusi su kitais ir pasivadinusi Lietuvos socialdemokratų partija.
Tuo laiku konservatoriai buvo smarkiai kritikuojami dėl ekonominės situacijos. 2000 metais Vytautas Landsbergis sakė: „Dažnai vertintojai neanalizuoja galimybių, ką buvo galima padaryti ir ko ne, o tiesiog ima du vertinimo taškus. Vienas išeities taškas – viltys ir optimistiškas tikėjimas, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę permainos į gera vyks savaime – be pastangų ir sunkumų. Toks galvojimas nebuvo skelbiamas Sąjūdžio lūpomis.“
2003
Vytautas Landsbergis pasitraukia iš Tėvynės sąjungos pirmininko posto. Jį šiame poste pakeičia Andrius Kubilius.
2004
Lietuva įstoja į Europos Sąjungą ir NATO: įgyvendinami ilgai ir nuosekliai Vytauto Landsbergio bei bendraminčių siekti tikslai. Pasiekęs šiuos tikslus, jis tampa Europos Parlamento nariu. Briuselyje ir Strasbūre jis siekė, kad geopolitiškai nesaugi Lietuva būtų girdima Europoje, kad vakariečiai išgirstų apie komunistų ir sovietų nusikaltimus, jis stengėsi laužyti stereotipus apie Rytų Europą.
„Didelis namas, daug žmonių... Juk susirenka iš visos Europos, be to, ten būna svečių. Ten įdomu ir suktis, ir dalyvauti, bendrauti, girdėti, sužinoti, – 2012 metais jis kalbėjo apie Europos Parlamentą. – Žinoma, teikiu ir pasiūlymų arba pakritikuoju ką nors, kartais išsišoku, tada mane bara: ai, tu per daug, tu jau per daug... O paskui: žinai, ko gera, buvai teisus.“
2009
Vytautas Landsbergis buvo išrinktas antrai kadencijai į Europos Parlamentą.
2014
Nusprendė pasitraukti iš Europos Parlamento ir nebesiekė trečio perrinkimo. Nuo tada Vytautas Landsbergis nebeužėmė jokių valstybinių postų. Tačiau Landsbergio pavardė iš Europos Parlamento nedingo – buvo išrinktas anūkas Gabrielius Landsbergis.
2016 metais paklaustas, kas padarė didžiausią įtaką jo politinėje karjeroje, Gabrielius Landsbergis sakė: „Turiu būti sąžiningas ir pasakyti – mano senelis, profesorius Landsbergis. Jis yra vienas iš žmonių, kuris ir pastūmėjo eiti į politiką, ir formavo politinę pasaulėžiūrą. Sunkesnis dalykas yra nelyginti savęs su juo.“
2017
Vytautas Landsbergis nepasitraukė iš viešojo gyvenimo. Žiniasklaidoje galima rasti jo komentarų įvairiomis temomis – nuo Astravo atominės elektrinės keliamos grėsmės iki medicininių kanapių legalizavimo. Jis nuolat bendrauja su žurnalistais, pats rašo komentarus socialiniame tinkle „Facebook“. Pastarieji išsiskiria tik jam būdingu stiliumi ir humoru.
„Ir paprasti žmonės, ir politikai mane peikia už negerą humoro jausmą, bet matyti reiškinius, įvykius neįprastu kampu – daug įdomiau. Kai kada įdomiau žvelgti būtent su humoru. Šia prasme „Fluxus“ yra gyvenimas, priešpastatytas mirčiai. Ne fizinei mirčiai, o dvasinei, priešpastatytas stagnacijai, rutinai, negebėjimui džiaugtis gyvenimu“, – 2012 metais sakė Vytautas Landsbergis.