Naujasis laisvės veidas, vakarietiškas. Lietuvą priima išrinktųjų klubai – NATO ir Europos Sąjunga – ir Lietuva prisideda prie amžinosios vilties, kad pasaulis įmanomas be didžiųjų karų. Be siaubo. Ir jis, Vytautas Landsbergis, prisideda prie šitos vilties puoselėjimo.
Jis dalyvauja pirmuosiuose lietuviškuose rinkimuose į Europos Parlamentą. Taip pasirenka dėl dviejų priežasčių: tiesioginė tarnyba Europai jam atrodo prasminga, be to, pajunta, kad Lietuvoje yra nebereikalingas tarp kitų valstybės žmonių. Rinkimus į Europos Parlamentą laimi.
Juokiasi: senasis studentas Landsbergis. Jis pirmadieniais išvyksta iš savo namų Vilniuje į Briuselį arba Strasbūrą, o ketvirtadieniais sugrįžta pas artimuosius. Lietuvoje girdi kalbas, esą Landsbergis jau dirba Briuselyje, ir į tai atšauna: palaukite, juk aš lygiai tiek pat laiko dirbu Lietuvoje!
Europos Parlamente jis stengiasi, kad Lietuva būtų išgirsta. Primena senosioms demokratijoms apie sovietų nusikaltimus žmogiškumui: masines žudynes, trėmimus, cinišką socialinę inžineriją. Jam įsimena epizodas, kai svarsto Europos Konstituciją. Audringi debatai vyksta visur – ir parlamento rūmuose, ir televizijose, ir gatvėse – juk dokumentas išties svarbus, yra apie ką kalbėti. Ir jis skaito siūlomą Konstituciją ir labai nustemba – įvade, kur rašoma, kas yra Europa, kokia josios tapatybė, jis neranda nė žodelio apie krikščionybę. Tai skatina jį galvoti apie idėjų istorinius kelius, egzistencinius ir materialius. Kam toji Europa? Koks jos tikslas? Kokia prasmė? Gal Europa – tik atsitiktinumas? Gal ji dar šiek tiek pabus, o paskui jau nebebus?
Tarnaudamas Europai jis susipažįsta su žmonėmis, atsidavusiais įvairiausioms tarnystėms. Jau nuo 1991 metų jis pažįsta ir bendrauja su Dalai Lama; pastarasis nėra valstybės žmogus, jis savo valstybės neturi, bet turi visą pasaulį ir sielas, kurios jaučiasi panašiai, ir mintis, kurios galbūt gali pakeisti pasaulį. Susidraugauja su indu išminčiumi Ravi Shankaru, kuris pradėjo savo judėjimą – ajurvedos gydymus ir taikos filosofiją – ir tam judėjimui priklauso milijonai žmonių visame pasaulyje. Ravi Shankaras jį kviečia į Indiją, ir jis ten keliskart nuskrenda, nes Indija jį domino nuo vaikystės.
Tarnauja Europai, o pažįsta visą pasaulį. Nuolatinės kelionės, keliai, pokalbiai su kitų kultūrų žmonėmis, žmonėmis iš kitų civilizacijų. Jam tai padeda geriau suvokti, kur gyvename mes, lietuviai, ir ieškoti kelio Lietuvos tęsiniui.
Briuselyje ir Strasbūre vaikšto į parlamentarų „maldos pusryčius“. Tai meditaciniai pokalbiai, kur susitikę žmonės išsikalba apie esminius gyvenimo dalykus. Štai ateina į maldos pusryčius koks nors aršus politikas, tikras sausuolis, ir staiga prabyla visai kitaip; kalba, išsikalba ir tada kitiems prisipažįsta: aš pirmą kartą taip kalbu, savyje nešiojausi.