Lietuvą sukrečia Romo Kalantos mirtis. Įsiplieskia studentų mitingai, jaunuoliai dedasi prie pogrindžio. Grįžta represijos. Sovietinis režimas veržia pančius, kad pavergtieji nesimuistytų. Tai liečia ir jį, Vytautą Landsbergį. Tačiau jam pavyksta ištrūkti net į kapitalistinį užsienį. Tai nutinka 1978-aisiais, jam esant 46-erių.
Aplink problemos, buitinės ir visuomeninės. Tačiau jis stengiasi koncentruotis į darbą. Artėja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinių šimtmetis ir tai yra proga priminti platesniam pasauliui apie lietuvių kompozitorių. Senieji inteligentai Leningrade padeda išleisti pirmąją monografiją „Pavasario sonata“, dabar rusiškai pavadintą „Sonata viesny“.
Čiurlionio šimtmečiui Vilniuje sudaroma komisija – autoritetinga, tačiau politiškai bejėgė. Antai paminklas Vilniuje. Vietinė nomenklatūra bijo Maskvos reakcijos, todėl sumanymą atmeta. Lieka tik siūlymas Druskininkams – prie Čiurlionių namo pastatyti mažą paminklą. Tačiau paaiškėja, kad Maskvos Didžiajame teatre rusai rengia iškilmingą Čiurlionio šimtmečio minėjimą, taigi, Maskva nėra prieš Čiurlionį! Lietuvos valdžia paskubomis organizuoja, kad kur nors Druskininkų parke atsirastų bent jau „išvystytas biustas“. Komunistų vyriausybė prašo skulptoriaus Vlado Vildžiūno pagalbos.
Tuo laiku jis gilinasi į Čiurlionio dailę ir išleidžia knygą, kuri taip ir vadinasi „Čiurlionio dailė“. Leidinys sulaukia pasisekimo ir jis tuo džiaugiasi, nes juk rimtas iššūkis – kompozitorius parengė knygą apie dailę. Leidykla „Vaga“ ėmėsi išleisti ir kitą jo knygą „Laiškai Sofijai“, kurioje surinkti Čiurlionio laiškai mylimajai Sofijai Kymantaitei. Tačiau po Kalantos mirties šalyje vyksta protestai ir neramumai, todėl padėtis pasikeičia.
„Eros“ kopijavimo aparatu jis pasigamina šešias necenzūruotas knygos įvado kopijas ir per valandą pusę išbraukdamas suredaguoja neįtikusią įžangą. Juokauja: atlikau operaciją ir palikau siūlę; po paskutinio įvadinės dalies žodžio jis padeda ilgą per visą lapą daugtaškį – randą, slapta simbolizuojantį išpjautą teksto gabalą. Leidyklos redaktoriams operacija patinka. Knygos apie istoriją kišamos į giljotiną, į šią giljotiną patenka ir jo monografija apie žymų kompozitorių Česlovą Sasnauską.
Jo draugas Vytautas Gaidamavičius pažįsta vyskupą – tai buvęs bendraklasis gimnazijoje – ir vyskupas parūpina blatą. Jis gali Kaune tyrinėti niekam nežinomą Česlovo Sasnausko archyvą, o geraširdis archyvaras netgi leidžia išsinešti aplankus į respublikinę biblioteką K. Donelaičio gatvėje ir geriems darbuotojams padedant pasidaryti kopijų. Taigi Peterburgo katalikų Šv. Kotrynos bažnyčioje dirbusio kompozitoriaus Česlovo Sasnausko istorija tampa jo nauju veiklos baru.
Valdžia uždaro Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, kur jis dirba. Įstaigą perkelia į Klaipėdą. Jis privalo išsaugoti darbą, todėl važinėja į uostamiestį. Buitį praskaidrina kelionės į Lenkiją – draugai atsiunčia jam kvietimų ir jis gali išvykti; ten dirba archyvuose, o kartą netgi skambina Liublino filharmonijoje ir pasakoja lenkų intelektualams apie Čiurlionį. Pasaulinės šlovės kompozitorius Krzysztofas Pendereckis pakviečia jį ir Vilniaus kvartetą apsilankyti savo Liuslavicų dvarelyje netoli Tarnovo miesto pietų Lenkijoje, ten vyksta muzikų pleneras.
Ir štai nepaprastas įvykis. Jis gauna valdžios leidimą su sovietiniais kompozitoriais iškeliauti į kapitalistinį pasaulį – dešimt dienų Jungtinėje Karalystėje: Londonas, Stratfordas, Edinburgas. Šeima lieka Lietuvoje lyg garantas, kad išleistasis nesugalvotų bėgti nuo komunizmo. Kad jis nepabėgs, garantuoja ir Kompozitorių sąjungos pirmininkas Vytautas Laurušas; vėliau šis labai apsidžiaugia, kad Landsbergis nepabėgo.
Ten jie praranda laiko nuovoką ir pavėluoja į numatytą sovietinės delegacijos susitikimo vietą. Pavėluoja vos keliomis minutėmis, bet užrūstina ekskursijos vadovus. Sako: nepamirštama, kaip aprėkė. Jiedu su kolega gruzinu vaikščioja ir po britų Nacionalinę galeriją – pasaulio meno lobyną – ir jaučiasi lyg apsvaigę: Rembrandtas, Picasso, o čia dar Monet paveikslas „Vandens lelijos“.
Lietuvis ir gruzinas vieni leidžiasi Londone ieškoti muzikos parduotuvės, tačiau labai greitai pasiklysta; paklaidžioję sėda į miesto autobusą, bet nuklysta dar labiau. Galiausiai suranda muzikos knygyną, bet jame nėra jokių moderniosios muzikos partitūrų – lentynose vien bitlų plokštelės. Jiedu dvi valandas pavėluoja į Londono restoraną, kur pietavo sovietinė delegacija, todėl nieko jame neberanda. Lieka alkani.
Sugrįžęs iš kapitalizmo į komunizmą, jis užsideda pliusą, todėl po kelerių metų jam leidžia išvykti į Australiją pas brolį ir seserį. Jis atskrenda liepos mėnesį, kai Australijoje žiema, žolę rytais nukloja šerkšnas. Jis labai laimingas, būdamas egzotiškame pasaulyje su broliu ir seserimi. Brolis Gabrielius yra pasiruošęs jo atvykimui, parūpino kelionei karališkųjų krevečių su majonezu ir net nusipirko naują automobilį su didelėmis degalų atsargomis, kad jie galėtų važinėtis skersai išilgai Australijos pakrantėmis.
Melburne jiedu su seserimi eina į botanikos sodą, aplink veši egzotiški augalai, ir jis pamato lietuvišką beržą. Nors sode šilta, tas beržas numetęs lapus, nes Australijoje žiema. Vėliau jis nuvažiuoja į Sidnėjų, ir jiedu su brolio automobiliu skrieja pakrantėmis, vėjas pučia nuo vandenyno, ir jiedu sustoja pailsėti gamtoje, kempinge, kokio jis anksčiau niekada nėra regėjęs.
Jis nueina į universitetą ir ten mato ant žemės susėdusius jaunuolius, studentus, jie gyvai kalbasi su profesoriumi, sėdinčiu tarp jų ant žemės ir vilkinčiu džinsus. Džinsuotas profesorius sėdi ant žemės! Bibliotekose prie knygų palinkę mokiniai, jie savarankiškai ruošiasi pamokoms. Jis apsilanko senovės kalnakasių miestelyje, kur ir dabar galima kasti auksą, žiūrėk, gal rasi savą aukso smiltį. Ir tame miestelyje stovi edukacinė devyniolikto amžiaus mokykla, kurioje vaikai vilki senovinius drabužius ir mokosi iš senovinių knygų.