Karas slenka. Slenka pabaigos link išnaikintomis žemėmis. Išlikę žmonės tai nujaučia, įvairūs gandai teikia vilties. Kaune siaučia gestapas ir SS. Vokiečių žudikams talkina grupelės vietinių, kurie tampa egzekutoriais, naikina savo kaimynus žydus. Kiti lietuviai gelbėja naikinamus kaimynus, slepia juos. Tarp gelbėtojų yra ir Landsbergiai. Ir štai į jų namus įžengia siaubas ir išsiveda Vytauto Landsbergio brolį Gabrielių.
Gabrielius – tikras maištininkas, priešinasi visokio plauko okupantams. Būdamas dvylikos Kauno gatvėse slapta klijuodavo atsišaukimus prieš Staliną ir bolševikus, o dabar – penkiolikmetis – dalyvauja slaptoje patriotinėje organizacijoje. Gabrielius ir jo draugai gimnazistai kovoja su naciais.
Į namų duris skambina nekviestas svečias. Tai – vokiečių slaptoji policija gestapas. Smogikai įsiveržia į namus ir išsiveda Gabrielių; įkalina jį gestapo kalėjime Kaune. Padėtis grėsminga, juk vokiečiai maištininkus šaudo be pasigailėjimo. Gimnazistų bylos nagrinėjimas užsitęsia; kalinys Gabrielius išvežamas į Vokietiją. Motina siunčia tėvą gelbėti sūnaus ir tėvas išsiruošia į Vokietiją, į sutemų karaliją, bombarduojamą sąjungininkų bombonešių.
Šeima išdraskyta. Brolis įkalintas Vokietijos kalėjime, kažkur ten ir tėvas, ieškantis brolio. Sesuo ištekėjusi ir su vyru pasitraukusi į Austriją; jiedu tikėjo išvykstantys tik keliems mėnesiams, kol karas pasibaigs. Jis ir motina gyvena Kaune. Į miestą grįžta siaubas, dabar sovietinis, tęsiasi Lietuvos naikinimas, ir tęsiasi žmonių trėmimai. Kartą trėmimų naktį juodu su motina išeina iš namų ir slapstosi.
Jis baigia Kauno „Aušros“ gimnaziją, okupantų pavadinta „Komjaunimo“, ir svarsto apie savo ateitį. Nori siekti aukštojo mokslo. Jį domina literatūra, o mokytojai įsitikinę: jaunasis Landsbergis galėtų būti puikus architektas kaip ir tėvas, juk matematiką gerai išmano. Tačiau padėtis sudėtinga. Aplink vyksta ginkluotas pasipriešinimas. Miško broliai iš tankumos skabo okupantus, gatvėse tvyro baimė, sovietai persekioja visus įtartinus. O jo šeimos drama turi sukelti įtarimų saugumo komunistams, spręsiantiems dėl jo priėmimo į universitetą.
Vasarą jis atvyksta į Vilnių ir laiko stojamuosius egzaminus į konservatoriją. Salėje sėdi komisija ir jis skambina fortepijonu, o skambinti jam sekasi. Po to komisija užsidaro kabinete konservatorijos pirmajame aukšte; jie skaito iš lapų apie kandidatus ir kalbasi. Kabineto langai plačiai atlapoti, todėl komisijos narių balsai girdėti kiemelyje prie konservatorijos. Jis ir kiti jaunuoliai atsigula ant žolės po atlapotais langais, kiemelyje, ir klausosi, ką komisija kalba apie juos.