Ir štai dabartis. Šių dienų pasaulis. Kremliaus karų virtinė, teroras, sutrikusi Europa; lyg pasaulinio karo istorija tęstųsi ir tęstųsi, lyg siaubas vėl bandytų imti viršų. Ir pabaigos jausmas.
Politikas muzikas keliauja po Europos miestus, po pasaulio miestus. Laukiamas, gerbiamas, girdimas, klausiamas, prašomas patarti. Tačiau jis pats jaučiasi lyg finišo tiesiojoje. Ateina supratimas, kad jo – valstybės žmogaus – laikas baigiasi. Galbūt ir apskritai pabaiga jau netoli? O gal dar seksis dalyvauti?
Jaučia paskatą tą pažadėtą laiką naudoti svarbiausiems dalykams. Jis nori užbaigti darbus, kurie sustojo pasirinkus tarnybą valstybei. Skatinamas kauniečio leidėjo Jono Petronio ir iš savo paties užsispyrimo, pirmiausiai pabaigė Čiurlionio fortepijoninių kūrinių albumą – visi kompozitoriaus kūriniai vienoje vietoje – lyg atsiskaitymas su tuo gyvenimo laikotarpiu.
Jis išleido 137 knygas. Muzika, tyrinėjimai, dokumentika, eseistika, poezija. Juokauja: kartais parimuoju ir paritmuoju. Jis rašė apie Europą ir apie Lietuvą. Jam – valstybės žmogui – Lietuva yra ir tema, ir darbas. Lietuva kaip projektas.
Sako, mirties nebijantis. Jam labiausiai imponuoja Sokrato požiūris. Pastarasis buvo nuteistas myriop už tai, kad mokė jaunuolius mąstyti. Jį privertė išgerti nuodų. Prieš tai dar spėta jo paklausti: kaip galvoji, kas tavęs lauks, kai mirsi? Atsakė: galimi du variantai. Gal miegosiu absoliučiu miegu, be sapnų, be jausmų, be skausmų, amžinu kūdikio miegu – poilsis apie kokį gali tik pasvajoti. O gal sutiksiu anksčiau gyvenusius žmones, brangius ir įdomius. Jis, Vytautas Landsbergis, labiausiai lauktų tėvų, nes tėvai artimiausi, tai žmogaus pagrindas žemėje.
