Staiga – permainos. Sovietų Sąjungos vadovu tampa Michailas Gorbačiovas. Jo valdoma imperija gergždžia kaip skęstantis garlaivis, morališkai ir finansiškai grimzta į dugną, regis, tik užsienio parama dar gali išgelbėti skenduolį. Tačiau norint gauti tą paramą, reikia daryti permainas: suteikti teisių žmonėms, suteikti laisvę kalbėti, laisvę rinktis. Taigi – permainos. Ir asmeniniame Vytauto Landsbergio gyvenime taip pat.
Jis yra profesorius, kompozitorius, muzikologas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas, publicistas, kūrėjas. Jis bendrauja su mąstančiais ir kuriančiais jaunais žmonėmis, jo klausosi ir gerbia. Ir štai viskas pradeda keistis. Iš po kojų pakyla permainų banga ir neša jį iš meno pasaulio į dar nepažįstamą naująjį pasaulį. Į politiką.
Maskva leidžia kalbėti, taigi žmonės prabyla. Prabyla organizacijose, redakcijose, klubuose, profesinėse sąjungose. Žmonės kalba nedrąsiai, bet kalba apie Lietuvos ateitį. Ir jis apie tai kalbasi su savo draugais. Jie susitinka dailininkų palėpėse, mansardose, Jeruzalėje pas Vildžiūnus, priešais Rapolo bažnyčią pas Stasiulevičius, pas Kisarauskus, vadinamajame „Amerikonų name“. Jie susitinka ir kalbasi apie naujus dalykus aplink juos. Ir tokių besikalbančių vis daugėja.
Jis juokauja: tai – tartum Didžioji brolija. Brolijos nariai atpažįsta vienas kitą iš šiokio tokio panašumo; iškišai galvą kokiame renginyje, pasisakei ir kiti Brolijos nariai tave pastebėjo, įsidėmėjo; drąsios mintys tampa tavo vizitine kortele. Ir štai pogrindyje tarp tokių Brolijos narių pasklinda žinia, kad birželio trečiosios vakarą Mokslų akademijos rūmuose bus kalbama apie jungtinės organizacijos kūrimą. Tai tolygu pakvietimui.
Vilniaus Katedros aikštėje vyksta pirmasis Sąjūdžio mitingas, ateina tūkstančiai žmonių, ir jie kelia plakatus su palaikančiais šūkiais, ir plevėsuoja žalios vėliavos su Gediminaičių stulpais, ir kai kur matyti trispalvių. Jis lipa į sceną ir į mikrofoną, nuo lietaus aptrauktą celofano maišeliu, pasako kalbą: Komunistų partijos atrinkti atstovai į partiečių konferenciją Maskvoje nėra tikri Lietuvos atstovai, nes juos išrinko ne Lietuva; greitai Lietuva pati išsirinks savo atstovus. Ir jau vien šie žodžiai yra atvanga žmonėms, slopintiems, persekiotiems ir kankintiems.
Okupuotos šalies žmonės balsuoja ir įvyksta stebuklas – Sąjūdis iškovoja triuškinamą pergalę. Jis gauna 36 iš 42 Lietuvai skirtų vietų didžiajame sovietų parlamente ir iškeliauja į Maskvą. Ten Sąjūdžio grupė save vadina Lietuvos delegacija, taip jie pabrėžia, kad nesiruošia valdyti Sovietų Sąjungos ir tuo įteisinti okupacijos fakto – Sąjūdis atvažiavo į Maskvą kovoti dėl laisvių Lietuvai. Svarbiausiasis jų tikslas yra apsisprendimo laisvė.
Juos – maištininkus – kiti sovietų parlamento nariai pastebi jau pirmąją dieną, kai lietuviai sukelia anksčiau neregėtą chaosą. Renkant kandidatus į Sovietų Sąjungos prezidento postą ir kitas svarbias valstybės pozicijas, į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos delegacija pareiškia, kad pati išsirinks savo atstovus.
Jis lipa į tribūną sakyti kalbos – naktį dėliojo mintis ir žodžius – iš salės jį stebi rūsčiais veidais komunistai ir generolai, medaliais nusagstytomis uniformomis. O jis apsivilkęs sportinį švarkelį, parsivežtą iš Australijos, kur anksčiau lankė brolį ir seserį; dabar specialiai taip apsirengė. Jį tribūnoje seka televizijų kameros, transliuojančios visai Sovietų Sąjungai, todėl jis supranta: ši kalba ne komunistams, o žmonėms, kurie tikisi permainų.
Maištininkai sovietų parlamente siekia oficialiai įvertinti Molotovo-Ribbentropo paktą ir pripažinti slaptųjų protokolų egzistavimą. Štai koks sumanymas: šį paktą sudarė komunistų jau lyg smerkiamas Stalinas ir fašistas Hitleris, taigi, dabartinė sovietų valdžia neturėtų tęsti šėtoniško darbo. Sovietai gudrybę supranta – jeigu jie pasmerks paktą ir pripažins slaptuosius protokolus, tai reikš, kad Baltijos šalių okupacija yra neteisėta. Komunistai kaip įmanydami vilkina procesą, tačiau ir meluoti pasauliui nebegali, nes pasaulis jau viską žino.
Politinė veikla jo asmeninį gyvenimą pakeičia neatpažįstamai: jis vis rečiau mato savo šeimą, su žmona pasikalba tik vėlai vakare, po visų darbų ir tarnybų sugrįžęs namo, o kartais pasikalba tik telefonu. Tačiau jo žmona – Gražina – yra tolerantiška ir supratinga, ji žino, kad dabar taip reikia. Kiti sąjūdiečiai gaudavo ir barti.
Praėjo vos keleri metai nuo to birželio trečiosios vakaro, kai jis atėjo į Mokslų tarybą ir su bendraminčiais kalbėjosi apie naujos organizacijos kūrimą, ir po to išlėkė į vakarinį filmavimą televizijoje. Vos keleri metai. Tačiau milijonų žmonių gyvenimai ir likimai pasikeitė neatpažįstamai. Lyg iš niekur pakilusi permainų banga lūžo virš Lietuvos, jos vandenys tėškėsi į okupantus ir nuplovė juos nuo Lietuvos. Lietuva iškovojo laisvę. Per kraują ir sukrėtimus, bet pačią tikriausią laisvę. O jis – profesorius, kompozitorius, muzikologas, Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas, publicistas, kūrėjas Vytautas Landsbergis – dabar yra valstybės lyderis. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
