Jis – valstybės vadovas. Štai žengia į avansceną ir sako kalbą, girdimą minios, išgirstamą žmonių, ir priešais jį plevėsuoja trispalvės, ir dega atminimo laužai, ir vaikai ropščiasi ant tėvų pečių, idant pamatytų jį – valstybės vadovą.
Ir nė neįtartum, jog kadaise su bičiuliais studentais jis gulėjo ant grindų savo ankštame kambaryje ir siurbčiojo bulgariško vyno ir mango sulčių kokteilį per izoliacinius vamzdelius iš didelio dubens, ir jie kalbėjosi apie meną, filosofiją ir paslaptingą gyvenimą už nelaisvės sienų.
Ir nė pats tada neįtarė, kad jis – Vytautas Landsbergis – muzikas ir slaptas maištininkas – taps pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu, sugrąžinusiu mums laisvę.
Tarpukario sostinė Kaunas. Europos miestas, kuriame sutelpa inteligentai, menininkai, inžinieriai, ūkininkų vaikai, studentai, bolševikai, šnipai. Laikas įdomus, bet neramus: okupuotas Vilnius, karinė įtampa su Lenkija, o abipus Lietuvos – tvenkiasi tamsa, stalininė ir hitlerinė. Štai tokioje aplinkoje Vytautas Landsbergis pradeda eiti į antrąją klasę, kaip pats sako, antrąjį skyrių.
Vaikystės namuose puiku. Idilė ir laimė. Mylintys tėvai, gerbiami Kauno inteligentai, gydytoja Ona ir architektas Vytautas; brolis Gabrielius ir sesuo Alena; Vytautas yra jauniausias šeimoje. Sako, pasaulis saugus ir jaukus. Jis jau eina į antrąją klasę Marijos Pečkauskaitės pradinėje mokykloje Kaune, kai pasaulis staiga virsta aukštyn kojomis.
Nerimas iš radijo imtuvų sunkiasi į namus. Į gatves sunkiasi karas. Prisimena, brolis vedasi pažiūrėti „mongolų tankuose“; svetimšalių vikšrinės mašinos jau stovi pačiame Kauno centre, tarsi pernakt iš po žemių išlindusios. Kareiviai svetimomis uniformomis suvaro moksleivius į Kauno halę, liepia kilnoti kumščius į viršų ir kažką giedoti. Giesmių vaikai nemoka, gūžiasi, nesupranta, kodėl reikia taip daryti. Ir mokykloje dedasi keistenybės. Reikia mokytis naujų dainų; viena jų gruziniška, mėgstama Stalino, „Suliko“. Klasėje atsiranda komjaunuolių; jie reti svečiai pamokose, bet užėję įžūliai elgiasi su mokytojais. Kauno vaikus tai stebina: kodėl nepraustaburnių niekas nebaudžia?
Birželį su šeima išvyksta į tėvų vasarnamį Kačerginėje. Prisimena, vieną vakarą sėdi visi prie stalo ir svarsto aplink vykstančias permainas. Suaugusieji kalba, kad bolševikai Laisvės alėją liepė vadinti Stalino prospektu, o jaunėlis Vytautas pajuokauja, girdi, galėtų pavadinti Nelaisvės alėja. Suaugusieji rimtai priima vaiko pastebėjimą, sutinka su juo, ir jis jaučiasi labai pagerbtas, kad štai dalyvauja tokiame rimtame pokalbyje. Paskui kažkurią naktį dingsta senutė kaimynė – Dambravičienė – ir šeimos moterys užsklendžia Kačerginės vasarnamio žaliuzes ir langines, kad iš lauko atrodytų, neva namuose nėra nė gyvos dvasios. Tuščia.
Trėmimai tuština sodybas, bet Kačerginės vasarnamį aplenkia. Birželio pabaigoje net per užvertas langines girdisi šūviai; bolševikai kažkur pamiškėje sušaudo du sučiuptus jaunuolius, apkaltinę juos talkinant sukilėliams. Kaune vyksta sukilimas, maištininkai bando išguiti bolševikus, o šie atsako teroru. Prisimena, tą birželį jis, brolis ir sesė Kačerginės vasarnamyje varto laikraščius ir mato sukilimo priežasčių fotografijas: lavonai, krūvos lavonų, darbo stovyklos. Siaubas.
O paskui vėl viskas keičiasi. Bolševikai paskubomis lipa į sunkvežimius ir dingsta tarp namų. Miestelio moterys ir merginos iš darželio šalia vasarnamio skina gėles ir tiesia jas vokiečių kareiviams, jojantiems gatvėmis. Visas gėles išskina, nė vienos nelieka. Žmonės nuoširdžiai džiaugiasi: siaubas pasitraukė, bolševikai nebežudys, nebeištrems.
Tačiau siaubas nedingsta, tik išverčia odą. Vokiečiai atžygiuoja į tarpukario Kauną ir nušalina Laikinąją vyriausybę, anksčiau per radiofoną paskelbusią apie Lietuvos nepriklausomybę, joje jo tėvas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, trumpai dirbo komunalinio ūkio ministru. Dabar valdžią užima galvažudžiai iš vokiečių SS. Jie sunaikina iliuzijas apie laisvę; ir imasi naikinti žydų tautą.
