Išties, kas geriau išbalins suteptą poetės suknelę, nei tariamas partizanų ir J. Lukšos atleidimas? Aiškindamiesi galimas „partizanų atleidimo Nėriai“ mito ištakas, jų pagrįstumą, įvertinome vieną jo šaltinių – tariamai Centrinės žvalgybos agentūrai pateiktą J.Lukšos apklausos protokolą (jo dalį)[2].
Nors istoriškai pirmieji mėginimai žiniasklaidoje atstatyti S.Nėries reputaciją sietini su 1964 metais pasirodžiusiu prelato Mykolo Krupavičiaus (1885–1970) straipsniu Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“[3], akstinu šiai publikacijai tapo literatūros tyrinėtojos Aldonos Ruseckaitės pasidalijimas laidoje „Daiktų istorijos“ (LRT TV, 2025 m. rugsėjo 22 d.)[4], kurio tiksli citata skamba taip:
„Kai dirbau valstybės archyve, ten radau kokias gal šešias eilutes anglų kalba, parašytas Juozo Lukšos-Daumanto ir jisai ten rašo gal kokiais keturiasdešimt šeštais, keturiasdešimt septintais metais. Rašo, kad poetai Salomėja Nėris ir Liudas Gira prieš mirtį atsivertė (čia ir toliau kursyvas autorių), perėjo į pogrindį ir kad ji, Salomėja Nėris, paliko eilėraščių knygą, kurioje visų(!) atsiprašė. Ta knyga buvo prie „Didelio kelio“.
Nors skaitant pirminį (nedrįstame sakyti – originalų) dokumento tekstą akivaizdu, kad tai ne konkretaus žmogaus rašyta ataskaita, o jo apklausos protokolo dalis, ne visai tiksliai išversta[5] („Liudas Gira, Salomėja Nėris prieš mirtį buvo įtraukti į pogrindį“, nors rašoma „susisiekė su“) ji buvo priskirta J.Lukšos autorystei ir yra įtraukta ir į A.Ruseckaitės biografinį romaną apie S.Nėrį „Padai pilni vinių“[6] .
Be jokios abejonės citavimas iš atminties prieš televizijos kameras ar net romane neprivalo būti šimtu procentų tikslus. Tačiau kartais viešas žodis rizikuoja tapti klaidinančia neteisybe, todėl dėkodami A.Ruseckaitei už nuorodą į Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) 2018 m. birželį skaitytą dokumentą, pateikiame tikslią citatą iš neva Juozo Lukšos-Daumanto Centrinei žvalgybos agentūrai (toliau - CŽA) pateiktos dviejų puslapių apimties ataskaitos anglų kalba[7].
„Kultūrinis gyvenimas“. Daugybė asmenų, aktyviai veikiančių Lietuvos kultūriniame gyvenime, taip pat palaiko artimus ryšius su Lietuvos pogrindžiu ir atlieka[8] jiems patikėtas užduotis. Kazys Boruta, kairysis rašytojas, pirmiau kolaboravęs[9] su okupantu buvo nuteistas ir ištremtas už savo pogrindžio veiklą. Salomėja Nėris ir Liudas Gira, išskirtiniai poetai, prisijungę prie komunistinio reikalo, taip pat prieš mirtį susisiekė su pogrindžiu. Nėris[10] pogrindžiui paliko poezijos knygą, kurioje ji gailisi savo ankstesnio (trūksta teksto).“
Viskas. Ar tikrai ištrūkęs į Vakarus apie Lietuvos „kultūrinį gyvenimą“ J.Lukša galėjo pasakyti tik tiek?
Lyginant pirminį tariamos ataskaitos tekstą su iš atminties LRT eteryje cituotu tekstu būtina atkreipti dėmesį ne tik į kelis aspektus, sudarančius prielaidas abejoti cituojamo dokumento autoryste ir autentiškumu, kuriuos aptarsime vėliau, bet ir televizijos laidoje išsakytų teiginių tikslumu, t.y. kad „poetai Salomėja Nėris ir Liudas Gira prieš mirtį atsivertė, perėjo į pogrindį <…>“; kad poetė „paliko eilėraščių knygą, kurioje visų (!) atsiprašė“.
Sulyginus akivaizdu, kad tariamoje ataskaitoje nekalbama apie perėjimą į pogrindį, o apie tai, kad poetai tariamai susisiekė su pogrindžiu. Nekalbama ir apie atsivertimą. Gal tik nebent K.Borutos atveju galima išskaityti tokią potekstę, vertinant, kad anksčiau kairiuoju buvęs rašytojas buvo nuteistas ir ištremtas (anot ataskaitos) už savo pogrindžio veiklą, kas leistų daryti išvadą apie tariamą rašytojo atsivertimą. S.Nėries ir L.Giros atveju tokios išvados daryti negalima. Vis dėlto matyti, kad bendras atsiliepimo apie rašytojus tonas teigiamas, jo peršama idėja – geri „atsivertusių“ rašytojų santykiai su partizaniniu judėjimu.
Ar S.Nėris atsiprašė?
Nors šiame straipsnyje teigiame, kad legenda apie poetės „atsiprašymą“ yra išgalvota ir gerokai supaprastina laikmetį ir jo asmenybes, verta atkreipti dėmesį į aptariamo teksto formuluotes, nes šį kartą tariamas atsiprašymas plėtojamas kito asmens biografijos sąskaita.
Gailėtis (angl. repent) (ataskaitoje naudojamas žodis), nėra tas pats kas atsiprašyti, juo labiau atsiprašyti visų, kaip teigta LRT eteryje. Nesileidžiant į itin gilią semantinę analizę, galima teigti, kad atgaila yra siauresnis, kartais vien tik vidinis, psichologinis veiksmas, nebūtinai ir ne visada apimantis aktyvų veiksmą, t.y. atsiprašymą. Ties šia vieta S.Nėries „atsiprašymo“ aptarimą tariamoje CŽA skirtoje pažymoje galėtume baigti konstatuodami, kad net jei aptariamas dokumentas yra autentiškas, jame nekalbama nei apie atsiprašymą, nei apie atleidimą.
Nesant objektyvių duomenų teisinantieji S.Nėrį teigia, kad ji atsiprašiusi savo kūryba, tačiau tokia formuluotė – subjektyvus emocinis vertinimas, nes ar konkretus eilėraštis bus suprastas kaip atsiprašymas, ženkliai lemia paties skaitančiojo subjektyvus požiūris į S.Nėries kelius ir klystkelius.
Pavyzdžiui literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas kaip atsiprašymo pavyzdį pateikia S.Nėries eilėraščius „Savęs aš gailiuos“ ir „Tolimas sapnas“, poetiškai vadindamas juos ryškiausiais giliosios atgailos tekstais, kurie neva „atstato pusiausvyrą S.Nėries talento, apakimo, nuopolio ir atgailos istorijoje“[11]. Ar asmeninėje gėloje, net nostalgijoje galima įžvelgti atsiprašymą Lietuvai ar partizanams? Tuo verčia abejoti kad ir sovietinėje evakuacijoje 1944 m. Maskvoje parašytas eilėraštis „Lietuvai“[12], žadantis parnešamą „laisvę“.
Ypatingo talento, koks įprastais siejamas su S.Nėries asmenybe, poetės, atsiprašymai gali būti traktuojami ir kaip labai kuklūs ir migloti.
Vis tik giliąja atgaila verčia abejoti ir kitos aplinkybės. Ypatingo talento, koks įprastais siejamas su S.Nėries asmenybe, poetės, atsiprašymai gali būti traktuojami ir kaip labai kuklūs ir migloti. Kritiškam skaitytojui tai tik blankūs savigailos ir nostalgijos pavyzdžiai, niekaip nepanašūs į tikrą giliąją atgailą. Eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“ baisimasi karo ir ankstyvo pokario metų žiaurumais, bet neatsiprašinėjama.
Kodėl neva atgailaujanti ir atsiprašinėjanti poetė taip tauposi, juk anot prelato M.Krupavičiaus, „Ji iš ten (rusijos) parsivežė geroką pluoštą savo sukurtos poezijos, kurį įteikė vienam man žinomam žmogui, prašydama ją atiduoti spaudai, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę“ ?
Tai tik sustiprina mintį, kad net jei iš tiesų viena šios knygos juodraščio kopija ir pateko partizanams, jie nebuvo tikrasis adresatas, į kurį kreipiamasi nuoširdžiu ir atviru žodžiu. Vadinasi, knyga nebuvo, kaip teigia M.Krupavičius, skirta publikuoti Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o visų pirma rengta spausdinimui okupuotoje Lietuvoje, suvokiant (jei jau preziumuojame, kad S.Nėris maskuoja „giliąją atgailą“), kad joks tikras atsiprašymas prieš laisvės kovotojus ir tikroji vieša atgaila nėra įmanomi.
Neįtikina ir samprotavimai, kad „Prie didelio kelio“ yra „savilaidos“ pavyzdys[13], nuskambėję per LRT radiją. Kodėl užsiimti savilaida turėtų „giliosios atgailos“ apimta poetė, vis dar SSRS deputatė, 1945 m. liepos 2 d. SSRS Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumo nutarimu Nr. 222/4 apdovanota pirmojo laipsnio „Tėvynės karo“ ordinu už nuopelnus sovietinei tėvynei?
Taip pat neįtikina ir prielaida, kad per devynis mėnesius po 1944 m. spalio 1 d. grįžimo į Lietuvą iš sovietinės evakuacijos iki mirties 1945 m. liepos 7 d. kremliaus ligoninėje S.Nėris ne tik pakeitė savo politines nuostatas, bet apsisprendusi bendradarbiauti su partizanų pogrindžiu perdavė knygą, anot M.Krupavičiaus, skirtą išspausdinti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mintis, kad visą tą laiką ji sėkmingai slėpė pakitusius įsitikinimus ir palaikė konspiracinius ryšius su partizanais, rodytų, kad neracionaliai nuvertiname totalitarinio režimo gebėjimus identifikuoti su diegiama politine linija nesutinkančius asmenis.
Jei iš minėtų devynių mėnesių atmestume SSRS Aukščiausiojo Sovieto 1945 m. balandžio mėnesio sesiją Maskvoje, kurioje deputatė S.Nėris dalyvavo su Paleckių šeima ir Antanu Venclova, bei visą 1945 m. birželio mėnesį, kurį poetė praleido Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje, galime teigti, kad patikimų ir stabilių kontaktų užmezgimui, kurie apimtų bent kelių asmenų tiek savo aplinkoje, tiek partizanų gretose suradimą, įtraukimą, pasitikėjimo įgavimą ir kitus svarbius konspiracinės veiklos aspektus, praktiškai nėra.
Faktų neatitikimai ir kairiųjų rašytojų pagarbinimas
Keista, kad neva CŽA skirtoje ataskaitoje skirsnis „Kultūrinis gyvenimas“ iš esmės skirtas tik kairiųjų pažiūrų angažuotų rašytojų reputacijos atkūrimui, kas stiprina prielaidą, kad aptariamas dokumentas yra ne kas kita, o sovietinės žvalgybos tarnybų sukurta ir išeivijos bendruomenei pakišta klastotė. Ja tikimasi atstatyti ir išbalinti su sovietų valdžia kolaboravusių asmenų reputaciją, sudaryti prielaidas jų, kaip „savų“ priėmimui. Gal todėl rašytojai įvardijami kaip „išskirtiniai“, (angl. outstanding), kas galimai maitina mitą apie partizanų pagarbą šiems asmenims, tačiau stebimi ir faktiniai neatitikimai bei kitos keistenybės.
Kyla klausimas, kodėl tariamoje ataskaitoje minint tik kairiuosius rašytojus nekalbama apie „už antisovietinę poeziją“ 1946 m. balandžio 20 d. suimtą ir po šešių mėnesių tardymų Lukiškių kalėjime į Karagandos lagerį ištremtą poetą Kazį Jakubėną, mažiau žinomą poetą Antaną Biliūną, kurį kartu su K.Boruta bandyti „perauklėti“ Rasų lageryje, ar 1947 m. lapkričio 6 d. MGB suimtą grafiką Vilių Jomantą?
Gal todėl, kad tai prieštarautų kone pergalingam ataskaitos tonui ir tikslui vakarykščius kolaborantus parodyti kaip „savus“? Mitas apie atgailą, (ne savigailą), atsiprašymą ir nebūtas sąsajas su rezistencijos partizanais, greičiausiai buvo skirtas neutralizuoti neigiamas reakcijas išeivijoje, paversti S.Nėrį „sava“ galimų oponentų tarpe.
Paraleliai Lietuvoje vykdyti „savos“ S.Nėries įtvirtinimo darbai. LSRS Liaudies komisarų tarybos 1945 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 440S. Nėries vardu ciniškai pagal to meto įmemiorialinimo logiką buvo pervadinta pirmosios lietuvių mokyklos – Vytauto Didžiojo gimnazijos pagrindu sukurta Kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnazija[14], 2024 metais atsisakiusi S.Nėries gimnazijos vardo ir pasirinkusi „Vyčio“ gimnazijos pavadinimą ir Kauno gatvė, nuspręsta Vilniuje pastatyti S.Nėries biustą ir paskirta 400 rublių vardinė S.Nėries stipendija studentams[15]. Svarbių poetės gyvenimo datų minėjimai, raštų tiražai, Stalino premijos prestižas ir poezijos kūrinių įtraukimas į leidybinę „Mokinio bibliotekos“ seriją ir mokymo programas pavertė ją sava augančiai naujai LRSR piliečių kartai.
Stebina ir faktiniai neatitikimai bei kitos šios „ataskaitos“ keistenybės. K.Boruta išties buvo suimtas 1946 m. kovo 17 d. ir 1946 m. spalio 20 d. nuteistas, tačiau jis nebuvo (kaip teigiama ataskaitoje) ištremtas. Tardytas Vilniaus Lukiškių kalėjime, o bausmę atlikti perkeltas į Rasų lagerį – taip pat Vilniuje[16].
Galiausiai, nors LCVA saugomoje ir T.Remeikio fonde esančioje tariamoje ataskaitoje nurodoma, kad S.Nėris susisiekė su pogrindžiu, niekaip neįtikina pragmatinė būtinybė 1945 m. liepos 7 d. kremliaus ligoninėje mirusią Salomėją Nėrį galbūt dviems ar keturiems metams praėjus po jos mirties tokio pobūdžio pažymoje įvardinti kaip partizaniniam judėjimui buvusį vertingą kontaktą. 1947–1949 m. (kada panašiai galėtų būti datuojama ši pažyma) jos svarba Lietuvos laisvės kovai, o ypač laisvės kovotojų operatyvinei veiklai, negalėjo būti nei svarbi, nei aktuali, nei minėtina ataskaitoje CŽA.
Dr. Tomo Remeikio archyvas
Atskiro aptarimo vertas pats pirminis šaltinis, t.y. LCVA suformuotame išeivijos politologo T.Remeikio archyve esanti ir šiame straipsnyje analizuojama neva J.Lukšos apklausos (?) pagrindu rašyta ataskaita (galimai datuojama 1949 m. lapkričio 18 d.) CŽA.
Viena vertus, skaitant kitus T. Remeikio archyve esančius dokumentus, toks įspūdis gali susidaryti. Kita vertus, skaitmeniniame CŽA archyve nei tokio, nei panašaus dokumento šio straipsnio autoriams aptikti nepavyko. Tai, kad CŽA skirtas ir ypatingai slaptu įvardijamas dokumentas nepasiekė adresato, bet pasiekė privataus asmens archyvą, taip pat yra keista. Gal kažkas labai stengėsi, kad taip nutiktų?
Į akis krenta ir tai, kad Centriniame valstybės archyve esantis dokumentas yra ne originalus (ar bent panašus į galimai originalų dokumentą, kaip dalis kitų T.Remeikio archyve esančių dokumentų), tačiau nukopijuotas kopijavimo aparatu. Dokumento viršuje anglų kalba parašyta Top secret (liet. „visiškai slaptai“).
Su J.Lukša jį sieja antrame dokumento lape pieštuku palikta žyma „Lukšos raportas CIA. T. R“, galimai (bet nebūtinai) palikta archyvo savininko T.Remeikio. Dokumentas yra pridėtas prie kitų su J. Lukša siejamų dokumentų, t.y. įžanginiu laikytinu dokumentu, adresuotu p. George Smith (greičiausiai tai slapyvardis, angliškas Vardenis Pavardenis), tema: p. Svenson (galimai J.Lukša), į originalų dokumentą panašiu misijos į Lietuvą aprašu bei dviem neva J.Lukšos laiškų kopijomis taip pat keliančiais didelių abejonių (abiem atvejais abu rašyti skirtingu raštu ir padauginti kopijavimo aparatu). Vienoje ranka rašyto laiško kopijoje skaitome apie neva jau 1938 (!) metais vykusį areštą, nors istorinių žinių apie septyniolikmečio Juozo Lukšos kalinimą tais metais neturime.
Pirmą praktišką pogrindžio veiklos pamoką gavau 1938 m. vasario mėn., kontržvalgybos arešte Vilniuje. Tardymas su stiprių prožektorių šviesų, guminių lazdų bei elektros srovės pagalba be pertraukos tęsėsi virš 10 valandų.)[17]
1938 m. J.Lukša baigė Veiverių mokyklą ir įstojo į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Tikimybė, kad gimnazistas iš Kauno buvo nukeliavęs į tuo metu Lenkijai priklausiusį Vilnių, sumaniai išvengdamas demarkacinės linijos patikrų, pateko į kalėjimą ir buvo kankinamas, tačiau niekam apie tai nepapasakojo, yra labai menka. Atkreiptinas dėmesys ir į Alfredo Rukšėno publikaciją, kurioje išskirti trys J.Lukšos pasipriešinimo sovietų režimui etapai, tačiau net kalbant apie anksčiausią, datuojamą 1940 m. birželio 15 – rugpjūčio 28 d., nurodoma, kad konkrečių žinių apie jo rezistencinę veiklą šiuo laikotarpiu nėra[18].
Dar daugiau įtarimų kelia ir pats dokumento, pavadinto „Lietuvos pogrindžio įsiskverbimas į bolševikų sistemą“ tonas. Skaitant jį galima susidaryti įspūdį, kad sovietai netrukus bus išstumti iš Lietuvos, o partizanai vieną po kito verbuoja komunistų partijos centro komiteto narius, net KGB pulkininkus.
„Partija. 1946 m. vasarą Lietuvos pogrindžiui pasisekė užmegzti kontaktą su keliais Centrinio Komunistų partijos komiteto nariais. Kai kurie jų buvo aptikti, teisiami ir nuteisti už bendradarbiavimą su banditais (pirmasis sekretorius Grigalavičius, Komiteto narys Vabalius)[19]. Informatoriaus žiniai tęsiamas kontaktas su kai kuriais Centrinio komiteto nariais. Tokio pobūdžio kontaktai egzistuoja iki pat žemiausio partijos vieneto“.[20]
Šiuo atveju pabrėžtina, kad Juozas Grigalavičius (1913–1983), LKP(b) Kauno miesto sekretorius, 1946 m. liepos 5 d. iš užimamų pareigų atleistas Komunistų partijos Kauno miesto komiteto plenume ir persikėlė į Vilnių studijuoti Aukštojoje partinėje mokykloje, o ją pabaigęs 1948 m. išsiųstas partinio darbo dirbti į Šilutę.
Panašus likimas tame pat liepos mėnesio posėdyje ištiko ir tariamoje ataskaitoje minimą Napoleoną Vabalį (1918?), nuo 1945 m. dirbusį LKP (b) miesto komitete instruktoriumi, o nuo 1946 m. – kadrų skyriaus vedėjo pavaduotoju. Jis iš tikrųjų trumpam buvo pakliuvęs į kalėjimą, tačiau vėliau sėkmingai tęsė pedagoginę karjerą Kauno politechnikos institute.
Sovietinio saugumo skyriaus viršininkas Vasilijus Voroncovas (1895–1978) iš užimamų pareigų taip pat buvo atleistas. Šios pavardės svarbios todėl, kad tariamos ataskaitos rašymo metu jie svarbių pareigų nebeužėmė[21], tikėtina, kad ši paplėkusi ir nebeaktuali informacija įtraukta siekiant stiprinti įspūdį apie ataskaitos autentiškumą. Versiją apie tai, kada ataskaitoje tyčia išpučiami Lietuvos partizanų pasiekimai, laikome mažai tikėtina.
Skaitant ataskaitą ir kitą susijusį T.Remeikio archyve esantį dokumentą, pagal puslapių numeracijos logiką esantį įvadu/pranešimu apie p. Svenson[22], gali susidaryti įspūdis, kad asmuo, ataskaitoje įvardijamas ponu Svensonu yra ne kas kitas kaip J.Lukša, atsiskaitantis užsienio žvalgybų pareigūnams. Visgi, net jei šią ataskaitą laikytume autentiška, šio straipsnio pradžioje pateikta teksto analizė ir toliau leidžia teigti nebuvus jokio partizanų atleidimo S.Nėriai ar juo labiau jos atsiprašymo, o jau aptartos abejonės, susijusios su ypatinga pagarba kairiesiems rašytojams, kitų kultūrinio gyvenimo faktų ignoravimas, faktiniai neatitikimai ir partizanų pergalių kovos su okupantais fronte išdidinimas, neleidžia pažodžiui priimti ir teksto dalies apie S.Nėrį teiginių.
Galiausiai, labai miglotas ir tariamos ataskaitos patekimo į T.Remeikio dokumentų fondą kelias. Šioji į T.Remeikio archyvą pateko iš asmeninio Antano Šovos (1902–1994) archyvo. LCVA saugomo dokumentų fondo apyraše rašoma, kad T.Remeikio archyve yra Antano Šovos dokumentai: VLIK’o karinio skyriaus viršininko Antano Šovos pranešimai, pro memorijos, susirašinėjimo su VLIK’o nariais dokumentai, A.Šovos straipsniai ir surinkti dokumentai apie lietuvių rezistenciją. Dokumentus bei jų kopijas Lietuvos centriniam valstybės archyvui (LCVA) 2004–2007 perdavė T.Remeikis. Jie buvo sutvarkyti 2014 m. ir aprašyti LCVA dokumentų fondo pažymoje NR. R-952.
Taigi, akivaizdu, kad dokumentas T.Remeikio archyvą pasiekė aplinkeliais ir nors LCVA apyraše nurodoma, kad tai „J.Lukšos ataskaita“ panašu, kad pakankamai neįsitikinta šio teiginio patikimumu, nepamąstyta, kas galėtų būti suinteresuotas būtent tokiu šio dokumento tekstu ir tonu.
Vietoj išvadų
Trumpai apžvelgus šaltinius, neva turinčius pagrįsti partizanų ir Juozo Lukšos-Daumanto „atleidimą“ Salomėjai Nėriai ar jos „atsiprašymą“, straipsnį galima užbaigti šiomis mintimis.
Pirma. „Atsiprašančios“ Salomėjos Nėries ir „atleidžiančių“ partizanų mito pradžia sietina ne su jos kontaktais su partizanų judėjimu ar juo labiau vienu jo lyderių Juozu Lukša-Daumantu, o su iš JAV Lietuvą pasiekusia pažyma (nebūtinai korektiškai siejama su J. Lukšos vardu) ir su JAV išeivijos spaudoje paskelbtais prelato M.Krupavičiaus teiginiais, dalinai atkartojančiais pažymos tekstą apie S.Nėries poezijos knygą, skirtą spausdinti Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Atsiprašymo“ ir „atleidimo“ mito istorija – savotiškas „sugedęs telefonas“, kuriuo perduodamas tekstas iki šiol iškraipomas pagal klausančiųjų istorinę, mokslinę ir galimai net moralinę klausą.
Antra. Net ir atmetus abejones dėl su J.Lukšos vardu siejamos pažymos CŽA autentiškumo ir autorystės, teksto, neva pagrindžiančio „partizanų atleidimo“ S.Nėriai ir jos „atsiprašymo“ mitą, analizė leidžia teigti nebuvus ne tik partizanų atleidimo S.Nėriai (juo labiau oficialaus ir visuotinio), tačiau ir jokio nors kiek aiškiau artikuliuoto jos pačios atsiprašymo.
Trečia. „Atsiprašymo“ ir „atleidimo“ mito istorija – savotiškas „sugedęs telefonas“, kuriuo perduodamas tekstas iki šiol iškraipomas pagal klausančiųjų istorinę, mokslinę ir galimai net moralinę klausą. Prie kuriamo atleidimo S.Nėriai mito prisideda netikslus dokumentų citavimas viešojoje erdvėje bei nekritiška pozicija jų turinio ir autentiškumo atžvilgiu, virstantys klaidinga, tačiau post-sovietinėje visuomenėje lengvai sklindančia „tiesa“ apie neva pozityvų S.Nėries santykį su partizaniniu judėjimu ir jo vadais, tariamą atgailą ir tariamą partizanų atleidimą.
Ketvirta. S.Nėries kūryba, skirta už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusių partizanų atminimui, straipsnio autoriams nėra žinoma.
Straipsnis skiriamas partizanų poetės Dianos Glemžaitės, dėl kurios sprendimų ir pasirinkimų nekyla abejonių, šimtosioms gimimo metinėms, kurias minime 2025 m. spalio 29 dieną.
Už kritines pastabas rengiant straipsnį dėkojame
dr. Algiui Bitautui,
dr. Mindaugui Nefui,
dr. Severinui Vaitiekui.
[1] Kreivytė, L. (Ved.). (2024, kovo 14). Homo cultus: Iš balkono. Kaip vertinti Salomėją Nėrį? [Radijo laida]. LRT Klasika. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000328255/homo-cultus-is-balkono-kaip-vertinti-salomeja-neri
[2] Lietuvos centrinis valstybės archyvas. (n. d.). Tomo Remeikio fondas, T. Remeikio surinkti Antano Šovos dokumentai (f. R-952, ap. 2, l. 19–20).
[3] Krupavičius, M. (1964 m. rugpjūčio 15 d.). Salomėja Nėris Bačinskaitė – žodis jos tragedijos klausimu [Tęstinė publikacija]. Draugas, Nr. 192. Prieiga per: https://www.spauda.org
[4] Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. (2025 m. rugsėjo 22 d.). Nevienareikšmiška Salomėja Nėris: važiavimas į Maskvą, kairuoliškos pažiūros ir poezija [Televizijos laida]. Iš Daiktų istorijos. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000502078/nevienareiksmiska-salomeja-neris-vaziavimas-i-maskva-kairuoliskos-paziuros-ir-poezija?episode=2688499&page=2
[5] „Bet archyve išlikęs dokumentas: Juozo Lukšos-Daumanto raportas anglų kalba, rašytas mašinėle su grifu „Labai slaptai“. O jame gal septynios eilutės apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Metai – gal 1946, gal 1947? Įžymūs poetai Liudas Gira, Salomėja Nėris prieš mirtį buvo įtraukti į pogrindį. Ji paliko pogrindžiui poezijos knygą, kurioje gailisi savo ankstesnės veiklos. Kaip koks prakeiksmas – ta išlikusi neišlikusi knyga...bet vėlgi – poezijos knygą – tai gal čia eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“? (kursyvas - A. Ruseckaitės).
[6] Ruseckaitė, A. (2019). Padai pilni vinių. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. (p. 271).
[7] Cultural life. Numerous individuals active in the cultural life of Lithuania are also in close touch with the Lithuanian underground and perform tasks assigned to them. Kazys Boruta, a leftist writer who originally collaborated with the occupant was sentenced and deported for his Underground activities. Salomeja Neris and Liudas Gira, outstanding poets, who had joined the communist cause, also were, before their death, in touch with the Underground. Salomeja Neris left to the Underground a book of poetry in which she repents her previous
[8] Spėjimas daromas remiantis teksto logika, nes matoma tik žodžio pabaiga form, tikėtina perform.
[9] Spėjimas remiantis teksto logika, nes matoma tik žodžio pabaiga „borated“, tikėtina angl. collaborated.
[10] Spėjimas, nes nesimato vardo ir pavardės.
[11] Kvietkauskas, M. (2014, lapkričio 25). Prakeiktoji poetė. Bernardinai.
[12] Nėris, S. (1945). Prie didelio kelio [PDF]. Antologija.lt. https://antologija.lt/files/pdf/salomeja-neris-prie-didelio-kelio
[13] Kreivytė, L. (Ved.). (2024, kovo 14). Homo cultus: Iš balkono. Kaip vertinti Salomėją Nėrį? [Radijo laida]. LRT Klasika. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000328255/homo-cultus-is-balkono-kaip-vertinti-salomeja-neri
[14] https://www.vle.lt/straipsnis/vilniaus-vytauto-didziojo-gimnazija/
[15] Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos Nutarimas Nr. 440. Dėl poetės Salomėjos Nėries Bučienės atminimo įamžinimo LCVA R-754, ap. 1, b. 33, pav. 99
[16] Boruta, K. (1999). Gyvenimas drauge su draugu. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. (p. 142).
[17] Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), Tomo Remeikio fondas, T. Remeikio surinkti Antano Šovos dokumentai, (f. R-952, ap. 2, l. 28)
[18] Rukšėnas, A. (2020). Juozo Albino Lukšos-Daumanto 1940–1941 m. biografijos puslapiai. Genocidas ir rezistencija, 2(48), 77–101
[19] Šiuo atveju pabrėžtina, kad Juozas Grigalavičius (1913-1983), Lietuvos komunistų partijos (LKP(b)) Kauno miesto sekretorius, 1946 m. liepos 5 d. rudenį iš užimamų pareigų Kauno atleistas KLP (b) Kauno miesto komiteto plenume ir persikėlė į Vilnių studijuoti Aukštojoje partinėje mokykloje, o ją pabaigęs 1948 m. išsiųstas partinio darbo dirbti į buvo perkeltas mažiau svarbioms pareigoms į Žemaitiją (Šilutę). Panašus, kiek dramatišmesnis likimas tame pat posėdyje ištiko ir neva dokumento kopijoje minimą Napoleoną Vabalį (1918-?), nuo 1945 m. dirbusį LKP (b) miesto komitete instruktoriumi, o nuo 1946 m. – kadrų skyriaus vedėjo pavaduotoju – trumpam paklivęs į kalėjimą nuo 1948 m. jis dėstė Kauno politechnikos institute ir tapo docentu. Sovietinio saugumo skyriaus viršininkas Vasilijus Voroncovas 1946 m. liepą iš užimamų pareigų taip pat buvo atleistas.
[20] LCVA, Tomo Remeikio fondas, T. Remeikio surinkti Antano Šovos dokumentai, (f. R-952, ap. 2, l. 19–20)
[21] Grigalavičius, J. (1991). Kai Lietuvoje šeimininkavo stalinistai. Vilnius: Mintis. (p. 31).
[22] LCVA, Tomo Remeikio fondas, T. Remeikio surinkti Antano Šovos dokumentai, (f. R-952, ap. 2, l. 14–18)
