Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 29d. 23:05

Menstruacijos ir Holokaustas: nutylėta „nešvari“ istorijos dalis

Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės

Menstruacijos yra gyvenimo dalis, apie kurią mažai kalbama. Kaip moterys susidorodavo su jomis koncentracijos stovyklose Antrojo pasaulinio karo metu, pačiomis baisiausiomis ir ekstremaliausiomis sąlygomis, kai nebelikdavo nieko privataus?

Menstruacijos, tai – tema, kuri net neateina į galvą, kai kalbame apie Holokaustą. Šios temos savo moksliniuose tyrinėjimuose vengia ir istorikai. Lieka dėl to apgailestauti, nes menstruacijos užima svarbią vietą moterų gyvenimuose, tad nutylėti tai net nėra teisinga, rašo historytoday.com.

Žodiniai liudijimai ir prisiminimai rodo, kad didžioji dalis moterų, kurioms pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, vėliau gėdijosi kalbėti apie menstruacijas ir apie tai, su kokiomis problemomis dėl jų susidurdavo. Bet dalis moterų pačios kėlė šią temą, įveikdamos su ja susijusią stigmą.

Įprastai į menstruacijas būdavo žvelgiama kaip į medicininę problemą, kurią reikia įveikti, o ne kaip į natūralų reiškinį ir gyvenimo dalį. Medicinos istorikai, pavyzdžiui, tyrinėjo priverstinės sterilizacijos eksperimentus, vykdytus Aušvice.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės
AFP/„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės

JAV medikė ir istorikė Sabine Hildebrandt gilinosi į patologo Hermanno Stieves tyrinėjimus, kuris eksperimentavo su egzekucijos laukiančiomis politinėmis kalinėmis Plėcenzės kalėjime, o vėliau skrodė jų lavonus po mirties, ieškodamas pokyčių. H.Stieve aiškinosi, kaip stresas veikia moterų reprodukcinę sistemą. Į jo rankas pateko ne vienos dešimties negausaus antinacistinio pogrindžio atstovių, kurioms buvo įvykdytos mirties bausmės, kūnai. Tarp jų ir garsiojo rašytojo Ericho Marios Remarque'o sesers Elfriede Scholz, nužudytos Plėcenzėje už kritiką nacistų režimui, palaikai.

Čekų istorikė Anna Hájková yra rašiusi apie žydų geto Terezine, Čekijoje, kalinio ir gydytojo ginekologo atliktus amenorėjos, mėnesinių dingimo, kurį sukėlė įkalinimo šokas, tyrimus. Pažymėtina, kad savo tyrimų aprašymuose jis dažniausiai minėdavo ovuliacijos (ar jos nebuvimo) procesą, bet ne menstruacijas, nors ir viena, ir kita yra tos pačios biologinės funkcijos dalys.

Menstruacijos moterų, Holokausto aukų, gyvenimams įtaką darė įvairiais būdais: daugeliui mėnesinės siejosi su viešo kraujavimo gėda ir problemomis, kaip su jomis susitvarkyti. Menstruacijos taip pat išgelbėjo ne vieną moterį nuo seksualinės prievartos. Tuo pat metu amenorėja galėjo būti nerimo priežastimi dėl dingusio vaisingumo, poveikio gyvenimui ateityje, jeigu pavyks ištrūkti iš lagerio, ir galimybės turėti vaikų. Kasdienė moters patirtis koncentracijos stovykloje galėjo būti labai skirtinga, priklausomai nuo menstruacijų.

„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės
„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės

Dažnai yra cituojamas totalitarizmo tyrinėtojos Hannah'os Arendt teiginys, kad koncentracijos stovyklos sunaikindavo žmogiškąjį solidarumą. Bet, priešingai šiam teiginiui, menstruacijos neretai tapdavo kalinių ryšių ir solidarumo stiprinimo veiksniu: daugybė vyresnių moterų imdavosi padėti pirmąsias mėnesines patiriančioms paauglėms, kurios liko vienos po to, kai jų šeimos buvo nužudytos.

Kas yra moteris?

Po deportavimo į konclagerius ir getus daugeliui reprodukcinio amžiaus Holokausto aukų dėl prastos mitybos ir patirto šoko nutrūkdavo mėnesinių ciklas. Daug iš jų jautė baimę, kad jos liks nevaisingos dėl to, kad jų kūnams teko patirti tokius ribinius išbandymus. Vidinis ryšys tarp menstruacijų ir vaisingumo joms tapo vienu svarbiausių gyvenimo elementų.

Iš Bielsko Lenkijoje kilusiai Gerdai Weissman buvo 15 metų, kai ji buvo įkalinta. Vėliau ji prisiminė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios ji norėjo išgyventi, buvo ta, kad ji troško susilaukti vaikų. Pasak jos, tas troškimas jai pačiai atrodė kaip „manija“.

Prancūzų publicistė, pasipriešinimo kovotoja ir išgyvenusi Aušvico kalinė Charlotte Delbo aprašo tokią diskusiją, vykusią moterų pilname kambaryje:

Liūdina tai, kad nebeliko tų nešvarių mėnesinių... Pradedi jaustis kaip senė. Didžioji Irena baugščiai paklausė: „O kas, jeigu jos po to niekada nesugrįš?“ Sulig šiais jos žodžiais mus užliejo siaubo banga. Katalikės ėmė žegnotis, kitos – cituoti Šemą; kiekviena stengėmės panaikinti mums vokiečių pasiųstą prakeiksmą: sterilumą. Kaip po to galima apskritai užmigti?

Ši moterų reakcija demonstruoja, kad, nepaisant religinių, tautinių ir kultūrinių skirtumų, šis nerimas visas jas suvienijo. Holokausto literatūros istorikės S.Lillian Kremer teigimu, kalinių baimė, kad taps nevaisingomis, ir abejonės, ar vaisingumas sugrįš, jeigu joms pavyks išgyventi, buvo psichologinės prievartos prieš moteriškąjį identitetą forma.

Į stovyklą patekusioms moterims buvo išduodami beformiai rūbai, jų galvos būdavo nuskutamos. Jos netekdavo svorio, taip pat ir klubų bei krūtinių zonose – tose vietose, kurios įprastai asocijuojamos su moteriškumu. Žodiniai liudijimai ir prisiminimai rodo, kad šie pokyčiai priversdavo jas imti abejoti savo identitetu. Lenkijos žydė Erna Rubinstein, prisimindama Aušvice praleistą laiką, kai jai buvo vos septyniolika, rašė savo memuaruose: „Kas yra moteris be savo pasididžiavimo ant galvos, be plaukų? Moteris, kuriai nėra menstruacijų?“

Auksiniai skudurai

Dėl natūralių kūniškų procesų komercializavimo dabar turime tokias priemones kaip įklotai ar tamponai, padedančias palengvinti menstruacijų „nepatogumus“. Terminas „higieninės priemonės“ rodo, kad menstruacijos yra laikomos sveikatos ir higienos problema, kurią reikia sutvarkyti.

Konclagerių gyvenimo realybė buvo tokia, kad menstruacijų buvo sunku išvengti ar jas paslėpti. Netikėtai viešai prasidėjusios menstruacijos daugelį moterų privertė pasijusti atstumtosiomis. Papildoma problema buvo skudurų ir galimybės apsiprausti trūkumas. Trude Levi, žydė darželio auklėtoja iš Vengrijos, kuriai tuomet buvo 20 metų, vėliau prisiminė: „Neturėjome vandens apsiprausti, neturėjome jokių apatinių rūbų. Negalėjome niekur užsidaryti. Viskas lipo prie mūsų ir man visa tai, ko gero, buvo labiausiai dehumanizuojanti patirtis iš visų.“

„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės
„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės

Daugelis kitų moterų taip pat pasakojo apie tai, kaip kraujavimas per mėnesines, neturint jokių būtinų priemonių, privertė jas pasijusti gyvuliais. Specifinis menstruacijų „nešvarumas“ labiau nei bet koks kitas purvas vertė šias moteris jaustis taip, lyg jos būtų ant žemiausio žmonijos laiptelio.

Pažeminimo jausmas dar sustiprėdavo, kai tekdavo ieškoti būdų, kaip prasimanyti kokių nors skudurų. Septyniolikmetė čigonė Julia Lentini iš Bydenkopfo Vokietijoje vasaros mėnesiais keliaudavo po šalį su savo tėvais ir 14 brolių bei seserų. Kai pateko į Aušvico-Birkenau, o vėliau į Šlybeno konclagerius, ji buvo paskirta dirbti į virtuvės būrį. Savo liudijime ji papasakojo, kokių gudrybių imdavosi moterys, kai jas užklupdavo menstruacijos. „Paimdavome mums išduotus apatinius, plėšydavome nuo jų mažyčius skudurėlius ir saugodavome juos taip, lyg jie būtų auksiniai. Truputėlį juos praskalaudavome ir dėdavome po čiužiniais, kad išdžiūtų, ten jų niekas negalėdavo pavogti.“ Skudurai buvo brangenybė ir dėl to jie buvo vagiami.

Kai kurios moterys mėgindavo verstis kitais būdais. Gerda Weissman prisimena: „Būdavo sunku, nes, suprantate, neturėdavome jokių priemonių. Reikėdavo rasti popieriaus skiaučių ar net ko nors panašaus išvietėse.“

Konclageriuose buvo susikūrusi savotiška skudurų mikroekonomika. Juos ne tik vogdavo, bet ir dovanodavo, skolindavo ir jais prekiaudavo. Elizabeth Feldman de Jong liudijimas parodo, kokie svarbūs buvo dėvėti skudurai. Netrukus po to, kai ji pateko į Aušvicą, jos menstruacijos nutrūko. Tačiau jos seseriai ir toliau kas mėnesį įvykdavo mėnesinės.

„Scanpix“ nuotr./Vengrijos žydų atvykimas į Aušvicą
„Scanpix“ nuotr./Vengrijos žydų atvykimas į Aušvicą

Konclageryje buvo vykdomi sterilizacijos eksperimentai, kurių metu atrinktoms kalinėms į gimdą būdavo leidžiamos injekcijos. Tačiau jeigu moteris tuo metu kraujuodavo dėl menstruacijų, gydytojai ją paleisdavo. Vieną dieną Elizabeth buvo pakviesta atvykti injekcijai. Ji apsimovė sesers apatinius ir atėjusi pareiškė daktarui, kad jai mėnesinės. Daktaras Elizabeth leido eiti, o mergina suprato, kad gali pasinaudoti sesers menstruacijomis ir ateityje, kad išvengtų eksperimento. Tas pats būdas apsisaugoti nuo injekcijos ateityje suveikė dar tris kartus.

Gėda ir išsigelbėjimas

Livia Jackson, kuri pati buvo ką tik pasiekusi amžių, kai prasideda menstruacijos, pajuto pasibjaurėjimą, pamačiusi, kaip rikiuotės metu per kitos mergaitės kojas pradėjo tekėti kraujas: „Aš geriau mirčiau, nei kad mano kojomis tekėtų kraujas.“ Jos reakcija iliustruoja bendrą požiūrį: nors kalinės moterys nebuvo kaltos, kad trūko priemonių, kuriomis būtų galima sustabdyti ir kontroliuoti mėnesinių kraujavimą, daugelis iš jų vis tiek jautė gėdą.

Arizonos valstijos universiteto Moterų ir lyčių studijų profesorė Breanne Fahs tvirtina, kad moterų kūnai vertinami kaip „nelaikantys skysčių ir keliantys problemų“, o jų kūnų funkcijos yra nepatogios, neskoningos ir nehigieniškos. Ir priešingai, vyrai dėl savo sekrecijos sulaukia pritarimo: šlapimas, meteorizmas ir sėkla gali būti vertinami per humoristinę ar net seksualinę prizmę.

Vis dėlto suvokimas, kad menstruacijos yra atstumiančios, ne vieną moterį galėjo išgelbėti nuo išžaginimo. Kanadietė Holokausto istorikė Doris Bergen pateikė tai iliustruojantį pavyzdį apie dvi Lenkijos žydaites, kurias užpuolė vermachto kariai:

1940 metų vasario 18 dieną Petrikau mieste du sargybiniai … grasindami ginklu iš jų tėvų namų išsivedė žydaitę Machmanowic (aštuoniolikos metų) ir žydaitę Santowską (septyniolika metų). Kareiviai nusivedė merginas į lenkų kapines; ten jie vieną iš jų išžagino. Kitai tuo metu buvo mėnesinės. Vyrai liepė jai sugrįžti po kelių dienų ir pažadėjo penkis zlotus.

Jauna Vokietijos žydaitė Lucille Eichengreen savo memuaruose prisiminė, kaip kalinama vienoje iš Nojengamo konclagerio satelitinių stovyklų 1944–1945 metų žiemą rado šaliką ir apsidžiaugė: ji planavo juo prisidengti savo nuskustą šąlančią galvą. Bijodama, kad gali būti nubausta už uždrausto daikto turėjimą, ji paslėpė šaliką tarpkojyje. Vėliau vienas vokiečių sargybinis nusivedė ją į nuošalią vietą ir mėgindamas išprievartauti bei ėmęs ranka grabinėti tarp kojų pajuto šaliką. Sargybinis ėmė šaukti: „Tu, purvina niekam nenaudinga kale! Fui! Tu kraujuoji! Šis sargybinio apsirikimas išgelbėjo Lucille nuo išprievartavimo.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Į Aušvico koncentracijos stovyklą atvežtų naujų kalinių rūšiavimas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Į Aušvico koncentracijos stovyklą atvežtų naujų kalinių rūšiavimas

Į šias istorijas galima būtų pažvelgti ironiškai: būtent išžaginimas yra tai, kas turėtų būti vertinama kaip pasibjaurėtinas veiksmas, o menstruacijos – kaip natūralus ir priimtinas procesas.

Konclagerių šeimos

Kai kurios paauglės savo pirmąsias mėnesines koncentracijos stovyklose patyrė likusios vienos, atskirtos nuo savo šeimų ar tapusios našlaitėmis. Tokiais atvejais vyresniosios kalinės padėdavo joms ir patardavo. Ukrainietei Taniai Kaupilai Miuldorfo koncentracijos stovykloje buvo trylika, kai jai prasidėjo pirmosios mėnesinės. Ji nesuprato, kas įvyko ir apsipylė ašaromis. Mergaitė išsigando, kad mirs, ir nežinojo, ką daryti.

Suaugusios moterys jai ir kitoms panašaus amžiaus mergaitėms paaiškino, kas vyksta, ir išmokė, kaip susidoroti su plūstančiu krauju. Tai buvo kitoks mokymo procesas, nei kad jis būtų buvęs namuose. „Mėgindavome pasivogti gabalą rudo popieriaus, na, žinote, nuo maišų ar panašiai“, – prisiminė T.Kaupila.

Ši istorija atsikartoja daugybėje žodinių liudijimų. Daug našlaitėmis likusių mažamečių konclagerių kalinių užsiminė apie vyresnių moterų pagalbą, kurios mėgino padėti jaunoms mergaitėms kaip motinos ar seserys, kol jų taip pat neištikdavo amenorėja; vyresniosioms moterims menstruacijos paprastai liaudavosi per pirmus du ar tris įkalinimo mėnesius.

Holokausto istorikė Sybilė Milton yra pažymėjusi, kad taip stovyklose susiformavo „konclagerių šeimos“. Ir stebėtina, kad menstruacijų seserystė iki šiol nebuvo pakankamai ištyrinėta ir aprašyta. Kaip prisiminė jau minėta J.Lentini, jeigu mergaitei prasidėdavo menstruacijos ir ji nežinodavo, su kuo apie tai pakalbėti, kuri nors vyresnė moteris jai „viską labai paprastai paaiškindavo“.

Žiaurioje ir negailestingoje konclagerių realybėje vyresniosios moterys jautė norą padėti jaunesnėms mergaitėms ir jas pamokyti, nesitikėdamos jokio atlygio už tai.

Dvidešimtmetė iš Vengrijos Vera Federman buvo įkalinta Aušvice ir Alendorfe. Ji su drauge sugebėjo gauti darbą virtuvėje. Nepaprastai vertingą darbą. Čia joms pasisekdavo gauti suvalgyti vieną kitą papildomą bulvę. Pagerėjus mitybai jų menstruacijos vėl sugrįžo. Tada abi mergaitės pavogė skudurų iš moterų sargybinių. Žinoma, ši vagystė buvo labai rizikingas sumanymas (apie grėsmę prarasti darbą neverta net užsiminti), bet V.Federman pabrėžė, koks stiprus solidarumo jausmas jungė ją su drauge, kai jos mėgino padėti viena kitai.

„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės
„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės

Koncentracijos stovyklose susiformavo lyties pagrindu pagrįsti socialiniai tinklai. H.Arendt rašė, kad „stovyklos buvo skirtos ne tik sunaikinti ir pažeminti žmones, bet ir tarnauti žiauriam eksperimentui, kurio tikslas – moksliškai kontroliuojamomis sąlygomis eliminuoti patį spontaniškumą, kaip žmogiško elgesio išraišką“. Moterų solidarumas, kurį sukėlė bendra menstruacijų patirtis, vis dėlto pasakoja kitokią istoriją.

Po išlaisvinimo daugeliui tų, kurios patyrė amenorėją koncentracijos stovyklose, ilgainiui vėl prasidėjo menstruacijos. Mėnesinių sugrįžimas daugeliui buvo džiaugsmingas įvykis.

Londone gimusiai Amy Zahl Gottlieb buvo 24-eri ir ji buvo jauniausia pirmą kartą į užsienį pasiųsto Žydų pagalbos skyriaus narė. Savo interviu JAV Holokausto memorialiniam muziejui pasakodama apie darbą su išlaisvintais koncentracijos stovyklų kaliniais, A.Z.Gottlieb prisiminė, kaip moterims vėl prasidėdavo mėnesinės, kai jos pradėdavo gyventi normalų gyvenimą. Jos susijaudindavo dėl to, kad vėl tapdavo vaisingomis ir galinčiomis turėti vaikų. Menstruacijos tapo jų laisvės simboliu. Viena išgyvenusi moteris tai apibūdino taip: „Mano moteriškumas grįžta.“

„Scanpix“/AP nuotr./Buvusios Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės
„Scanpix“/AP nuotr./Buvusios Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės

Menstruacijų studijos – tema, kuri iki šiol buvo laikoma netinkama ar net pasibjaurėtina, suteikia mums daug platesnį moterų patirties Holokausto metu vaizdą. Mes galime matyti, kaip stovyklose pasikeitė menstruacijų, išprievartavimų, sterilumo ir seserystės sąvokos. Panašu ir tai, kad ilgai stigmatizuota menstruacijų tema vos per kelis mėnesius stovyklose moterims tapo visuotinai priimtina ir jungianti.

Vykstant kultūros istorijos, jausmų istorijos ir kūniškumo istorijos pokyčiams, menstruacijas būtina įtraukti į Holokausto aukų reikšmingų patirčių sąrašą, nes tik taip galima bus matyti tuos svarbius kasdienius tragedijos aspektus, kurie iki šiol būdavo dėl įvairių priežasčių nutylimi arba nepastebimi.

Komentarai: 14

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

02:40
06:21
02:48:11

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min