Juolab kad iki šiol naudojamos priemonės efekto neduoda, o kai kurios – tik blogina esamą situaciją, nes skiepija mintį, kad atlyginimą mokėti yra darbdavio pareiga, bet darbuotojo pareigos sąžiningai dirbti nebėra. Darbo dorybė vadinamosiose gerovės valstybėse yra tiek devalvuota politikos priemonėmis ir politinio korektiškumo nuostatomis, kad visai nenuostabu, jog senosios ES narės be emigrantų neišsiverčia.
Juk nepaisant mokslo pažangos ir e-visuomenės, maistą vis dar reikia išauginti ir paruošti fiziškai, ir netgi parduoti jį savaitgaliais turi gyvi žmonės. Lovas pakloti viešbučiuose ir kavą atnešti kavinėse taip pat turi gyvi žmonės, net jeigu viską plauna ir pjausto robotai. Reikia ir kranus, ir batus taisyti, ir seną žmogų nuprausti, ir mažą vaiką prižiūrėti. Netgi tas, kuris internete perka viską nuo kasdienio pieno iki virtualaus sekso, turi fizinį kūną, kuriam reikia nevirtualių paslaugų. Taigi paklausa yra, ir ji greitai neišnyks. Kol žmonių visuomenė nevirto robotų visuomene, jos poreikiams patenkinti reikės žmogiško darbo, taigi ir dirbančių žmonių.
O žmonės visai nebūtinai linkę dirbti tai, ko nori vartotojai. Kaip antai Lietuvoje deklaruojamas darbininkų trūkumas, o gimnazijų absolventai nori studijuoti aukštuosius mokslus, kurių darbo vaisiai taip paprastai nematomi. Mums jau seniai trūksta siuvėjų, viešbučių, kavinių ir parduotuvių darbuotojų. Galime kaltinti planuojančiuosius nekompetencija, bet šie procesai ir nėra suplanuojami. Jie balansuojasi rinkoje patys. Bet tam, žinoma, reikia laiko, laisvės ir rinkos. Lietuvos rinka yra maža, laisvės joje – mažai, o laiko mes visi neturime. Taigi rinkos išplėtimas yra vos ne vienintelis realus veiksmas.
Šalies darbo rinką galima išplėsti tik įsileidžiant migrantus. Lietuvos migracijos politikos, jei ją apskritai taip galima vadinti, kenkėjiška kryptis kritikuota jau ne kartą. Lietuva toliau uoliai gina savo rinką nuo užsieniečių, kurie esą gviešiasi brangiųjų mūsų darbo vietų, kuriomis naudotis vietiniai neturi noro.
Galbūt nelaimėlių iš arabiško pasaulio problemos mastas išjudins Lietuvoje migracijos reguliatorių protus ir visų pirma bus sukurtos sąlygos imigrantams dirbti? Nes galime papulti į tokius spąstus, kad pabėgėlius priimsime, bet teisiškai nebus sąlygų jiems įsidarbinti arba pradėti savo verslą.
Kai kur „lietuvis“ reiškia grėsmę ir kelia baimę.
Taigi juos, esančius kultūrinėje ir kalbinėje atskirtyje, iš karto išvarysime į visišką socialinę atskirtį, o po to verksime, leisdami milijonus jų integracijai. Ir vis labiau jų bijosim. Juolab, kad jau dabar bijom. Galima sutikti, kad esama tam pagrindo, bet negalima sutikti, kad turime alternatyvų. Migracija vyko, vyksta ir vyks. Jos stichiškumas ir mastai nuo mūsų gali tiesiogiai ir nepriklausyti, bet nusiteikimas imigrantų atžvilgiu ir institucinis bei teisinis pasirengimas juos integruoti priklauso tik nuo mūsų pačių. Laimi tie, kurie padaro namų darbus.
Nesiimsiu diskutuoti, ar ir kokie imigrantai sklandžiausiai įsilietų į mūsų darbo rinką. Visose tautose yra visokių darbininkų ir visokių žmonių. Mes, lietuviai, šiandien esame emigrantų tauta. Ir toli gražu ne visi mūsų atstovai Europos šalyse, kur jie apsigyveno, yra geru žodžiu minimi. Kai kur „lietuvis“ reiškia grėsmę ir kelia baimę. Mes galime sakyti, kad jų nepažįstame, už juos neatsakome ir apskritai nieko bendro neturime – bet turime. Manau, šis pavyzdys galėtų mums padėti racionaliau samprotauti apie kitų tautų dorybes ir grėsmes.
Kaip ir kiekviena investicija, imigrantų įsileidimas turi savas rizikas. Tačiau be rizikų pokyčiai nevyksta.
Neturiu abejonių, kad jei imigrantams įsidarbinti bei patiems kurti verslus nebus keliamos kliūtys, jie praturtins Lietuvos ekonominį gyvenimą. Socialinį ir kultūrinį – taip pat. Net jei tarp jų nebus taip reikalingų IT specialistų ar inžinierių.
Kaip ir kiekviena investicija, imigrantų įsileidimas turi savas rizikas. Tačiau be rizikų pokyčiai nevyksta. Imigrantų atveju rizikos suvokiamos ir nemenkos. Tai žmonės iš kitos kultūros, su kuria mes menkai tesusidūrę. Kultūriniai skirtumai visada sukuria konfliktų ir nesusipratimų. Lietuvoje yra tekę stebėti barnių net dėl lašinių pjaustymo spirgams formos, kai virtuvėje susitiko aukštaitė ir žemaitė. Ką ir kalbėti apie tuos, kurie lašinių net maistu nelaiko.
Tačiau konfliktų pagalba žmonės šlifuojasi ir taip po truputį integruojasi į visuomenę. Šlifuojasi abi pusės ir procesas vyksta juo sklandžiau, juo geriau jos abi tai supranta. Iš mūsų, vietinių, reikia dviejų dalykų – protingos politikos ir geranoriško visuomenės nusiteikimo. Kad ir grįsto supratimu, jog pagaliau ir mes galime guosti ir duoti, o ne tik įsisavinti paramą. Verslo interesai šiuo atveju būtų „už“. Po pirmo diskusijų šiomis temomis raundo antrasis veiksnys teikia šiokių tokių vilčių.
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 6 numeryje
