Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 1d. 08:00

Leonidas Donskis: Politiniai portretai

Leonidas Donskis Kodėl tokio talento politikas, kaip Belgijos ekspremjeras ir ALDE pirmininkas Guy Verhofstadtas, Europos Parlamente atkakliai gynė Viktorą Uspaskichą?

Kodėl jo pirmtakas, buvęs ALDE vadovas seras Grahamas Watsonas tai darė dar uoliau, siūlydamas Lietuvai nemalonias insinuacijas apie tariamą rusofobiją, užuot pasveikinęs mūsų šalį pirmininkavimo ES Vadovų Tarybai proga – ir dar iškilmingame EP posėdyje?

Ar vienas iš „Brexit“ projekto tėvų, euroskeptikas Nigelas Farage’as, yra Vladimiro Putino gerbėjas?

Apie visa tai – politiniai portretai 3 ir 4.

Portretas 3: Guy Verhofstadtas

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Guyus Verhofstadtas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Guyus Verhofstadtas

Pirmą kartą su Europos liberalais susidūriau 2009 m. vasarą Bristolyje, Anglijoje. Tapęs Europos Parlamento nariu, prisijungiau prie EP liberalų frakcijos ALDE ir atvykau susipažinti su savo kolegomis. Mane pamatęs įdėmaus žvilgsnio žmogus, natūraliu elgesiu ir vidine laisve panašesnis į universiteto profesorių, nei į politiką, nuolat stebėjęs ir analizavęs kiekvieną politinio veiksmo akimirką ir sekundę (man nesudėtinga atpažinti tokį žmogų), priėjo prie manęs ir paklausė, ar aš esu Leonidas Donskis. Susipažinome. Tai buvo Guy Verhofstadtas.

Tuo metu ALDE pirmininkas dar buvo britas Grahamas Watsonas. Didelių ambicijų asmuo ir sykiu poliglotas, lengvai iš anglų kalbos peršokantis į prancūzų, vokiečių ir italų kalbas, jis tuo metu rimtai svarstė varžymąsi dėl EP pirmininko posto. Visa frakcija jį parėmė, o ypač skatino jį ryžtis Verhofstadtas. Man netrukus paaiškėjo, kodėl.

Aš pamačiau tobulą politinį žvėrį. Tokio protingumo ir rafinuotumo politiko nei iki jo, nei vėliau man neteko sutikti.

Iškėlus Watsoną į EP pirmininko postą iškilo būtinybė išsirinkti naują ALDE pirmininką. Watsonas, atbuvęs dvi kadencijas šioje pozicijoje, atkakliai kartojo, kad jis nebenori tęsti šio darbo, o aš gavau dar vieną įtikinančią pamoką, kad kai vadovas daugiau nei kartą pakartoja, jog daugiau nesieks šių pareigų, gali atsikratyti paskutinių abejonių, kad jis tikrai tai darys. Watsonas buvo vis garsiau giriamas, jam buvo dėkojama už didžiulį darbą ir kalbama apie realią pergalę kovoje dėl EP pirmininko posto, kol...

Mandagiai išsakęs savo palaikymą Watsonui ir nedaug kalbėjęs Verhofstadtas tą lemtingą akimirką, kai jau reikėjo nominuoti ALDE pirmininką (kitaip tariant, Watsoną), ryžtingai atsistojo ir pasakė: „Aš būsiu frakcijos pirmininkas. Aš noriu vesti ją didelių tikslų ir darbų link“. Tai buvo pasakyta taip įtaigiai, stipriai ir aiškiai, jog visa rinkimų intriga tuo ir baigėsi. Pasigirdo plojimai, kurie reiškė pergalę be balsavimo, „by acclamation“.

Aš pamačiau tobulą politinį žvėrį. Tokio protingumo ir rafinuotumo politiko nei iki jo, nei vėliau man neteko sutikti. Watsonas buvo sudorotas taip greitai ir meistriškai, jog ir pats nesuvokė, kas ir kaip įvyko. Paplojo savo paties politinėms pakasynoms, ir viskas buvo baigta. Verhofstadtas paskelbė savo atvirai federalistinį kursą į vieningą ir suvienytą ES, aš supratau, kad prasideda aukšto lygio ir įdomus žaidimas.

Guy Verhofstadtas – buvęs Belgijos premjeras (pirmasis liberalas, nugalėjęs krikdemus ir socialistus po 1884 m.!). Gento universiteto auklėtinis, šio nuostabaus grožio miesto patriotas ir politikas, rengęs savo namuose mokslo ir meno elito vakarus, sukūręs filosofų ir politikų saloną, kinų menininko ir disidento Ai Weiwei bičiulis, sykiu besibičiuliaujantis su garsiausiais pasaulio politiniais mąstytojais (pavyzdžiui, Michaelu Sandelu iš Harvardo universiteto), Verhofstadtas taip ir liko mano vaizduotėje ir atmintyje tobulu politiku.

Taip, jis – vizionierius, didelės idėjos žmogus, Altiero Spinellio ir kitų Europos federalistų bei patriotų dvasinis palikuonis, bet sykiu reto talento taktikas ir manevro meistras. ALDE buvo trečia frakcija EP jėgos ir įtakos lauke – ji niekada neprilygo ir neprilygs Europos Liaudies Partijai (t.y. krikdemams) ir Socialistams, bet kadangi be ALDE paramos nė viena iš šių didžiųjų politinių šeimų negalėjo tikėtis sėkmingo balsavimo pozicijų išsiskyrimo atvejais, ALDE pozicija tapo kone lemtinga.

Verhofstadtas visada jautė politikos tektoninius lūžius ir įtampas. Jis meistriškai jomis naudojosi, bet savo politinės tapatybės, filosofijos ir doktrinos niekada neaukojo. Jei ne jo atviras federalizmas, jis galėjo tapti Europos Komisijos pirmininku. Jį paprasčiausiai ėmė ir užblokavo britai, visada turėję su Verhofstadtu savo ypatingų sąskaitų (kaip ir jis su jais).

Tobulas politinis žvėris, Machiavellio aprašytasis „un mezzo bestia e mezzo uomo“ (italų k. pusiau žvėris ir pusiau žmogus), Verhofstadtas kai kam apskritai neturėjo sentimentų ir galėjo paaukoti bet ką. Tik ne ES idėją. Ja jis gyvena. Ne tam jis ėjo į europinę politiką, kad vėl atsidurtų nacionalizmo moralinėje periferijoje, kurios jam su kaupu pakako Belgijos politikoje.

Montekių ir Kapulečių kovų – Flandrijos ir Valonijos tarpusavio neapykantos – jam buvo per akis. Flamandas Verhofstadtas, laisvai kalbantis ne tik gimtąja olandų, bet ir prancūzų kalba (beje, puikiai kalbantis ir itališkai – savo mylimoje Italijoje jis augina vynuoges ir gamina vynus), nuolat pabrėžiantis Gento aristokratijos frankofonišką tradiciją, natūraliai tapo Valonijos favoritu ir vieningos Belgijos simboliu.

Sakoma, kad karalius, alus, Briuselis (arba tiesiog Brabanto kunigaikštystės paveldas) ir futbolas išlaiko Belgiją nesuardytą. Aš dar pridurčiau tokius politikus, kaip Verhofstadtas – tik tas, kas gali išlaikyti, atrodytų, beviltišką ir nesėkmei pasmerktą tikėjimą Belgijos vienybe, gali tikėti ir vieninga ES. Politinio tikėjimo riterystė.

Kaip ir visi politikai, jis turi savo tamsiąją pusę. Būtų kvaila ieškoti kažko angeliško tokio politikos profesionalo asmenybėje ir veikloje. Niekada nesupratau, kodėl Verhofstadtas gynė nuo Lietuvos teisėsaugos savo kolegą ALDE Viktorą Uspaskichą. Jis pernelyg protingas žmogus, kad patikėtų pasakomis apie tai, kad rusofobijos kamuojama Lietuva persekiojo dorą rusą Viktorą (kaip gi tada krištolinio tyrumo Viktoras tapo ministru tokioje baisioje šalyje?). Kodėl Verhofstadtas tai darė? Iš valdingumo ir lyderystės, siųsdamas žinią, kad jo frakcijos sukčiai yra jo reikalas?

Puikiai suprantu sero Grahamo Watsono meilę Uspaskichui. Seras priėmė riterio titulą iš karalienės netikėdamas monarchija ir būdamas respublikonas (tai jo paties žodžiai), o tai apie tokio masto politiką pasako itin daug.

Seras Watsonas Rumunijoje itin artimai bičiuliavosi su šiuo metu, Rumunijos garbei reikia pasakyti, 2014 m. dešimčiai metų kalėti nuteistu aferistu, milijardieriumi, žiniasklaidos magnatu (Rumunijos Berlusconiu vadintu) Danu Voiculescu – sykiu dar ir dokumentuotu Nicolae Ceauşescu laikų Rumunijos slaptosios policijos „Securitate“ agentu ir provokatoriumi. Kodėl gi neužmezgus naudingos bičiulystės su dar vienu turtingu barbaru iš Rytų Europos?

O Verhofstadto šiuo požiūriu nesuprantu. Rusų disidentų ir žmogaus teisių gynėjų bičiulis, artimas ir Aleksejui Navalnui, ir Gariui Kasparovui (kuris mano akyse atvirai sugėdino Uspaskichą už viešą ES narės Lietuvos šmeižimą), Verhofstadtas iki galo gynė žmogų, kurio padorumu gali tikėti tik reto naivumo, kvailumo arba cinizmo asmenys.

Nė vienai iš šių kategorijų Verhofstadtas nepriklauso. Ką gi, kaip sakė Šura Balaganovas, būna. Ir saksų Anglijos karalius Alfredas Didysis, kaip byloja legenda, kartą sudegino pyragėlius, nors jo būta puikaus virėjo.

Kad ir kaip būtų, vis dėlto lieku prie savo nuomonės – Guy Verhofstadtas yra geriausia ir šviesiausia, ką esu matęs Europos politikoje.

Portretas 4: Nigelas Farage’as

„Scanpix“/AP nuotr./Nigelas Farage'as
„Scanpix“/AP nuotr./Nigelas Farage'as

Tai pirmasis politikas, kurio interviu aš išgirdau EP. 2009 m. vasarą pirmą kartą atvykęs į Strasbūrą gauti savo kredencialų ir dokumentų, stovėdamas eilėje pamačiau ir išgirdau charizmatišką žmogų, duodantį interviu. Jis be gailesčio kalbėjo apie ES ir EP – man pasidarė smalsu, kaip galima dirbti institucijoje, kurią taip atvirai niekini.

Netrukus apie jį sužinojau ir daugiau. Turtingas žmogus, į politiką atėjęs iš verslo. UKIP (United Kingdom Independence Party) galva, savo misija suvokęs kaip priešo griovimą iš vidaus. Niekaip nepasakysi, kad jo partija būtų vien marginalinių sluoksnių remiama jėga – ją ilgai rėmė ir Farage’u žavėjosi Anglijoje daug metų gyvenantis Vladimiras Bukovskis.

Farage’as savo darbą atliko puikiai – neatsakingų torių rankomis pradėjo ES ir sykiu savo šalies griovimo darbą. JK, kaip galingos ir patikimos valstybės, ateitis pakibo ore – kaip ir ES.

Ką gi, politinis šališkumas yra siaubingas dalykas – visų pirma tuo, kad net protingi žmonės savo stovyklą teisina ignoruodami faktus ir tikrovę. Kai Bukovskį įspėjo, kad Farage’as atvirai išsako savo simpatijas Vladimirui Putinui ir kad jis net pačių rusų demokratų ir liberalų laikomas tos pačios stovyklos žaidėju, kurioje yra Marine’a Le Pen, Geertas Wildersas ir Viktoras Orbánas, legendinis disidentas atsakė, jog Farage’as buvo neteisingai pacituotas ir suprastas.

Paliksiu ramybėje klausimą, ar UKIP ir Farage’as yra Kremliaus projektas. Greičiausiai tai paranojiška ir perdėta interpretacija. Rusija niekada nebuvo ir nebus tokia galinga, kad valdytų visą britų politinę partiją ar tvarkytų visą Jungtinės Karalystės politinę dienotvarkę. Kad UKIP, kaip ir Prancūzijos Nacionalinis Frontas, gali būti finansiškai remiamas per įvairias machinacijas ir finansines schemas – taip, tuo tikiu.

Bet tai dar nereiškia, kad galima režisuoti visą šalies gyvenimą – net ir už dabartinę Rusiją gerokai galingesnė Sovietų Sąjunga, išlaikiusi visą globalinį kompartijų tinklą Vakarų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje, nebuvo pajėgi orkestruoti viso tų šalių gyvenimo. Be vietos poreikių, dramų, įtampų ir kovų tu niekada neišlaikysi įtakos jokioje organizacijoje.

Blogis dažnai pasirodo pikta pranašaujančio juokdario pavidalu. O Nigelo Farage’o atveju, blogis dar ir žavus, charizmatiškas ir talentingas.

Ne abstraktūs pinigai ir įtaka, o žinojimas, kuo ta ar kita šalis gyvena, kokios baimės ir nerimo formos ją kankina arba stumia pirmyn, gali padėti siekti savo tikslų. Tai net ne išmintis, o agentūrinio tinklo kūrimo meistrų sveikas protas. Tokio sveiko proto ir gudrumo Marine’os Le Pen ir Nigelo Farage’o draugams Kremliuje niekada netrūko.

Neatsitiktinai aš sulyginau Marine’ą Le Pen ir Nigelą Farage’ą. Jie ilgai dirbo (t.y. sėdėjo) tuose pačiuose EP rūmuose. Man teko daug kartų girdėti ir vieną, ir kitą. Teko man girdėti ir matyti ir legendinį Marine’os tėtušį Jeaną-Marie Le Peną, su kuriuo nelojali dukrelė lemtingai susipyko ir nutraukė visus saitus. Ką galiu pasakyti apie tėvelį ir dukrelę? Nieko ypatingo, tiesą sakant. Demagogai ir rėksniai, ir tiek – žinoma, turintys nemenką ateitį Prancūzijoje. Apie Farage’ą aš to nepasakyčiau.

Farage’as savo darbą atliko puikiai – neatsakingų torių rankomis pradėjo ES ir sykiu savo šalies griovimo darbą. JK, kaip galingos ir patikimos valstybės, ateitis pakibo ore – kaip ir ES. Toriai supanikavo dėl UKIP reitingų ir nutarė apsupti juos iš dešinės inicijuodami absurdišką referendumą, kuriame laimėjo žmonės, net nesuvokę, už ką jie balsuoja.

Farage’as – talentingas ir pavojingas žmogus. Niekada nemačiau tokio tobulo dviejų minučių trukmės politinio spektaklio meistro, kaip jis. Dramaturgija ir atlikimas – be priekaištų. Intriga, retoriniai klausimai, hiperbolės, pauzės, kūno kalba, dramatizmas, vaidyba – visa tai tiesiog tobula. Net ir man kildavo minčių, kad gal jis žino ką nors tokio, ko nežinau aš – jo veidas spindėjo ir spinduliavo žinią, kad jūs visi net nesuvokiate, kokiame blogyje ir absurde dalyvaujate.

Verhofstadtas – taip pat puikus politinio spektaklio meistras, bet jis spurtuoja ir įsibėgėja kokią trečiąją savo pasisakymo minutę – mat didžiųjų frakcijų vadai gaudavo pasisakymui daugiau laiko, o tai veikė jų kalbėjimo taktiką. Farage’as šaudavo jau pirmuoju sakiniu. Jis tiesiog genialus sprinto meistras, o Verhofstadtas – kaip ir visi protingi bei subtilūs kalbėtojai, stajeris.

Farage’as priversdavo pasimesti arba mobilizuotis visus. Skuduru be tapatybės išvadinęs mandagų ir tyliai kalbantį ES Vadovų Tarybos pirmininką Hermaną Van Rompuy’ų, iš pastarojo jis išgirdo, kad yra traktuojamas su tylia panieka.

Užsipuolęs savo kolegas ir eilinį kartą brutaliai įžeidęs juos EP pirmininko Jerzy Buzeko akivaizdoje, Farage’as iš aristokratiškų manierų Buzeko išgirdo prašymą ateiti pas jį į kabinetą po posėdžio kolegiškai pasikalbėti, o ne aiškintis santykius salėje.

Net buvęs Žaliųjų frakcijos vadas, revoliucionierius ir maištininkas iš pašaukimo Danielis Cohn-Bendit, garsėjęs tuo, kad galėjo be mikrofono perrėkti ir tuos, kurie kalbėjo per mikrofoną, ir visą salę, iš Farage’o juokdavosi, švilpdavo, nykščiu baksnodavo į apačią taip nurodydamas jam jo vietą, bet neprašydavo žodžio ir neatsakinėdavo jam. Rėksmingas ir polemiškas Socialistų vadas Martinas Schulzas, vėliau tapęs diplomatišku EP pirmininku, taip pat nereaguodavo į Farage’ą.

Blogis dažnai pasirodo pikta pranašaujančio juokdario pavidalu. O Nigelo Farage’o atveju, blogis dar ir žavus, charizmatiškas ir talentingas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politiniai portretai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:38
01:38
01:52

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min