Dabar populiaru
Publikuota: 2016 sausio 21d. 11:35

Marius Bagdonas: Lendant iš J.Kvedaro šešėlio E.Eimontui prireiks kieto stuburo

Marius Bagdonas Visą praėjusį atrankos ciklą savo širdis nacionalinei futbolo rinktinei nešę Lietuvos futbolo sirgaliai trečiadienio vakarą regėjo dar vieną sudegusio teatro pasirodymą. Kaip ir tikėtasi, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai nuraškė prieš dešimtmetį gudriai sumeistrautos schemos prinokusį vaisių. Vaisių, kuris pastaraisiais metais atrodė visiškai supuvęs, tačiau jo sėklos kasmet LFF aruodą pripildo solidžiais UEFA milijonais.

Užsakytame straipsnyje regioninėje žiniasklaidoje prieš pat rinkimus Edvinas Eimontas postringavo, kad LFF yra viena atviriausių organizacijų Lietuvoje, o jos veikla su įvaizdžiu, vyraujančiu viešojoje erdvėje, nesutampa.

Įdomu, kokiais kriterijais būsimas prezidentas vadovavosi taip teigdamas, tačiau vienas faktas yra iškalbingesnis už visus E.Eimonto interviu kartu sudėjus. LFF rinkiminė konferencija, kaip ir prieš ketverius metus, vyko už uždarų durų.

Jei nuo pašalinių akių konferenciją saugančių apsaugos darbuotojų krūvas ir ankstesnes istorijas su antrankiais prie radiatorių E.Eimontas vadina „atvirumu“, belieka prisiminti Alberto Einsteino pamąstymus, kad dėl visatos ribų nebuvimo dar yra abejonių, bet žmonių kvailumas tų ribų tikrai neturi.

Iš keturių kandidatų E.Eimontas buvo vienintelis neragavęs futbolininko duonos, o įgytu išsilavinimu bei inteligencija gerokai pranoko savo oponentus. Tačiau kodėl reikia kalbėti apie dalykus, kurie akivaizdžiai prasilenkia su realybe, nesuvokiama. Juk už liežuvio šį kartą tikrai niekas netraukė.

Tačiau tai yra tik viena LFF viešųjų ryšių įgriuva, o jų per pastaruosius metus buvo tiek, kad susiformavo gili smegduobė.

Tai yra tik viena LFF viešųjų ryšių įgriuva, o jų per pastaruosius metus buvo tiek, kad susiformavo gili smegduobė.

Prieš penkiolika metų su magistro diplomu kišenėje tarpduryje pasirodęs liesas kėdainietis tuometei federacijai buvo tikras grynuolis. E.Eimonto karjeros laiptai labai greitai pradėjo remtis į lubas, kadangi ant Vilijampolės bachuriškų pamatų suprojektuotos ir dar nuo sovietinių laikų pažintimis bei draugystėmis paramstytos federacijos užlos nebuvo ypač aukštos.

Pastaruosius ketverius metus kritikos strėlės skaudžiausiai smigo į Juliaus Kvedaro kuprą, o generalinis direktorius dažnai išlikdavo nuošalyje, tačiau situacija kaipmat pasikeis E.Eimontui persėdus į vairuotojo kėdę.

Gavus tokį nesaldų palikimą, naujajam prezidentui teks čiupti vėzdą į rankas ir bandyti kantriai sklaidyti virš LFF stogo susikaupusius įtarimų ir nuolatinės kritikos debesis. Visgi vieną dalyką naujasis prezidentas gali padaryti jau nuo pat pirmųjų savo darbo dienų – priartinti LFF arčiau visuomenės.

E.Eimonto karjeros laiptai labai greitai pradėjo remtis į lubas, kadangi ant Vilijampolės bachuriškų pamatų suprojektuotos ir dar nuo sovietinių laikų pažintimis bei draugystėmis paramstytos federacijos užlos nebuvo ypač aukštos.

Iki šiol LFF komunikacija ir viešieji ryšiai plyšo per siūles ir buvo net žemiau tų žemumų, kuriose Lietuva murkdosi FIFA rinktinių reitinge. Dėl finansavimo ypatumų ir skirtumų LFF niekada netaps tokia atvira organizacija kaip šalies krepšinio federacija, tačiau tą uždarumo politiką taip pat būtų galima bandyti atmiešti bent šiokio tokio atvirumo idėjomis.

Per pastarąjį dešimtmetį LFF komunikacija antakius kilstelėti vertė ne kartą, o bandymas stvertis šiaudo ir konsultuotis su viešųjų ryšių specialistais dažniausiai baigdavosi visiškais nesusipratimais. Keista, tačiau net didžiosios viešųjų ryšių agentūros dar nesupranta, kad metodai, kurie taikomi dirbant su pervežimo paslaugas teikiančiomis ar šaldytuvus gaminančiomis įmonėmis, veikiausiai netiks futbolo federacijai. Tačiau jei žioplių randama ir pinigus galima paimti, kodėl to nepadarius.

Iki šiol užuot bendravus atvirai, šiukšlės dažniausiai būdavo šluojamos po lova, o saliamoniškas žingsnis žiniasklaidą priversti bendrauti su LFF vadovais per komunikacijos skyrių baigėsi visišku krachu. Į raštu užduotus klausimus LFF darbuotojai dažnai atsakyti nesugeba, o LFF viršūnėlės, prisipylę vandens į burnas net tokiais atvejais, kai jų organizuojami turnyrai kaltinami lažybomis, atrodo daugiau negu komiškai.

LFF niekada netaps tokia atvira organizacija kaip šalies krepšinio federacija, tačiau tą uždarumo politiką taip pat būtų galima bandyti atmiešti bent šiokio tokio atvirumo idėjomis.

Iki šiol viešojoje erdvėje LFF labiau buvo panaši ne į rimtą organizaciją, o į nušertų ir apsimiegojusių broilerių vištidę, kurioje į kiekvieną liapsusą reaguojama lūkuriavimu, kol padėtis tampa nebevaldoma. O į tokias situacijas per pastaruosius metus federacijos klerkai patekdavo ypač dažnai.

Pirmasis realus viešųjų ryšių specialistų prisilietimas prie nacionalinės rinktinės taip pat buvo nepaprastai skausmingas, absoliučia nekompetencija blykstelta praėjusį birželį.

Skuduru, į kurį kojas valosi kas tik netingi, tapusi nacionalinė rinktinė dar kartą žlegtelėjo veidu į purvą Maltoje. Po šio pralaimėjo šios šalies mėgėjams buvo sužibusi viltis, kad nesėkmingai su komanda eksperimentavusiam Igoriui Pankratjevui bus parodytos durys.

Po rungtynių treneris komentarų nepateikė, o kitą dieną LFF išplatino pranešimą, kuriuo pakvietė žurnalistus į specialią spaudos konferenciją. Niekas neabejojo, kad jos metu trenerio karjeroje bus padėtas taškas, tačiau...

Dabar neaišku, kam ta konferencija buvo suorganizuota, bet akivaizdu, kad gesinti ugnį nuspręsta visiškai neįvertinus lietuviškų futbolo realijų. Išstatyti trenerius ir futbolininkus prieš žurnalistus ir skambiai pareikšti, kad ir toliau bus tęsiama ši beprotybė, tolygu šūviui sau į kaktą. Po tokių įvykių nuostabos nekelia ir „Šaunam sau į koją“ pavadinimas, kuriuo LFF darbuotojų komanda dalyvauja populiariame futbolo protmūšyje.

Išstatyti trenerius ir futbolininkus prieš žurnalistus ir skambiai pareikšti, kad ir toliau bus tęsiama ši beprotybė, tolygu šūviui sau į kaktą.

Bet pasimokyta nebuvo ir LFF pavadinimas neigiamame kontekste skambėjo vis garsiau. Skandalai vijo vienas kitą, o LFF viešieji ryšiai ir toliau gyveno atostogų režimu. Į nesiliaujančią kritiką didžiausiuose šalies portaluose buvo reaguojama tarsi prisidengus akis nuo saulės, o tų pačių specialistų išmestas gelbėjimosi ratas pasirodė esantis visiškai skylėtas.

Per regioninę žiniasklaidą paleista užsakomųjų straipsnių virtinė, kur kankliavimas vis toks pats – skaičiuojamos įrengtos futbolo aikštelės ir kritikuojama šalies vyriausybė, kad nepastato bachurams​ nacionalinio stadiono. Už tai gal ir galima paimti pinigus, bet tikrai neįmanoma išspręsti komunikacinės krizės.

PR specialistai parašė sovietinius laikus menančią ir lyriniais nukrypimais apie drąsuoles, šnapso ir batų fabrikėlius praturtintą kalbą šventiniam LFF vakarui, o J.Kvedaras kruopščiai šią pamoką išmoko, tačiau visos pastangos dužo į nesurenkamą mozaiką po mėnesio, kai LFF būstinėje apsilankė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai. Nepatogiais klausimais žurnalistai labai greitai išmušė kaunietį iš pusiausvyros, o praradęs savitvardą Lialka tuoj pat pažėrė karštligišką bachuriškos leksikos tiradą.

Paskutinis J.Kvedaro viešas atsisveikinimo laiškas – dar vienas LFF komunikacijos ir viešųjų ryšių perlas. Panašu, jog prieš kai kurias Lialkos užgaidas sudegdavo net viešųjų ryšių specialistų rekomendacijos. Nors visa futbolą išmananti Lietuva kriokiančiais balsais sutartinai rėkia, kad dėl tragiškų jaunimo rinktinių rezultatų pirmiausia atsakomybę turėtų priimti Techninio skyriaus vadovo kėdėje užsisėdėjęs Stasys Stankus, buvęs prezidentas su savo bendražygiu kolegiškai laikėsi iki paskutiniųjų. Visgi kam šiuos postringavimus jautriu laikotarpu kelti į viešumą, sunkiai suvokiama.

Tačiau ką mes galime kalbėti apie idėjas, jei nesugebama sugraibyti net po nosimi numesto kaulo. Po užsitęsusios rinktinės nesėkmių virtinės Thomaso Mayne Reido garsiausios knygos personažą spaudos konferencijos metu nusprendęs įkūnyti Giedrius Arlauskis tuoj pat sulaukė netikėto sporto žurnalisto Tautvydo Vencevičiaus pasiūlymo – susulažinti iš pinigų, mušti 11 metrų baudinius ir pasižiūrėti, ar tikrai žurnalistai nemoka kamuolio paspirti.

Idealiu atveju, šias „Press'o“ klubo vartininko pasiūlytas lažybas LFF galėjo išnaudoti kaip vieną geriausių visų laikų šios sporto šakos populiarinimo kampanijų ir gerokai pagerinti pašlijusius santykius su žiniasklaida. Visgi LFF laikysena ir šį kartą išliko poviška – matyt, pabijota pralaimėjimo, po kurio kieto charakterio žemaitis nuo „Watford“ suolo būtų nepakilęs niekada.

Sugrįžimas į praeitį
Sugrįžimas į praeitį

Savas kiemas savu, tačiau iš ubagiškumo, nesusivokimo ar norėjimo išvalyti techninio rėmėjo sandėlius Europą pradėjome stebinti ne tik beviltiškais rezultatais, tačiau ir sovietmetį menančiais raudonos aprangos komplektais.

Nejaugi tame pačiame komunikacijos skyriuje niekas nepaprotina, kad toks žingsnis šiandieniniame kontekste mažų mažiausiai bus nesuprastas. Nacionalinės rinktinės nudažyti dar nedrįsta, tačiau jaunimo rinktinė prie raudonos spalvos jau seniai pripratinta.

Tokį spalvotą ir morališkai pasenusių žaislų rinkinį paveldi E.Eimontas, tad pirmiausia norint sugrąžinti autoritetą ir išsivalyti prireiks ne vadybinių ar ekonominių žinių, o kieto stuburo. Ar jį turi, kėdainiečiui dar teks įrodyti. Po Vykdomojo komiteto narių bei viceprezidentų rinkimų LFF koridoriuose ir vėl buvo juntamas stiprus naftalino tvaikas, o sąrašuose toliau dominuoja veikėjai, kurių ne vienas labiau primena kaukolę su skarute, o ne šiuolaikinį futbolo funkcionierių.

Kol kas E.Eimontas šioje šaškių partijoje tėra graži iki galinės karalių eilės nužingsniavusi figūra, bet atrodo, kad nuo lentos ji gali būti nustumta lygiai taip pat lengvai, kaip ir ant jos buvo uždėta.

Pirmasis šansas parodyti, jog kalbos nesiskiria nuo darbų, bus vasario pradžioje, kai bus sprendžiamas S.Stankaus likimas. Permainos Nacionalinės futbolo akademijos viršūnėse prašėsi jau seniai, tačiau galvas kapoti reikėtų irgi ne mechaniškai bei gerai pasverti, ar vaikų treneris, puikiai derinantis darbą su vakarėliais populiariausiuose šalies naktiniuose klubuose, šalies futbolo piramidei yra geriausias variantas.

Kol kas E.Eimontas šioje šaškių partijoje tėra graži iki galinės karalių eilės nužingsniavusi figūra, bet atrodo, kad nuo lentos ji gali būti nustumta lygiai taip pat lengvai, kaip ir ant jos buvo uždėta. Jei tik to panorės tie, kurie iš tikrųjų tampo Lietuvos futbolo virveles. Raimondo Karpavičiaus pakeltos rankos likus dienai iki rinkimų tą puikiai įrodo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:19
00:31
01:03

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min