Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Artimuosius slaugę žmonės apie motinos nužudymu įtariamą sūnų: tai pragaras, kai vienas iš dviejų turi mirti

Įtariamasis atvestas į teismą
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Įtariamasis atvestas į teismą
Šaltinis: 15min
8
A A

Visuomenę sukrėtusi tragedija, kai Kaune sūnus pagalve uždusino savo neįgalią motiną, nes neištvėrė jo pečiams tekusios naštos lengvinti nuolat iš skausmo rėkiančios motinos kančias, apnuogino tragišką situaciją slaugos namų sektoriuje. Pasak neįgaliųjų atstovų, artimuosius slaugantys žmonės valstybės palikti beviltiškoje situacijoje ir jų galvoje ima suktis beprotiškiausios mintys: pradedant savižudybe, baigiant Lietuvoje vis dar neįteisinta eutanazija.

Galėdavo užmigti bet kur ir bet kada, net stovėdama

Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Henrika Varnienė įsitikinusi, kad ateityje galime išgirsti dar ne apie vieną panašią nelaimę, nes žmonės, slaugantys savo artimuosius, iš tiesų atsidūrę visiškai beviltiškoje situacijoje.

„Įsivaizduokite: jeigu metus slaugai žmogų, nesvarbu, vaiką ar suaugusįjį, ir dažnai būna tokių atvejų, kai miegi vos 3 valandas per naktį. Šiuo atveju vaikinas turėjo išsilavinimą, gerą darbą, tačiau jam teko jo atsisakyti, nes kai užgula tokia pareiga ir žmogus nesiryžta tėvų atiduoti į globos namus, reikia atsisakyti darbo ir žmogus netenka savo darbinių pajamų, nors jis turi profesiją, valstybė investavo į jo mokymą, pagaliau jis ir dirbo.

Prisimenu kaip visišką košmarą – galėdavau užmigti bet kada ir bet kur, net stovėdama. Tuo metu aš vairavau automobilį, nes buvo dar vyresnis sūnus, kurį reikėdavo pasiimti iš mokyklos.

Slauga gali būti įvairi – gali tekti nuolatos duoti kvėpuoti deguonį, kitais atvejais – leisti vaistus į veną, dar kitais – kas keletą valandų, taip pat ir naktį, vartyti ligonį, kad nesusiformuotų pragulos.

Galiu pasidalinti savo patirtimi. Auginu dukrą su negalia. Ir kai jai gimė sesuo, pirmus metus prisimenu kaip visišką košmarą – galėdavau užmigti bet kada ir bet kur, net stovėdama. Tuo metu aš vairavau automobilį, nes buvo dar vyresnis sūnus, kurį reikėdavo pasiimti iš mokyklos.

Tai visiškas žmogaus išsekinimas tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek visomis kitomis prasmėmis. Anksčiau dar buvo galimybė per „Vilties“ bendriją gauti iškviečiamąsias paslaugas į namus, kai labai reikia, t. y. keletą valandų per savaitę, dabar ir to nebėra“, – pasakojo pašnekovė.

Vida Press nuotr./Ligonio priežiūra
Vida Press nuotr./Ligonio priežiūra

Žmonės kantrūs ir neduoda savivaldybių į teismus

Pasak jos, kai gimsta vaikas, jis taip pat daug verkia, reikalauja daug dėmesio, bet tu žinai, kad jis išaugs ir ši situacija baigsis. Tuo tarpu slaugos situacija paprastai tęsiasi metų metus. Žmogus visą laiką yra juodame tunelyje, kuris neturi pabaigos. Ir šis beviltiškumas verčia žmones priimti įvairius neapgalvotus sprendimus.

Žmogus visą laiką yra juodame tunelyje, kuris neturi pabaigos. Ir šis beviltiškumas verčia žmones priimti įvairius neapgalvotus sprendimus.

Juk kalbama ne apie tai, kad reikia paduoti arbatos puodelį, o apie medicininę slaugą, kuriai reikia ir specialių žinių, ir specialių įgūdžių, ir fizinių jėgų. Ligoninėje žmogų po aštuonias valandas slaugo skirtingi žmonės, o šiuo atveju visas paros krūvis tenka artimiesiems. Jie neturi nei laisvų savaitgalių, nei atostogų. Kaip šie žmonės jaučiasi, gali suprasti tik tas žmogus, kuris pats slaugė.

„Turime atvejų, kai į savivaldybę žmonės kreipėsi dėl slaugos, o juos nukreipė į mokamas slaugos paslaugas. Kalbant iš teisinės pusės, savivaldybė pirmiausiai privalo nustatyti slaugos poreikį, o tuomet jį patenkinti. Tiesiog žmonės kantrūs ir neduoda savivaldybių į teismus dėl to, kad savivaldybės nevykdo savo pareigų. Paslaugų vis mažiau ir mažiau. Jei savivaldybė šias paslaugas keičia į mokamas, tai išsisukinėjimas nuo savo pareigų.

Labai tikiuosi, kad bus priimami teisingi sprendimai, ypač vertinant tai, kad savivaldybė sutaupė iš pašalpų. Įdomiausia, kad kai kreipiesi konkrečiu atveju, savivaldybė sako, kad pinigų nėra. O metų gale atsiranda milijonai. Tai reiškia, kad buvo suplanuotos paslaugos, bet jos neįgyvendintos. Vadinasi, blogas planavimas“, – teigė H.Varnienė.

Artimiesiems tenka išmokti leisti vaistus net į veną

Ji pati turėjo išmokti leisti vaistus savo dukrai ir į raumenis, ir į veną. Pasak jos, neįgalius vaikus slaugantys tėvai išmoksta visko – jie tampa kineziterapeutais, logopedais, kuo tik reikia.

„Vienas mano dukros maitinimas užtrunka dvi valandas. Jei vaiką maitini keturis kartus, iš dienos išbraukiamos aštuonios valandos. Aš turiu dar du vaikus, bet tikrai negaliu jiems skirti dėmesio tas aštuonias valandas, apie darbą visai nėra ką galvoti. Mano dukrai šiemet bus aštuoniolika metų ir jos slauga kasmet tik sunkesnė. Kad ir tokia detalė: pakelti kelių mėnesių ar metų kūdikį yra viena, o aštuoniolikos metų žmogų – kas kita. Per visus tuos metus kaupiasi fizinis ir emocinis nuovargis, todėl visiškai suprantu, ką reiškia jaustis atsidūrus beviltiškoje situacijoje be jokios pagalbos“, – atviravo moteris.

Neįgaliųjų atstovė siūlo pradėti plėtrą slaugos namuose nuo žmonių, kurie dirba, kad jie neiškristų iš darbo rinkos. Jei vaikas turi proto negalią, labai dažnai abu tėvai netenka darbo, kadangi vienas žmogus nesusitvarko su jo slauga, taigi valstybė gauna ne vieną, bet tris remtinus žmones, o tai labai blogai socialinės politikos požiūriu.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Henrika Varnienė, Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovė
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Henrika Varnienė, Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovė

Slauga gali užtrukti ir 10 metų

Pasak viešųjų ryšių specialistės, rašytojos, knygos apie artimųjų senatvę ir slaugą „Pareigos metas“ autorės Rūtos Vanagaitės, iki nepriklausomybės mes dar buvome pusiau agrarinė visuomenė ir kiekvienuose namuose gyveno daug žmonių.

Vaikai pasilikdavo gyventi pas tėvus, nes neturėdavo, kur išeiti, tokios migracijos, kaip dabar, nebuvo, todėl kiekvienuose namuose gyveno po 4–5 žmones, kaime – dar po daugiau. Taigi jei senas žmogus pasiligodavo, jį prižiūrėdavo daug žmonių. Dabar situacija labai pasikeitusi ir dažnai slauga tenka vienam, daugiausia dviem žmonėms.

Šiandien medicina gali žmogaus gyvenimą pratęsti labai ilgai, nesvarbu, kad jo kokybė apgailėtina. Pavyzdžiui, nuo Alzheimerio diagnozės iki mirties vidutiniškai praeina 8 metai.

Kitas dalykas – pasiligojęs žmogus anksčiau negyvendavo taip ilgai. Šiandien medicina gali žmogaus gyvenimą pratęsti labai ilgai, nesvarbu, kad jo kokybė apgailėtina. Pavyzdžiui, nuo Alzheimerio diagnozės iki mirties vidutiniškai praeina 8 metai. Galima tik įsivaizduoti, ką per tuos metus patiria ligonis ir jo artimieji.

„Turtingose visuomenėse toks žmogus gauna 1,5–2 tūkst. eurų pensiją, kurios užtenka, kad jis būtų atiduotas į gražius, kultūringus senelių namus, o artimieji jį kartą per savaitę aplanko. Jei visgi jis paliekamas namuose, yra paslaugos į namus, kai specialistai atvyksta kasdien ir būna po kelias valandas. Mes viso šito neturime. Reikia suvokti, kad mes skęstame, o skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Slauga mėnesiui kainuoja apie 700–800 eurų, taigi vien pensijos neužteks, reikia turėti daugiau pinigų.

Artimųjų slaugą prisiima žmonės, kurie visai neturi pinigų ir tiesiog gyvena iš ligonio neįgalumo pašalpos, arba jeigu senelis pasakė – esą tu manęs rogutėmis į mišką neišveši, aš noriu mirti namuose ir tu privalai mane slaugyti.

Kol tas žmogus buvo sveikas, protingas ir mylėjo savo vaiką, niekada nebūtų taip pasakęs, kad augino jį tik tam, kad šis prarastų 10 savo gyvenimo metų neįgaliam tėvui užpakalį šluostydamas. O kai atsiranda senatvinis egoizmas ir sustiprėja instinktas žūtbūt išgyventi ir pajungti kitus žmones savo išgyvenimui, taip ir atsitinka. Meilė vaikui baigiasi ir prasideda jo išnaudojimas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Šiuolaikinių lietuvių autorių dienos / Rūta Vanagaitė  / Renginio org. nuotr.
Šiuolaikinių lietuvių autorių dienos / Rūta Vanagaitė / Renginio org. nuotr.

Tai žiūrėjimas pragarui į akis

Jos manymu, vaikinui, kurio poelgis apnuogino slaugos problemas, kalėjime geriau negu namuose.

„Jei man leistų pasirinkti – būti 24 valandas su savo rėkiančiu tėvu ar motina, kaip aš juos bemylėčiau, aš rinkčiausi kalėjimą, nes ten bent jau galėsiu miegoti, mano smegenys pailsės nuo rėkimo, nuo gulinčio žmogaus smarvės. Nėra nieko blogiau nei metų metus vienam slaugyti prie lovos prikaustytą žmogų. Aš atlaikiau pusmetį, mano sesuo – septynerius metus, bet mirė pirma nei tėvai.

Jei man leistų pasirinkti – būti 24 valandas su savo rėkiančiu tėvu ar motina, kaip aš juos bemylėčiau, aš rinkčiausi kalėjimą, nes ten bent jau galėsiu miegoti, mano smegenys pailsės nuo rėkimo, nuo gulinčio žmogaus smarvės.

Kai atsiduri tokioje situacijoje, yra taip blogai, kad vienas iš mūsų turi mirti, nes taip toliau nebegali tęstis. Aišku, tu nelinki mirties savo artimajam, todėl pradedi galvoti apie tai, kad geriau pačiam pasitraukti, nes vis tiek kažkaip situacija bus išspręsta, kai tavęs nebus.

Arba tu pradedi gerti antidepresantus ar alkoholį, kad bent kiek užsimirštum, kad užmigtum, kad negirdėtum to rėkimo ir nejaustum tos smarvės. Tai pragaras, žiūrėjimas pragarui į akis. Taigi jei norite normaliai gyventi, turėkite pinigų. Tėvai turi sodus, turi namus, mašinas, jų nereikia atiduoti vaikams ar anūkams, kad pasigerintų gyvenimą, bet tie pinigai turi eiti jų pačių slaugai normaliuose senelių namuose. Ir reikia skaičiuoti, kad tai gali užtrukti iki 10 metų po 700 eurų per mėnesį.

Mano vaikai žino, kad jeigu man taip atsitiks, jie parduoda mano butą ir mane priduoda į gerus senelių namus. Taip pat aš pasirašiusi išankstinės valios pareiškimą, kad medikai dirbtinai mano gyvenimo neilgintų. Jokių antibiotikų, jokių lašinių, jokių prijungimų prie aparatūros, tegu man leidžia ramiai numirti, kai gamta nuspręs, kad mano galiojimo laikas pasibaigė. Aišku, medikai privalo gelbėti mano gyvybę pagal esamus teisės aktus, eutanazija pas mus draudžiama, bet daug ką Lietuvoje galima padaryti ne visai oficialiai“, – svarstė R.Vanagaitė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno slaugos ligoninėje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno slaugos ligoninėje

Socialinė darbuotoja neturi teisės net prisiliesti prie ligonio

Pasak jos, vienerius metus Europos Sąjungos pinigais Lietuvoje buvo vykdomas projektas, kurio metu buvo organizuota integruota pagalba į namus (slaugytoja ir socialinė darbuotoja atvykdavo į namus tris kartus per savaitę). Projekte dalyvavo apie 20 savivaldybių. Po metų savivaldybės turėjo jį tęsti šias paslaugas finansuodamos pačios, tačiau tai nevyksta.

Tiesa, egzistuoja socialinė pagalba į namus, kai pas neįgalų žmogų du kartus per savaitę gali ateiti socialinė darbuotoja. Ji sutvarko namus, atneša iš parduotuvės maisto, bet neturi teisės prisiliesti prie žmogaus, net sušukuoti jo, nekalbant jau apie vaistus ar apvertimą ant kito šono.

„Ir jei visi mato, kad tik laiko klausimas, kada senolis mirs, tai gali nutikti bet kada, tikrai niekas netikrins – jis užduso pats, ar kažkas pagalvę uždėjo neištvėręs. Nemanau, kad tokių atvejų daug, bet pagundų yra“, – teigė pašnekovė.

Valstybė apmoka tik 12 vizitų į namus

Vilniaus savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Rimanta Rožanskaitė patvirtino, kad slaugos į namus paslaugų iš tiesų trūksta. Apmokama tik 12 vizitų į namus – taigi slaugos paslaugas namuose pacientas gali gauti vos kartą per mėnesį.

„Mes suprantame, kad trūksta tų paslaugų, jų apmokėjimas labai menkas. Kai kurios poliklinikos, pavyzdžiui, Vilniaus Centro poliklinika, susitvarkiusios taip, kad teikia šias paslaugas naudodamos lėšas, gaunamas iš kitų paslaugų. Iš esmės tai nuostolinga paslauga poliklinikai, bet ji vystoma, nes akivaizdu, kad tai viena iš prioritetinių paslaugų.

Žinoma, ypatingais atvejais, tarkime, žmogus serga plaučių uždegimu, slaugytoja ir du kartus per dieną gali ateiti suleisti vaistų, tačiau tai negali tęstis visą laiką, jei žmogui reikia leisti vaistus. Žmonių lūkesčiai didesni ir poreikis didesnis, bet yra kaip yra“, – teigė savivaldybės atstovė.

Pasak Valstybinės ligonių kasos, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros pagalbos poreikis su dideliais specialiaisiais poreikiais, gali būti teikiamos skatinamosios paslaugos – neįgaliųjų sveikatos priežiūros paslaugos. Šias paslaugas, priklausomai nuo to, kokie specialieji poreikiai yra nustatyti, asmeniui gali teikti šeimos gydytojas arba slaugytojas.

Slaugos paslaugų namuose teikimą organizuoja sveikatos priežiūros įstaiga, prie kurios pacientas yra prisirašęs. Teikdamas slaugos paslaugą namuose, slaugytojas atlieka injekcijas, lašinės prijungimą, priežiūrą ir lašinę infuziją kateteriu; paima kraują, šlapimą ir kitiems laboratoriniams tyrimams; atlieka elektrokardiogramą, žaizdų priežiūrą, pragulų profilaktiką ir priežiūrą, dirbtinių kūno angų priežiūrą (stomų priežiūrą), enterinį maitinimą ir kitas procedūras.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min