Architektūrą studijuojanti Rūta su universitetu penkioms savaitėms išvykusi į Berlyną, tačiau iš jo irgi užsuks į Lietuvą. G.Misiūnas pasakoja, kad Lietuvoje gimusi pirmagimė šaliai puoselėja šiltus jausmus, prieš dvejus metus Vilniaus universitete lankė lietuvių kalbos kursus.
„Paskambino man ir klausė: „Ar galiu pirkti bilietą į Lietuvą – juk ranka paduoti?“ Pirk, sakau. Nenustebčiau, jei ji sugalvotų ilgiau pagyventi Lietuvoje“, – svarsto Goda.
Tomas šįkart daugiausiai laiko praleido Kaune, A.Sabonio krepšinio mokykloje.
Atvykę jie gal ir pradeda nuo juodų darbų, kad tik užsikabintų, bet vėliau visi bando turėti savo verslą. Dirbti sau, plėstis.
„Jis laimėjo Donato Motiejūno stipendiją talentų stovyklai – labai tuo didžiavosi. Matau, kad ši viešnagė emociškai jam labai daug davė“, – pastebi moteris.
„Niekada nesakyk niekada“
Joninių išvakarėse Misiūnai grįžo atgal į JAV. Gintaras dirba vairuotoju savo įkurtoje įmonėje. Goda užsiima nekilnojamuoju turtu – jo rinka pastebimai pagyvėjusi.
G.Misiūnas sako, kad lietuviai Amerikoje daro viską, kad tik dirbtų sau.
„Atvykę jie gal ir pradeda nuo juodų darbų, kad tik užsikabintų, bet vėliau visi bando turėti savo verslą. Dirbti sau, plėstis. Tarkime, pradeda nuo valytojos, bet po to atidaro savo valymo įmonę“, – pasakoja.
„Namai, mėgstama veikla, verslas – per daug sukurta, kad viską mestum ir grįžtum į Lietuvą?“ – provokuoju pašnekovę.
„Niekada nesakyk niekada“, – šypteli. Kol kas ji tegali pasakyti, kad laiko Lietuvoje jai visada per mažai. Prieš dvejus metus neužteko ir penkių savaičių.
Užtat pokyčiai kaskart pasimato lyg ant delno: viskas Lietuvoje – vis geryn.
