Omaro istoriją papasakoti nelengva. Tokia ji paini. Atrodo, kad šios šeimos istorija būtų verta filmo, kurio siužetas aprėptų mažiausiai šešias valstybes, du karus ir imperijos griūtį. Bet meilė viską pakelia. O Omaro tėvai vienas su kitu šiandien, gyvendami Vilniuje, vis dar kalbasi vengriškai. Vien todėl, kad kadaise – devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – Issamas ir Ramunė susitiko studijuodami Budapešte.
Pora įsimylėjo ir netrukus Lietuvoje sukūrė šeimą. 1984-aisiais jau Vilniuje jiems gimė Omaras.
Galima sakyti, kad Omaro šeima jau dukart patyrė karo pabėgėlių likimą. Pirmą kartą iš Kuveito bėgdami į Siriją. Antrą – iš Sirijos į Lietuvą.
Tačiau ilgam Lietuvoje Ramunė, Issamas ir Omaras tuomet nepasiliko. Dėl įtempto tėvo darbo šeima netrukus persikėlė gyventi į Kuveitą. Ten susilaukė dar vieno sūnaus – Nurio. Paskui, prasidėjus Kuveito karui, visiems teko bėgti į Siriją. Tėvai ilgam įsikūrė Damaske, o abu broliai studijuoti išvyko į Lietuvą. Paskui Omaras dar dirbo Nyderlanduose ir Norvegijoje.
Tačiau galiausiai nusprendė – blaškytis gana – ir galutinai įsikūrė Vilniuje, kartu su broliu. Vos prasidėjus neramumams Sirijoje, į Lietuvą atvyko ir Omaro mama. Tėvui persikraustyti buvo sunkiausia – jis iš karo purtomos Sirijos išvyko tik pernai – tada, kai tapo galutinai aišku, kad greit situacija nepagerės. Dabar visi keturi Adi šeimos nariai vaikšto Lietuvos sostinės gatvėmis.
Dukart pabėgėliai
Galima sakyti, kad Omaro šeima jau dukart patyrė karo pabėgėlių likimą. Pirmą kartą iš Kuveito bėgdami į Siriją. Antrą – iš Sirijos į Lietuvą.
Kaip bėgo iš Kuveito, Omaras neatsimena. Buvo dar per mažas – vos šešerių. Tačiau dabar jį stebina, kad anuomet Kuveito pabėgėlius priglaudusiems Sirijos žmonėms dabar ši naftos turtinga Artimųjų Rytų valstybė abejinga.
„Man bjaurus jų politikų požiūris, kai sakoma, kad Kuveitui per brangu yra investuoti į pabėgėlių išlaikymą. Bet taip jau yra Kuveite. Mano tėvas ten dvidešimt metų dirbo, bet net neturėjo nuolatinio leidimo gyventi ir negalėjo pretenduoti į pilietybę. O tuomet jam nepriklauso ir jokios socialinės garantijos. Nenuostabu, kad į Kuveitą pabėgėliai iš Sirijos nė nesiveržia. Jie žino, kad ten niekas jų nepriims“, – pasakojo Omaras.
Žinoma, pats Omaras – dabar ne pabėgėlis. Jis, brolis ir mama – Lietuvos piliečiai, tik tėvui vis tenka varstyti Migracijos departamento duris prašant leidimo gyventi Vilniuje kartu su savo šeima.
„Nepasakyčiau, kad tai malonus ar labai paprastas procesas. Vien savo eilės sulaukti trunka pusdienį. Eilėn atsistoji 7.30 val., o dokumentus gali pateikti tik pralaukęs eilėje iki 12.30 val.“, – pasakojo vyras.
66 metų Omaro tėvui Issamui Lietuvoje trūksta ir bendravimo, nes lietuviškai jis kol kas neišmoko. Bandė mokytis kalbos specialiuose kursuose, tačiau ten sulaukė jaunesnių imigrantų patyčių ir nutarė nebesikankinti. Todėl tėvas kalbos mokosi tik šeimos rate ir Vilniaus gatvėse dar jaučiasi gana svetimas.
Dar sunkiau, pasak Omaro, būtų, jei tėvas nebūtų pensininkas ir jam reikėtų leidimo Lietuvoje dirbti.
Paprasčiau įkurti verslą
Tokie leidimai, anot pašnekovo, viena sudėtingiausių problemų, su kuriomis susiduria Lietuvoje įsikuriantys užsieniečiai. O būtent dėl galimo dykaduoniavimo pabėgėlių antplūdžio labiausiai baiminasi Lietuvos gyventojai. Pasak Omaro, susidaro toks uždaras ratas, kai lietuviai nenori išlaikytinių, bet dirbti jiems irgi neleidžia.
Žinoma, dauguma jų tikrai neturės įrodymų, kad yra baigę universitetus, tačiau jų kvalifikaciją galės patikrinti patys darbdaviai.
„Aš negaliu nesutikti su tais, kurie sako, kad ir patys lietuviai prastai gyvena, o dar apsiimame išlaikyti kažkokius pabėgėlius. Taip. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių. Dar yra laiko iki sausio suspėti pataisyti įstatymus taip, kad pabėgėliai bent jau turėtų neapsunkintas sąlygas darbo paieškoms“, – sako Omaras.
Šiuo metu ne iš Europos Sąjungos valstybės atvykusiam užsieniečiui leidimą dirbti gauti užtrunka ne mažiau nei mėnesį.
„Pavyzdžiui, darbo ieško IT specialistas. Įmonei jis labai patinka, bet jis negali pradėti dirbti iškart. Įmonė turi pirmiausia paduoti skelbimą į darbo biržą, kad ieško tokio darbuotojo. Skelbimas turi galioti mažiausiai mėnesį. Per tą laiką į užsieniečio vietą gali taikyti visi Lietuvos piliečiai ir tik, jei niekas kitas toje įmonėje nenori dirbti, įmonė gali pasamdyti nusižiūrėtą užsienietį, o jis gauna leidimą dirbti. Tai yra neadekvatu“, – pasakoja Omaras vieną jam gerai žinomą situaciją.
Kur kas paprasčiau pabėgėliams ar užsieniečiams iš trečiųjų pasaulio šalių Lietuvoje patiems įkurti įmonę, paskirti save direktoriumi, o tada pardavinėti savo paslaugas kitoms įmonėms. Tokiu atveju leidimo dirbti Lietuvoje prašyti nereikia.
„Žinoma, ką tik atvykęs žmogus tokių dalykų nežino. Tad jis tuomet ir gyvens iš tos pašalpos“, – apgailestavo Omaras.
Aukso gysla eksportuotojams
Tačiau pabėgėliai iš arabų šalių, pasak Omaro, galėtų būti itin naudingi Lietuvos įmonėms, kurios mėgina plėsti savo veiklą į Artimųjų Rytų šalis. Iki šiol Lietuvoje kalbančius arabiškai žmones buvo galima suskaičiuoti ant kelių rankos pirštų. Tuo tarpu atvykę pabėgėliai galėtų užpildyti šią nišą.
Kad nuo sausio Lietuvoje apsistosiantiems sirams, eritrėjiečiams ir irakiečiams būtų lengviau, o ir lietuviai nevadintų jų veltėdžiais, Omaras su kolegomis jau ėmėsi kurti pabėgėlių gyvenimo aprašymų duomenų bazę, kurioje būsimi darbdaviai galės ieškoti sau tinkamų darbuotojų.
„Žinoma, dauguma jų tikrai neturės įrodymų, kad yra baigę universitetus, tačiau jų kvalifikaciją galės patikrinti patys darbdaviai. Jau dabar yra ne viena įmonė, kuri drąsiai priimtų į darbą pabėgėlių“, – teigė pašnekovas.
Be to, jis ketina užsiimti organizuoti pabėgėliams skirtus IT kursus ir padėti vertėjaudamas. Omaras gerai moka arabų, lietuvių, anglų, mokosi ispanų, supranta lenkų ir rusų kalbas.
