Atitinkamai vyko ir Lietuvos pasiruošimas tapti Šiaurės Aljanso dalimi. Lietuva aktyviai siekė dialogo su NATO valstybėmis ir 1999 m. Vašingtono viršūnių susitikime, kartu su kitomis 9-iomis valstybėmis, sulaukė patvirtinto Narystės veiksmų plano. Saugumo prasme narystė NATO buvo svarbesnė, todėl ir didesnę rytinio kaimyno reakciją iššaukusi strateginė kryptis.
Nors Lietuva aktyviai dalyvavo įvairiose NATO misijose, strateginis jos tikslas tapti pilnaverte Aljanso dalimi realiai buvo pasiektas tik Velso viršūnių susitikime pernai, po įvykių Ukrainoje.
Baltijos valstybės buvo vadinamos neapginamomis, buvo prisimenami neva egzistuojantys pasirašyti JAV ir SSRS vadovų susitarimai dėl NATO rytinės plėtros ribų – visa tai apsunkino šių valstybių derybas dėl integracijos į stipriausią gynybinį Aljansą. Vis dėlto, šiandien apžvalgininkai Vakarų struktūrų plėtrą į Vidurio ir Rytų Europą vadina vienintele per 25-erius metus pasitvirtinusia politika.
Pavyzdžiui, Anne Applebaum teigia, kad ši plėtra leido regione įtvirtini demokratiją bei sukurti stiprių, savarankiškų valstybių bloką. Be abejo, tai nebūtų įvykę be aiškiai išreikštos provakarietiškos krypties, todėl skirtingų Lietuvos politikų konsensusas šiuo klausimu yra viena svarbiausių tokios sėkmės priežasčių.
Įsitvirtinimas elitiniame klube ir naujų krypčių paieškos
Trečiuoju etapu galima žymėti laikotarpį nuo įstojimo į ES ir NATO 2004-aisiais. Jaunai valstybei tapus šių elitinių klubų nare reikėjo įrodyti savo vertę bei išsikovoti pagarbą. Vienas svarbiausių tikslų Aljanse buvo tapti pilnaverte ir integralia gynybinių planų dalimi. Nors Lietuva aktyviai dalyvavo įvairiose NATO misijose, siekdama parodyti savo indėlį į bendrų tikslų siekimą, strateginis jos tikslas tapti pilnaverte Aljanso dalimi realiai buvo pasiektas tik Velso viršūnių susitikime pernai, po įvykių Ukrainoje.
Pasiūlyta įvairių koncepcijų: Lietuva – Vakarų periferija, raktinė regiono valstybė – centras, tiltas tarp Rytų ir Vakarų.
Tačiau galima teigti, kad net ir čia Lietuva sugebėjo sklandžiai judėti užsibrėžto tikslo link. Užaugo nauja diplomatų karta, kuri gerokai sumažino atotrūkį tarp ilgamečių Vakarų demokratijų ir jaunos posovietinės Lietuvos. ES struktūrinių fondų ir investicinių projektų pagalba Lietuva įžengė į kokybiškai naują vystymosi etapą, būdama aukščiausios saugumo lygos nare.
Pasiekus milžinišką strateginį tikslą Lietuvoje vėl atsinaujino debatai apie tolimesnę Lietuvos vietą regiono, Europos ir pasaulio politikoje. Pasiūlyta įvairių koncepcijų: Lietuva – Vakarų periferija, raktinė regiono valstybė – centras, tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Visi šie konkuruojantys požiūriai turėjo savo pliusų bei minusų, bet buvo pernelyg ambicingi ar nerealistiški. Apibendrinant galima teigti, kad savosios krypties ieškojimas tebėra aktualus ir šiandien, nors ir kiek prigesęs įvykių Ukrainoje fone.
Judėjimas Lietuvos kaip regiono lyderės kryptimi buvo apsunkintas strateginių klausimų su kaimyninėmis valstybėmis (pirmiausia – Lenkija) sprendimu – dar viena iki šiol aktualia problema. Nors prezidentas Valdas Adamkus kartu su tuometiniu Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu užėmė itin aktyvią poziciją Rusijos karo su Gruzija 2008-aisiais metu, regiono lyderės statusas vis dėlto buvo per ambicingas projektas.
