Prezidentės laikotarpis: Šiaurė, Rytai ar Vakarai?
Naujų vėjų į Lietuvos užsienio politikos krypčių apmąstymus įnešė 2009 m. išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiuo laikotarpiu buvo galutinai atsisakyta regiono lyderės koncepcijos, tačiau atsirado iki tol mažai diskutuota Šiaurės kryptis, t.y. glaudesnio bendradarbiavimo su Skandinavijos, Baltijos jūros valstybėmis vektorius.
Galima teigti, jog Lietuva tapo pilnaverte tarptautinių struktūrų dalimi: 2011 m. jai atiteko garbė pirmininkauti ESBO, o 2013 m. – Europos Sąjungos Tarybai.
Apie šią kryptį, pranašaudamas, jog „bunda jau Baltoskandija“, kalbėjo ir 2010 m. Užsienio reikalų ministru tapęs Audronius Ažubalis. Prasidėjus pasaulinei finansų krizei įsigalėjo vis labiau pragmatiška politika, ieškota pirmiausia ekonominių sąlyčio taškų su Baltarusija, Rusija. Nepaisant visko, Lenkija išliko probleminiu klausimu dėl jos ambicijų tautinių mažumų Lietuvoje atžvilgiu.
Galima teigti, jog Lietuva tapo pilnaverte tarptautinių struktūrų dalimi: 2011 m. jai atiteko garbė pirmininkauti ESBO, o 2013 m. – Europos Sąjungos Tarybai. Tai kol kas laikoma didžiausiu tarptautiniu išbandymu Lietuvai, patvirtinusiu, jog ji yra lygiavertė partnerė senosioms demokratijoms. Pirmininkavimas ES apibrėžė ir jau kelerius metus Lietuvos plėtotus užsienio politikos siekius, turinčius tiesioginį poveikį ir šalies vidaus vystymuisi: tai – energetinis saugumas bei Rytų kaimynystės politika. Būtent šie klausimai tapo pagrindine ašimi, aplink kurią orientuojama dabartinė Lietuvos užsienio politika.
Išsigrynino mažos, posovietinės valstybės vaidmuo tarptautinėje bendruomenėje, kurio užuomazgos buvo matomos jau spalvotųjų revoliucijų ar Rusijos-Gruzijos karo metu. Drįstu teigti, kad labiausiai sovietinei okupacijai besipriešinusios valstybės rolė šiandien yra siekti sutramdyti beatsinaujinančius didžiosios kaimynės imperialistinius užmojus bei sukurti saugią kaimynystę „pilkajame“ regione, plytinčiame tarp Rytų ir Vakarų.
Būtent todėl šiandien Lietuva yra aktyviausia Kijevo pusėje stovinti valstybė, dažnai neskaičiuodama ir kartais itin tiesmukai kalbanti apie realią Rusijos grėsmę (įvardijanti Rusiją kaip „teroristinę valstybę“). Ir nepaisant to, kad krizės Ukrainoje pradžioje buvome vadinami turintys „vanagišką“ (hawkish) poziciją ar „vieno klausimo valstybe“ (one-issue state) – čia mes esame visiškai teisūs ir turime išlikti tais, kurie neleis to pamiršti.
Sėkmės istorija ir ateities iššūkiai
Balandžio pabaigoje teko lankytis Gruzijoje ir gyvai įsitikinti, ką reiškia gyventi valstybėje, kuri savu laiku nepasirinko aiškios krypties, nerado jėgų susitelkti vieno tikslo link. Būtent tokioje neapibrėžtumo situacijoje šiandien įstrigusios Rytų partnerystės pirmūnės – Gruzija, Moldova ir Ukraina – pastarąjį dvidešimtmetį bandžiusios laviruoti tarp Rytų ir Vakarų.
Galima teigti, kad Lietuvos užsienio politikos 25-metis laikytinas sėkmės istorija.
Bendraujant su pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Gruzijos parlamentarais, nuskambėjo tokia tezė: „Jūs (Baltijos valstybės – aut. past.) buvote paskutinė korta, kurią G.H.W.Bushas panaudojo Maltoje (Busho ir Gorbačiovo susitikimas laive prie Maltos krantų, kur, teigiama, buvo nuspręsta leisti Rytų Europai bei Baltijos valstybėms palaipsniui išsilaisvinti iš SSRS – aut. past.), o mes, Gruzija, likome už borto.“ Šiandien galime teigti, kad susiklosčiusios aplinkybės ir lietuvių tautos valia padėjo išsikovoti tokį saugumo lygmenį, kokio iki šiol Lietuva neturėjo.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos užsienio politikos 25-metis laikytinas sėkmės istorija. Vis dėlto, Lietuva iki galo nesugebėjo suformuluoti savo užsienio politikos krypties po 2004-ųjų. Blaškymąsi turbūt geriausiai atspindi po kiekvienų rinkimų ypač kairiųjų mėgstamas santykių su kaimynėmis, pirmiausia Lenkija ar Rusija, perkrovimas. Su strategiškai svarbia partnere Lenkija iki šiol nerandame recepto, kaip atskirti vidaus ir užsienio politikos klausimus (tai ryškiausiai matoma, kuomet tarpvalstybiniai santykiai statomi ant tautinių mažumų kortos).
Lietuva šiandien priklauso 48-ioms tarptautinėms organizacijoms, tęsia savo pozicijų stiprinimo darbus jose. Nemažai strateginių darbotvarkės klausimų persipina su europiniais reikalais: tai – energetinis saugumas ir integracijos šioje srityje gilinimas, Rytų kaimynystės politikos išsaugojimas ir Rusijos grėsmės sulaikymas. Kai kas sekasi geriau, kai kur vien Lietuvos balso toli gražu nepakanka.
Tačiau politinis elitas vis dar neatsako, kokia turėtų būti Lietuvos Europos Sąjungos vizija, kiek stipriai remiama Europos integracija. Karo Ukrainoje fone užsienio politikos darbotvarkė susiaurėjo iki vieno klausimo ir Lietuva yra jo priešakyje, tačiau, kai šis geopolitinis galvosūkis pajudės sprendimo taško link, reikės vėl pradėti galvoti apie aukščiau išvardintus klausimus.
Publikuota žurnale „Tribūna“, Nr. 22
