Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 18d. 13:59

Pasaulis aklos merginos akimis: apie drąsą būti savarankiška ir nuolat lydinčius kuriozus

Irma Jokštytė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Irma Jokštytė

Naujojo teatro aktorė, poliglotė, meno projekto „Tandemai“ sumanytoja, aistringa keliautoja. Taip galima apibūdinti Irmą Jokštytę. Turbūt ji niekuo nesiskirtų nuo daugelio savo bendraamžių, jeigu ne viena „smulkmena“. Mergina akla.

– Ar nematote nuo pat gimimo?

– Kūdikystėje susirgau akių vėžiu. Pusės metų man pašalino vieną akį, pusantrų metų – antrą, taigi beveik ir neprisimenu, ką reiškia matyti.

Vaikystėje gyvenau kaime, tėvai dirbo žemės ūkyje, buvo užsiėmę, todėl augau su kitais kaimo vaikais. Jie nelabai suvokdavo, ką reiškia nematyti. Aš, tiesą sakant, problemos iš to taip pat nedariau. Jie lipa į medį ir aš lipu, jie lipa ant stogo ir aš kartu, jie važiuoja dviračiu ir aš važiuoju.

Kai žaisdavome gaudynių, jie nesuprasdavo, kaip juos pagaunu, bet tai natūralu: kai vaikai bėga, girdisi jų žingsniai, be to, paprastai bėgdami rėkia. Jie manydavo, kad aš bent truputį matau. Nugriuvimų būdavo, bet visi griūva. Aš galbūt griūdavau tiesiog dažniau. Taigi nuo vaikystės išmokau orientuotis erdvėje be regėjimo.

– Taigi visiškai nesijaudinote dėl savo aklumo?

– Nematymas man nesukeldavo atskirties, tai buvo tik šalutinis veiksnys. Visada rasdavome būdų, kaip prisitaikyti žaisti su vaikais visus žaidimus. Net ant statinių kartu su visais lipdavau ir balansuodavau, ridendama kojomis.

Mama taip pat nejuto mano aklumo. Visada buvau pakankamai savarankiškas vaikas. Mama žinojo – jeigu ko nors man reikia, visur nueisiu ir susižinosiu. Net sutvarkyti namus mokėdavau.

Kai atėjo laikas eiti į pirmą klasę, su šeima persikėlėme į Kauną, kadangi pradėjau čia lankyti aklųjų mokyklą. Pirmos problemos dėl aklumo pradėjo kilti paauglystėje, kai pareiškiau, kad noriu, kaip ir visi vaikai, į mokyklą eiti viena. Mane visada ir visur lydėdavo vyresnė sesė: kartu eidavome į kiemą, kartu žaisdavome, ji mane šukuodavo. Sesei irgi buvo paauglystė ir ji taip pat pradėjo pykti, kodėl turi nuolat mane lydėti. O mama bijojo mane išleisti vieną, ypač grįžti, nes reikėdavo pereiti judrią gatvę.

Asmeninio archyvo nuotr./Irma Jokštytė
Asmeninio archyvo nuotr./Irma Jokštytė

– Kada pirmą kartą į gatvę išėjote viena?

– Vieną rytą pabėgau ir išėjau į mokyklą viena. Išėjusi į gatvę suvokiau, kad vis dėlto bijau. Ir pirmą kartą supratau, kaip skiriasi pasaulis, kai einu viena be matančio žmogaus.

Matantis žmogus mane visada apveda aplink kliūtį ir net nepasako, kad ji yra. Kai išėjau viena, pirmą kartą sužinojau, kiek daug medžių ant šaligatvio, kiek daug stulpų ir kiek daug mašinų stovi ant šaligatvio. Net pradėjau abejoti, ar nepasiklydau. Po truputį išmokau jausti stulpus, šalia esančius pastatus, net bromas, pasikliaudama savo klausa, nes nuo jų atsimuša žingsnių aidas.

Po pirmo karto nusiminiau – negi man bus sunku vaikščioti vienai, bet nusprendžiau nepasiduoti, nors mama vis kartodavo, kad turiu susitaikyti, kad nematau ir man reikės šeimos pagalbos. Kitą kartą išėjau viena į muzikos mokyklą. Vieną šeštadienį sesė labai nenorėjo manęs lydėti, tuomet sutarėme, kad aš nueisiu viena, o mamai sakysim, kad mane palydėjo. Raminau sesę, kad nieko neatsitiks, nors pati bijojau. Tačiau viduje žinojau, kad privalau peržengti savo baimę. Kam gyventi, jei negali pats gyventi savo gyvenimo?

Taigi po truputį išmokau orientuotis Kaune ir net gatvę pereiti be baimės. Ten, kur nėra šviesoforo, turiu pasikliauti vairuotojais ir savo klausa. Tiesiog kai žengi pirmą žingsnį, turi nebedvejoti ir eiti. Negalima stabtelėti, nors kai gatvė pakankamai plati, kartais apima panika. Ima atrodyti, kad jau eini ta pačia kryptimi. Vis dėlto išmokau vadovautis sveiku protu, nes suprantu, kad joks vairuotojas nenori manęs tyčia partrenkti.

Asmeninio archyvo nuotr./Irma Jokštytė
Asmeninio archyvo nuotr./Irma Jokštytė

– Kas lėmė sprendimą po 10 klasių vienai išvykti į Vilnių?

– Po 10 klasių turėjau pasirinkti – arba vykti į Vilnių baigti vidurinę aklųjų mokyklų, arba integruotis į įprastą mokyklą. Visi kauniečiai siūlė lankyti įprastą mokyklą, nes buvau gera mokinė, manau, būčiau prisitaikiusi, bet tada labiau už viską man rūpėjo atsiskirti nuo tėvų ir pradėti gyventi savarankiškai.

Juolab kad bendravau su akla mergina, kuri gyveno Vilniuje. Ji mane ir supažindino su miestu. Jaučiausi Vilniuje netgi drąsiau, gal todėl, kad žinojau galinti pasikliauti tik savimi. Man patiko, kad Vilniuje yra kalbantys troleibusai, t. y. nuspaudęs pultelį girdi jo numerį. Taip pat tuo metu jau pradėjo pypsėti šviesoforai. Tai labai palengvino gyvenimą.

Kai atsirado išmanieji telefonai, turintys vidines kalbančias navigacijos sistemas, atskirtis dar labiau sumažėjo. Šiuo metu per programėlę galima išsikviesti taksi, maistą užsisakyti internetinėje parduotuvėje.

Taigi atsirado daugybė technologinių patobulinimų. Mes naudojame ekrano skaitymo programas, todėl visavertiškai galime naudotis internetu. Tai mūsų kelias į socializaciją. Jau atsirado programa „Facebook'e“, kuri netgi bando pasakyti, kas pavaizduota nuotraukose. Anksčiau galėjome rinktis tik tas knygas, kurios atspausdintos Brailiu raštu ar įgarsintos. Dabar galime skenuoti bet kokias knygas ir jas skaityti kompiuterio pagalba. Nebesame priklausomi.

Asmeninio archyvo nuotr./Irma Jokštytė
Asmeninio archyvo nuotr./Irma Jokštytė

– Kaip šiandien jaučiatės Vilniaus gatvėse?

– Aišku, kasdien įvyksta visokiausių kuriozų – netikėta kliūtis, netikėti posūkiai, vis susitinki keistų žmonių. Būna, prieina prie manęs gatvėje ir sako, kad manęs labai gaila. O aš galvoju: kodėl manęs turėtų būti gaila? Esu savarankiška moteris, turiu darbą, turiu draugų, mylinčių ir mylimų žmonių, man nieko netrūksta. Arba kitas prieina ir klausia, kaip galėtų man padėti? Ir vėl svarstau, ar tikrai atrodau taip, kad man reikėtų paramos?

Gyvenu Fabijoniškėse, kur įsikūrusi aklųjų mokykla. Kartą, einant man į stotelę, priėjo prie manęs žmogus, paėmė už rankos – esą nuves mane. Klausiu, ar žino, kur mane vesti. Atsakymas net prajuokino: ogi į aklųjų mokyklą. Iš tiesų, kur dar gali eiti aklasis su lazdele?

– Ar labai erzina toks dėmesys?

– Anksčiau reaguodavau į tokius nutikimus labai jautriai, vėliau supratau, kad žmonės tiesiog neįpratę matyti nereginčių žmonių ir nežino, kaip su jais bendrauti. Sovietmečiu neregiai miestuose turėdavo savo getus ir iš jų beveik neišeidavo.

Žinau, kad matantiesiems labai svarbi išorė. Jie pirmiausiai pažįsta žmogaus išorę, o po to tik susipažįsta su vidumi. Aš einu atvirkštiniu keliu.

Ką čia Lietuva... Šią vasarą buvau Vokietijoje, aklųjų stovykloje, per kurią išbandėme daugybę dalykų, netgi vairuoti automobilį. Paskutinę dieną nuvykome į atrakcionų parką, bet į ekstremaliausius atrakcionus mūsų neįleido, nenorėjo leisti net ne į tokius ekstremalius.

Grįžusi į jų „Facebook'o“ puslapį įdėjau video, kaip aš laipioju virvėmis. Ir parašiau, kad jeigu jie mano, kad akliesiems būtų sunku lipti kopėčiomis (esą jei reikėtų mus evakuoti – toks buvo jų pagrindinis argumentas), tegu pasižiūri, kaip aklieji laipioja ne tik kopėčiomis. Aišku, vokiečiai po šito labai atsiprašinėjo. Vilniuje „Vichy“ parke man taip pat neleido čiuožti nuo aukščiausios čiuožyklos, nors rega šiuo atveju neturi jokios reikšmės.

Todėl paprastai, kai noriu išbandyti kokią nors ekstremalią pramogą, stengiuosi neišsiduoti, kad nematau. Šią vasarą su draugais keliavome po Europą. Rumunijoje nusprendėme išbandyti vadinamuosius vandens bananus. Pasakiau draugams – tik neišsiduokime, kad nematau. Kai vaikštau kartu su kitais, niekas ir nepastebi mano aklumo. Taigi ramia sąžine buvau nutėkšta nuo banano į jūrą.

Nesuprantu, kodėl žmonės mano, kad aklieji negali įvertinti savo galimybių. Jei esu akla, nereiškia, kad nesuvokiu, kas su manimi vyksta. Juk jeigu nesijausčiau saugiai vandenyje, nelipčiau ant to banano. Kartais žmonės nesupranta, kaip be regėjimo galima pataikyti šaukštu į burną.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Irma Jokštytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Irma Jokštytė

– Kaip sekėsi mokytis universitete?

– Ko gera, tai buvo didžiausias kultūrinis šokas. Pirmą kartą viena atsidūriau tarp tiek daug matančių žmonių ir mane tai tiesiog psichiškai veikė. Įsivaizduokite, kad ateitų išskirtinės išvaizdos žmogus ir visi įsmeigtų į jį savo žvilgsnius. Taip pat jaučiausi universitete. Ateinu į auditoriją, klausiu, kur yra rozetė, o jie sako – ten. Aš liečiu tą sieną ieškodama ir žinau, kad visi žiūri į mane – kaip ji dabar susiras rozetę.

Galiausiai pripranti ir prie to ir į viską pradedi žiūrėti pro humoro prizmę. Kai negali pakeisti situacijos, pasirenki požiūrį į situaciją, kuris tau būtų patogus. Ir kai žmonės svarsto, kad dėl aklumo negaliu daryti vieno ar kito dalyko, net nesiginčiju. Leidžiu žmonėms manyti taip, kaip jie nori manyti.

– Ko labiausiai pavydite matantiems žmonėms?

– Ko gera, pirmiausiai laisvės. Turbūt esu iš tų žmonių, kurie nuskristų, jeigu jų niekas neprilaikytų prie žemės. Manyje turbūt per daug troškimo gyventi, per daug meilės, per daug noro pažinti ir viską išbandyti. Turbūt reikia, kad mane kažkas prilaikytų, pavyzdžiui, aklumas. Aš negaliu daryti visko, ką norėčiau daryti. Ir tai mane prilaiko. Bet jei matyčiau, turėčiau vienintelį troškimą – eiti be lazdelės, kur akys veda, dėl nieko nesirūpindama.

Kai pagalvoji, žmonės nori kažko ypatingo, siekia didelių dalykų ir jiems atrodo, kad kai juos pasieks, taps laimingi. Bet, uždirbdami pinigus, jie tik praranda sveikatą ir galiausiai nebeturi laiko pasimėgauti savo turtais. Džiaugsmui užtenka labai mažų, paprastų dalykų, bet tai suprantame tik kažko netekę.

– O iš kur kasdienybėje džiaugsmo semiatės jūs?

– Šviesos ir spalvų aš visiškai neatsimenu, bet kai, pavyzdžiui, keliauju, visada prašau draugų pasakoti, ką jie mato, ir mane tai veikia. Aš tiesiog klausausi žmonių emocijų.

Kai kopėme į Tatrus, draugai su euforija balse vis aikčiodavo, kaip jiems gražu. Aš viso to grožio nemačiau, bet man taip buvo gera, tarsi pati visa tai matyčiau. Neturėdama regėjimo, turiu stiprų empatijos jausmą, man gera vien todėl, kad gera šalia esantiems žmonėms.

Mėgstu vaikščioti, mėgstu įsiklausyti į aplinką, klausytis svetimų, užsienio kalbų, domiuosi jų mokymusi. Ne veltui studijavau anglų filologiją ir prancūzų kalbą. Taip pat moku vokiečių, rusų, ispanų, dabar mokausi turkų kalbos, šiek tiek mokiausi esperanto, lotynų.

Keliaudama mėgstu klausytis vietinių gyventojų, nes kiekviena kalba turi savotišką skambesį, savo melodiką, ritmiką. Mėgstu kokioje nors svečioje šalyje sėdėti turistų nepaveiktoje vietoje ir įsijausti į vietinių žmonių atmosferą. Tuomet girdisi tikroji vietinio gyvenimo melodija, nuotaika.

Nekuriu vaizdinių, neįsivaizduoju žmonių. Galvodama apie žmogų, dėmesį sutelkiu į jo charakterio savybes. Man daro įspūdį jo minčių raiška, balso tembras, kaip jis juokiasi, koks jo humoro jausmas, koks požiūris į gyvenimą.

Žinau, kad matantiesiems labai svarbi išorė. Jie pirmiausiai pažįsta žmogaus išorę, o po to tik susipažįsta su vidumi. Aš einu atvirkštiniu keliu. Kai susipažįstu su žmogumi artimiau, natūraliai susipažįstu su jo išvaizda – per apkabinimus, prisilietimus. Žmonės stebisi, kad atpažįstu juos iš prisilietimo, tačiau mes iš tiesų mokame net per trumpą kontaktą gauti labai daug informacijos.

– Kaip atsidūrėte teatre?

– Visada labai domėjausi teatru, norėjau įgyti aktorės profesiją, bet Lietuvoje to padaryti neįmanoma, nėra akliesiems pritaikytų studijų programų.

Tačiau viena draugė man papasakojo apie šį teatrą. Jį įsteigė taip pat regėjimo negalią turinti moteris. Dirbu čia jau penktus metus ir aktorystės mokausi per praktiką. Nuolat kviečiamės dėstytojus, kad jie mus mokytų mus scenos kalbos, judesio, sceninio meistriškumo. Tenka rašyti daug projektų, kad gautume finansavimą įvairiems mokymams, bet kol kas mums sekasi.

Temos: 2 Pasaulis Aklumas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min