Tuo skirsnemuniškiai įsitikino pernai, kai evangelikų liuteronų parapijos namuose daugiau nei pusmetį gyveno dvi Sirijos pabėgėlių šeimos.
Prabanga sirų nelepino
Priešais Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčią stovi senas medinis namas. Jo prieangyje dažniausiai žaidžia vaikai – tai parapijos Motinos ir vaiko dienos užimtumo centras. Tame pačiame prieangyje pernai skambėjo ir Sirijos jaunimo juokas – čia laiką leido paaugliai Tonis, Džordžas ir Nor Wassovf, atvykę į Lietuvą su savo mama Afaf. Jų tėtis liko Sirijoje, todėl visi trys vaikai kasdien apguldavo kompiuterį ir gaudydavo kiekvieną žinią iš gimtojo Alepo.
Svetingai Skirsnemunė priėmė ir AbdulAhadas šeimą su dviem vaikais – aštuoniolikmečiu Samouliu bei dvidešimtmete Basma, iki karo pradžios nespėjusia baigti vidurinės mokyklos.
Abi Sirijos katalikų šeimos atvyko į Lietuvą pakviestos evangelikų liuteronų bažnyčios įkurtos viešosios įstaigos „Liuteronų diakonija“. Jai vadovaujantis kunigas Mindaugas Kairys „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad iš viso tuomet Lietuvoje buvo priglausta 40 sirų pabėgėlių. Pastogę jiems suteikė ne tik Skirsnemunės parapija – keletą šeimų priėmė Šakių parapijos kunigas Virginijus Kelertas, viena šeima apsigyveno Šilutėje, kitos įsikūrė Vilniuje, Klaipėdoje, Kretingoje.
Tai nebuvo žmonės, ieškoję didesnių pašalpų ir geresnio gyvenimo. Jiems reikėjo pastogės, ramybės ir galimybės atsigauti nuo tėvynėje patirtų išgyvenimų.
„Tai nebuvo žmonės, ieškoję didesnių pašalpų ir geresnio gyvenimo. Jiems reikėjo pastogės, ramybės ir galimybės atsigauti nuo tėvynėje patirtų išgyvenimų. Evangelikų liuteronų bažnyčios gestas pakviesti krikščionių šeimas, nukentėjusias nuo karo Sirijoje, į Lietuvą jiems buvo didžiausia gyvenimo dovana, o mes parodėme krikščionims būdingą gailestingumą“, – sakė kun. M. Kairys.
Skirsnemunės evangelikų liuteronų parapijos kunigas tvirtina, kad į bažnyčios kvietimą ištiesti ranką nelaimėliams vietiniai žmonės atsiliepė labai geranoriškai.
„Mūsų svečiai turėjo tik turistines vizas – jie negalėjo Lietuvoje nei dirbti, nei mokytis, todėl pagalba jiems buvo būtina. Žavėjausi savo parapijiečiais, nešusiais sirams pieną, sūrius, bulves, konservuotas daržoves. Buvo daug aukojusių, nešusių drabužius, kitaip jiems padėjusių. Nors žmones skyrė kalbos barjeras, jie suprasdavo vieni kitus iš dėkingų žvilgsnių, malonių šypsenų, ištiestos rankos prisilietimo. Gal to gailestingumo tiek daug buvo dėl to, kad mūsų parapijiečiai dar prisimena, kaip patys buvo priversti palikti savo namus – ir kaip jiems buvo gera, kai svetimi žmonės ištiesdavo ranką, pasiūlydavo pastogę, duonos kąsnį. Tokia gyvenimiška patirtis ir diktuoja supratimą, kad turime vieni kitiems padėti“, – mano kun. M. Kairys.
