Greitai rado artimų draugų
Skirsnemunės evangelikų liuteronų parapijos namuose sirų šeimas globojusi Evelina Tamošaitytė sako, kad svetimšaliai miestelio gyventojų neišgąsdino, o atvirkščiai – rado čia draugų, surengė sirų vakarą, vaišino savo nacionaliniais patiekalais. Sirų jaunimas vakarais su jurbarkiečiais važinėdavosi dviračiais Nemuno pakrante nutiestais takais, o mažesni vaikai greitai rado kalbą su Skirsnemunės parapijos namuose veikiančio Motinos ir vaiko dienos užimtumo centro lankytojais.
Mūsų miestelio vaikams labai patiko bendrauti su sirais, kurie geriau už lietuvius kalbėjo angliškai.
„Mūsų miestelio vaikams labai patiko bendrauti su sirais, kurie geriau už lietuvius kalbėjo angliškai. Bet vaikams žaisti daug žodžių nereikia – jie greitai mokosi ir vieni kitus iškart supranta“, – pasakojo E. Tamošaitytė.
Abi sirų pabėgėlių šeimos labai greitai susidraugavo su savo globėjos artimaisiais. Virginija Tamošaitienė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad lankydamiesi jų sodyboje sirai daug pasakojo apie savo gimtąjį kraštą.
„Jiems jų tėvynė pati gražiausia – kaip ir mums Lietuva. Supratome, kad ten jie gyveno pasiturinčiai, jokių nepriteklių nejautė. Stebėjomės, kad Sirijoje nereikia mokėti komunalinių mokesčių už elektrą, vandenį – tik kartą per metus ten renkama simbolinė rinkliava. Lietuvoje jiems patiko, bet nuošalioje vietoje gyventi be jokio konkretaus užsiėmimo sirams buvo sunku“, – teigė V.Tamošaitienė.
Naujuosius savo draugus sirai kvietė atvykti pas juos pasisvečiuoti, kai tik baigsis karas. „Graudu, kai suvoki, kad jie viliasi grįžti į savo kraštą, kur paliko namus ir visus artimus žmones. Argi mes to nenorėtume?“ – svarstė skirsnemunietė.
Tamošaičių dukra Evelina iki šiol bendrauja su abiem sirų šeimomis. Viena jų dabar gyvena pas savo giminaičius Švedijoje, kita glaudžiasi Vokietijoje draugų namuose. „Nemanau, kad jiems Lietuvoje nepatiko, tik mes negalėjome jiems suteikti jokių socialinių garantijų, o sėdėti visus metus be darbo, nežinioje kiekvienam žmogui būtų baisu“, – mano E.Tamošaitytė.
