Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtoje žinutėje moteris klausia: „Kaip susergama covidu?“ ir pati mėgina pateikti gana ilgą atsakymą, bet jau nuo pačių pirmųjų sakinių prasideda netiesos sakymas.
Paanalizuokime atskirus žinutėje išsakytus teiginius.
Debesų sėja yra oro sąlygų keitimo technika, kuria dirbtinai stimuliuojami krituliai, tokie kaip lietus ar sniegas, į esamus debesis pridedant cheminių medžiagų, pavyzdžiui, sidabro jodido. Šiam procesui reikalingos tam tikros atmosferos sąlygos ir esamas drėgmės kiekis debesyse. Cheminės „sėklos“ tampa paviršiumi, ant kurio vandens lašeliai kondensuojasi, didėja ir tampa pakankamai sunkūs, kad nukristų ant žemės kaip lietus ar sniegas.
Debesų sėja negali sukurti naujų debesų, bet veikia esamuose debesyse, kuriuose yra itin šaltų vandens lašelių (vandens, kuris lieka skystas esant žemesnei nei užšalimo temperatūrai).
Lėktuvai arba antžeminiai generatoriai išleidžia į tokius debesis aerozolius, o šios „sėklos“ veikia kaip kondensato branduoliai, suteikdamos paviršių, prie kurio gali prikibti ir užšalti vandens lašeliai, sudarydami ledo kristalus.
Šie ledo kristalai didėja susidurdami su kitomis vandens molekulėmis ir galiausiai tampa pakankamai sunkūs, kad dėl gravitacijos nukristų ant žemės kaip lietus ar sniegas.
Dažniausias debesų sėjos tikslas yra padidinti lietaus ar sniego kiekį nuo drėgmės stygiaus ar sausros kenčiančiuose rajonuose. Tai taip pat gali būti naudojama, siekiant užkirsti kelią didelių krušos gabalėlių susidarymui.
Debesų sėja yra veiksminga tik esant tam tikroms sąlygoms, pvz., jau egzistuojant tinkamiems debesims ir drėgmei.
Ši technologija plačiausiai naudojama JAV, Kinijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kuriose kritulių ir drėgmės trūkumas yra didelė problema. Lietuvoje poreikio debesų sėjos technologijos naudojimui nėra dėl mūsų šalies klimatinių sąlygų – kritulių Lietuvoje netrūksta.
Vis dėlto būtina akcentuoti, kad debesų sėja neturi didelio poveikio temperatūrai ar klimatui. Debesų sėja yra vietinė oro sąlygų keitimo technika, veikianti atskirus debesis, siekiant padidinti kritulių kiekį kokioje nors atskiroje teritorijoje, o bet kokie jos sukelti temperatūros ar oro sąlygų pokyčiai yra labai riboti ir lokalizuoti, neturintys įtakos didesnio masto atmosferos sąlygoms. Tad tai nėra dirbtinė klimato kaita, apie kurią rašo žinutė autorė.
„Svarbu suprasti, kad debesų sėja gali pakeisti tik tam tikrus debesis ir neturi įtakos sudėtingiems didelio masto oro ir klimato reiškinių modeliams“, rašoma žinomoje aplinkos problemoms skirtoje svetainėje Earth.org.
Dažniausiai debesų sėjai naudojamos cheminės medžiagos yra sidabro jodidas, kalio jodidas ir sausasis ledas (kietas anglies dioksidas). Taip pat naudojamas skystas propanas, kuris išsiplečia į dujas. Jis gali sukurti ledo kristalus aukštesnėje temperatūroje nei sidabro jodidas. Pastaruoju metu vis populiaresnis tampa higroskopinių medžiagų, pvz., valgomosios druskos, naudojimas.
Kai kurios debesų sėjai naudojamos medžiagos, pavyzdžiui, sidabro jodidas, išties priskiriamos sunkiųjų metalų klasei. Didelėmis koncentracijomis sidabro jodidas būtų toksiškas vandens organizmams ir dirvožemio bakterijoms, tačiau vienai debesų sėjos operacijai paprastai panaudojamas labai menkas kiekis šios medžiagos.
Vienas sidabro jodido gramas gali pagaminti trilijonus dirbtinių ledo kristalų, o vienam debesiui paveikti paprastai pakanka dešimties gramų, kurie paskleidžiami kelių kvadratinių kilometrų plote. Tai yra mikroskopiniai sidabro jodido kiekiai, lyginant su visa sidabro junginių tarša, kuri kasmet Žemėje pasklinda įvairių gamybinių ir technologinių procesų metu.
Kalio jodidas, kuris taip pat naudojamas debesų sėjai, sunkiųjų metalų grupei nepriskiriamas. Chemiškai tai yra ta pati medžiaga, iš kurios pagamintos tabletės, skirtos vartoti branduolinių incidentų metu, kad būtų užkirstas kelias radioaktyvaus jodo patekimui į organizmą. Rytų Lietuvos gyventojai puikiai žino šias tabletes, kadangi jos nemokamai dalijamos dėl pavojingos baltarusiškos Astravo atominės elektrinės kaimynystės.
Grafeno oksidas šiuo metu dar neturi praktinio pritaikymo debesų sėjai. Atlikti tyrimai rodo, kad nanostruktūriniai redukuoto grafeno oksido (rGO) ir silicio dioksido (PrGO-SN) kompozitai turi potencialą kaip ledo kristalizacijos dalelės oro sąlygų keitimui. Tačiau prieš pradedant šią medžiagą praktiškai naudoti debesų sėjai, dar reikia atlikti išsamius tyrimus, įskaitant didelio masto diegimą ir poveikio aplinkai tyrimus.
Patentas, numatantis šių kompozitų panaudojimą debesų sėjai, registruotas vos prieš metus.
Sidabro jodido fizinės savybės, dėl kurių jis yra veiksmingas, yra jo gebėjimas pritraukti vandens molekules ir jo kristalinė struktūra, panaši į ledą, o ne jo gebėjimas atspindėti šviesą.
Sidabro jodido naudojimo debesų sėjai tikslas yra padidinti kritulių kiekį, o ne pakeisti debesų atspindumą ar riboti šviesos patekimą ant Žemės paviršiaus. Grafeno oksidas, kaip minėta, praktiškai dar nėra naudojamas debesų sėjai, tad žinutės autorė kalba netiesą.
Sunkieji metalai išties turi nemalonią ypatybę kauptis gyvuosiuose organizmuose ir žmogaus kūne, patekdami į jį per vandenį, maistą ir orą, tačiau kaip jau aptarta aukščiau, debesų sėjai naudojamo sidabro jodido kiekiai yra tokie mikroskopiniai, kad jo momentinio poveikio neįmanoma net įvertinti. Vis dėlto, nuogastaujama, kad sidabro jodido naudojimas debesų sėjai gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Nors nedidelis sidabro jodido ir kitų medžiagų kiekis gali būti nekenksmingas, ilgalaikis poveikis gali būti žalingas. Šios cheminės medžiagos gali patekti į orą, vandenį ir dirvožemį, o tai gali kelti potencialų pavojų sveikatai.
Žmonės, gyvenantys netoli debesų sėjos vietų, įkvėpdami mažas sidabro jodido ar kitų medžiagų daleles, gali patirti plaučių dirginimą, kvėpavimo sunkumus, o jautriems asmenims gali paūmėti tokios ligos kaip astma.
Kai kurie tyrimai rodo, kad ilgalaikis sidabro jodido poveikis gali sukelti odos pažeidimus. Jei sidabro jodido ar druskos kiekis tampa per didelis, šios medžiagos gali užteršti geriamąjį vandenį ir pakenkti pasėliams.
Kalbos apie masinį aplinkos ir žmonių organizmų užteršimą grafeno oksidu net nėra. Grafeno oksidas kol kas yra labiau laboratorinė medžiaga, gamyboje naudojama dar labai ribotai. Grafeno oksido, kaip taršos šaltinio, problema šiuo metu neegzistuoja – tai daugiau teorinė diskusija apie nanomedžiagų saugumą.
Toliau žinutėje į vieną margą kokteilį chaotiškai ir be atrankos suplakamos „klasikinės“ jau daugybę kartų demaskuotos ir paneigtos sąmokslo teorijos apie 5G technologiją, elektrinių prietaisų spinduliuotę, HAARP, „Rainforest Alliance“ produktų žymėjimą ir kt., viską atskiedžiant tuo pačiu grafeno oksidu, kurio neva pilni žmonių kūnai ir visa aplinka.
Nors kalbama apie siaubo filmo scenarijaus vertus sveikatos sutrikimus, tokius, kaip žmogaus kūne „judančius ir iš vidaus draskančius“ tą kūną ir organus sunkiuosius metalus, tačiau į klausimą „kaip susergama covidu“, kurį pačioje pradžioje užduoda pati žinutės autorė, taip ir neatsakoma. Lieka neaišku, ar ji įžvelgė kokį nors iki šiol mokslinėje literatūroje neaprašytą ryšį tarp koronaviruso sukeliamo COVID-19 susirgimo ir debesų sėjos.
15min verdiktas: melas. Nagrinėjamoje feisbuko žinutėje debesų sėja neteisingai įvardijama kaip „dirbtinė klimato kaita“ ir bauginama grafeno oksido, kuris dar net nėra praktikoje naudojamas debesų sėjai, jau neva egzistuojančiu neigiamu poveikiu žmogaus organizmui, sąveikoje su įvairiomis kitomis šiuolaikinėmis technologijomis. Visa žinutė tėra populiarių sąmokslo teorijų sintezė.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
