Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 30d. 18:36

Ada Jonušė: 5 dalykai, kurių nesinori girdėti iš grįžusių emigrantų

Ada Jonušė Šventėms sulaukėte vizito iš užsienio? Grįžote aplankyti draugų į Lietuvą? Keletas dalykų, kurie palengvins jūsų viešnagę ir padės geriau susigaudyti, kas vyksta jūsų artimųjų galvose. O jei nuolat gyvenate Lietuvoje, galbūt norėsite šį tekstą parodyti besilankantiems svečiams.

Dažnai kalbėdami apie didžiulę mūsų visuomenės dalį – emigrantus, t.y. 439,5 tūkst. nuo 2004 m. šalį palikusių Lietuvos piliečių – kuriame dvi įsivaizduojamas bendruomenes.

„Jie“ – juodadarbiai, turtuoliai, Tėvynės nevertinantys ir lengvesnio gyvenimo ieškantys į agresiją linkę provincialai. Dar pridedama, kad ir gerai, kad visi tokie išvažiavo, šviesiau Lietuvoje. Tarp tų „jų“ yra kruopelė ir išsilavinusių, elitinius darbus dirbančių visai jau nutautėjusių, arogantiškų, beveik nebe lietuvių. Todėl šią grupę išvis ignoruojame.

Likusi dalis esame „mes“. Emigrantų akyse vaizduojami kaip kvaili, nieko gyvenime nematę, savo nereikalingą trigrašį visur kišantys pavydūs bėdžiai. Būtent „mes“ labiausiai gadiname viešnages Lietuvoje, nes, na, šalis graži, pigu, bet jau šie neapykantos pertekę vargšai nuotaikos nepakelia.

Tokie šaržuoti stereotipai mielai kartojami spaudoje, pokalbių laidose, baruose penktadienio vakarais ir oro uostų laukimo salėse. Prie šių visai beprasmiškų priešiškumo nuotaikų skatinimo prisidedame ir mes patys, nesvarbu, kurioje įsivaizduojamoje bendruomenėje būtume. Tam, kad grįžtų emigrantai, turi ne tik aktyviai dirbti vyriausybė, bet ir kiekvienas iš mūsų: ir Lietuvoje, ir svetur gyvenantys.

Įdomiausia, kad šis nebemokėjimas rasti paprasčiausių atitikmenų gimtąja kalba baisiausiai plinta ir tarp nuolatinių Lietuvos gyventojų.

Po dešimties metų įvairiose šalyse Europoje ir už jos ribų grįžusi į Lietuvą dažnai pasimetu, kuriai kotegorijai priskirti save, todėl atsiduriu tai vienoje, tai kitoje dirbtinių „barikadų“ pusėje. Anksčiau jau rašiau apie 5 dalykus, kurių nenori girdėti grįžę emigrantai. Laikas pakalbėti ir apie tai, ko nesinori girdėti iš pačių sugrįžėlių.

1. „Neįsivaizduoji, parduotuvėje net negalėjau nusipirkti žaliojo tailandietiško kario pastos! Kaip čia išvis toje Lietuvoje galima gyventi!“

Grįžusių emigrantų gyvenimas iš tikrųjų pilnas iššūkių – šviežių šitake grybų nerasi, sojos pienas tik vienos rūšies, Primark’e pigių drabužių neprisipirksi. Kartą pažįstama pasiguodė, kad į šalį, kurioje net Starbucks'o kavinės nėra, tikrai negrįš. Patariau taip ir padaryti, nes jei renkiesi valstybę gyvenimui pagal produktų, pramogų ir prekės ženklų gausą, čia laimingas nebūsi.

Kaip gerai pasakė puikų barą atidaręs grįžęs draugas, Vilnius – ne Londonas, ne Niujorkas ir ne Maskva. Ir kuo greičiau tai suprasi ir imsi ieškoti kitų privalumų, tuo lengviau bus prisitaikyti Lietuvoje. Pavyzdžiui ir tai, kad per pusvalandį nuo didmiesčio mašina gali pasiekti nuostabių miškų ir ežerų. Ir nereikia kas dieną praleisti po 2-3 valandas spūstyse ar viešajame transporte.

2. „Finally prasidėjo sales, varau shoppintis!“

Taip, kai kurių žodžių lietuvių kalboje trūksta ar jie keistai ir kerėpliškai skamba. Mes įpratę dirbti, mokytis, bendrauti užsienio kalba, bet tikrai šiek tiek pasistengus galima suregzti keletą sakinių ir be anglų ar kitų kalbų įterpinių. Ypač baisi amnezijos forma pastebima tarp tik pusmečiui ar metams išvykusių tautiečių.

Ne, įmaišydami kas trečią anglišką žodį neskambame protingiau. Mokėjimas tobulai žongliruoti kalbomis yra ilgų treniruočių ir ypatingų sugebėjimų rezultatas.

Beje, įdomiausia, kad šis nebemokėjimas rasti paprasčiausių atitikmenų gimtąja kalba baisiausiai plinta ir tarp nuolatinių Lietuvos gyventojų. O jiems įmaišius dar ir rusiško slengo, gimsta kalba, kuria nesusikalbėsi išvis jokioje šalyje

3. „Ne, tu pažiūrėk, kaip čia viskas purvina ir apgriuvę, siaubas!“

Prieš bambėdami įvertinkime, kiek Lietuva yra pasiekusi per trumpą laikotarpį, ir pastebėkime, kas čia yra tikrai puiku, o tai labai lengva.

Žolė visada žalesnė ten, kur mūsų nėra. Išduosiu paslaptį: nors atvykę į Lietuvą atostogų emigrantai nuolat komentuoja, kaip viskas čia prastai, užsienyje jie nuolat skundžiasi, kaip neįmanoma gyventi toje Vakarų Europoje.

Didžiojoje Britanijoje didelė dalis namų yra aplūžę ir išvis britai nemoka statyti, o sveikatos apsauga – prasčiausia Europoje, Berlyne apšikti šaligatviai, Briuselyje viešajame transporte bijoma prisiliesti prie turėklų, Romoje turbūt nei vienas autobusas neatvyksta laiku, o Paryžiuje nuolat kas nors streikuoja. Taip kritikuodami kitas šalis iš tikrųjų pasakome labai daug komplimentų Lietuvai.

Bet grįžus čia vėl prasiveržia tas pats negatyvumo pliūpsnis. Prieš bambėdami įvertinkime, kiek Lietuva yra pasiekusi per trumpą laikotarpį, ir pastebėkime, kas čia yra tikrai puiku, o tai labai lengva.

4. „Pffff, už tokius pinigus, už kokius čia dirbate, aš net tualeto neičiau valyti.“

Taip, tikrai, Lietuvoje atlyginimai velniškai maži. Ypač viešajame sektoriuje, kur taip trūksta darbščių ir talentingų žmonių. Laisvai prancūziškai ir angliškai kalbanti puikų išsilavinimą turinti pažįstama uždirba 400 eurų Užsienio reikalų ministerijoje. Man sunku įsivaizduoti, kokie specialistai svajoja apie tokį darbą.

Arba kaip galime tikėtis stebuklų iš naujos kartos, jei mokytojai nuolat turi sukti galvą, kaip sudurti galą su galu, o į pedagoginį stoja dažnai tie, kurie neturi šansų niekur kitur, ir matematikos egzamino neišlaikę drąsuoliai ruošiasi tapti ateities matematikos mokytojais.

Vietoje perdėtos nuostabos, kaip už tiek išgyventi, pasakykime šiems žmonėms „Ačiū“. Ačiū už tai, kad tiek daug specialistų atlieka tokį svarbų darbą mūsų visuomenei tokiomis sudėtingomis sąlygomis.

5. „Jūs išvis nieko nesuprantate. Aš žinau, kaip daro anglai, žiūrėkite ir mokykitės.“

Buvimas visų galų ekspertais yra nacionalinis lietuvių bruožas, nesvarbu, ar Lietuvoje, ar užsienyje gyvenančių. Pradedant krepšiniu ir muzika, baigiant įvairių valstybių pažinimu ar verslo dėsnių išmanymu. Ekspertinė nuomonė, žinoma, skamba dar įtikinamiau pabrėžiant, kad ji buvo įgyta turtingesnėje ir labiau išsivysčiusioje šalyje.

Tikrasis pasaulio pamatymo ar pagyvenimo įvairiose šalyse privalumas ir yra būtent tai, kad supranti, jog vieno auksinio recepto nėra. Prancūzijoje yra nenormalu, kad 9 mėnesių kūdikis dar nenešamas į darželį. Lietuvoje sulauki piktų žvilgsnių vien užsiminus, kad galbūt 2 metai motinystės atostogų yra šiek tiek per ilgai.

Vokietijoje vaikai į mokyklą eina 13, o Rusijoje – 11 metų. Didžiojoje Britanijoje per 4 metus galima įgyti ir bakalauro, ir magistro laipsnį, Lietuvoje tik bakalauro, o Vokietijoje vidutiniškai bakalaurui studijuojama dar ilgiau nei 4 metus.

Ką tai rodo? Nieko konkretaus. Pasaulis yra įvairus, ir tai puiku.

Ateinantiems metams linkiu mums visiems šiek tiek mažiau žinoti, kaip viskas yra, ir daugiau domėtis tuo, kaip dar galėtų būti.

Ada Jonušė yra „Lympic“ startuolio įkūrėja ir projekto „Po mikrokompiuterį visiems Lietuvos vaikams“ komandos narė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min