Dabar populiaru
15min ŽIŪRĖK
Publikuota: 2015 rugsėjo 19d. 01:00

Artūras Paulauskas: Pabėgėlių krizė atskleidė spragas. Kaip elgsimės?

Artūras Paulauskas Žinia apie į Lietuvą atvyksiančius pabėgėlius ne vienam iki šiol kelia šiurpą. Prieštaraujančiųjų daugiau nei pritariančių. Tačiau pabėgėlių krizė parodė, kad iki šiol nemokame tvarkytis su krizinėmis situacijomis ir nesugebame deramai kalbėtis su savo žmonėmis.

Kiauros sienos ir ekonominė nauda

Pabėgėlių krizė parodė, kad Europos sienos yra kiauros ir lengvai pereinamos. Šengeno erdvė tapo atvira ne tik Europos Sąjungos piliečiams, tačiau ir migruojantiems asmenims iš trečiųjų šalių. Didžiausia problema tapo nevaldoma Europos Sąjungos sienų kontrolė, kuri veikia tik išskirtiniais atvejais. Plūstant dešimtims tūkstančių pabėgėlių, suvaldyti tokius srautus yra rimčiausias iššūkis pastaruoju metu, su kuriuo Europa kol kas sunkiai susidoroja.

Bėgančių nuo karo ir ieškančių geresnio gyvenimo turtingose šalyse asmenų judėjimas, galima neabejoti, krauna turtus prekyba žmonėmis užsiimantiems karteliams. Jau dabar galime matyti apraiškų, kad iš žmonių nelaimės yra pelnomasi juos pervežant į Suomiją, Švediją. Lietuvoje jau pasitaikė ne vienas toks atvejis. Pasieniečiai stebi ir užkardo tokį įtartiną pabėgėlių judėjimą ir gerai organizuotą nusikalstamą veiklą.

Turime susidaryti aiškius požymius, kaip atskirti ekonominius migrantus nuo žmonių, kuriems tikrai gresia pavojus. 

Legaliai gyvenantys Europos Sąjungoje pabėgėlių tautiečiai organizuoja pabėgėlių pervežimus į turtingas šalis, taip dar labiau skatindami nelegalų judėjimą Europos Sąjungos viduje. Šiandien Europoje yra susitarta, kad pabėgėlis lieka „pirmoje saugioje šalyje“ – tai reiškia, kad atvykęs pabėgėlis gali pasilikti šalyje, kurioje nėra karinių konfliktų. Negali būti jokių pageidavimų vykti ten, kur pabėgėlis nori, jeigu Europos Sąjungos valstybės nesusitars kitaip. Pirma saugi šalis reiškia, kad pabėgėlis jau yra saugus, tad vykti į kitą šalį nebelieka poreikio.

Tokie pavyzdžiai verčia stipriai abejoti kai kurių pabėgėlių motyvacija ir noru slėptis nuo pavojų. Yra ne vienas atvejis, kaip pabėgėliai oro uostuose plėšo savo dokumentus, apsimetinėja bėgančiais nuo karo ir reiškia nepasitenkinimą, kai juos perveža ne į Norvegiją, Švediją ar Vokietiją.

Turime susidaryti aiškius požymius, kaip atskirti ekonominius migrantus nuo žmonių, kuriems tikrai gresia pavojus. Pagal juos Lietuva galės atidžiai išsirinkti žmones, kuriems galima padėti, juos integruoti į visuomenę, o ne tuščiai išlaikyti. Bus sudaroma anketa ir į pabėgėlių stovyklas siunčiama specialistų darbo grupė, kuri kruopščiai tikrins kiekvieną į mūsų šalį priimamą žmogų. Taip tikimasi išvengti terorizmo grėsmės ir ekonominių migrantų.

Kas bus Lietuvoje atvykus pabėgėliams?

Priimdami pabėgėlius, mes prisiimame atsakomybę tiek už juos, tiek už Lietuvos piliečius, kurių kaimynystėje gyvens užsieniečiai. Pasibaigus integracijos periodui, užsieniečiai nevyriausybinių organizacijų pagalba turėtų būti skirstomi į savivaldybes, suteikiant jiems galimybes gyventi.

Saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas tose savivaldybėse neturi tapti neįveikiamu iššūkiu – tai turi būti privaloma pabėgėlių apgyvendinimo sąlyga. Kalbama apie galimus neramumus rajonuose, susibūrimo vietose, atvirai reiškiamas nepasitenkinimas, galimi net smurto protrūkiai, tad viešoji tvarka turi būti užtikrinta pilnu pajėgumu.

Lietuva per kelis metus gali priimti 1105 pabėgėlius. Tai nėra daug palyginti su į Europą plūstančių pabėgėlių skaičiumi, tačiau Lietuvos žmonės jau vis garsiau reiškia savo nepasitenkinimą būsima pabėgėlių kaimynyste.

Neatidėliotinas darbas, kurį turime nudirbti – vieningo pabėgėlių kontrolės mechanizmo sukūrimas.

Taip, reikia pripažinti, kad situacija nušviečiama pakankamai miglotai ir gali kilti nemažai neatsakytų klausimų. Todėl būtina stiprinti komunikavimą su visuomene pabėgėlių klausimu. Tai turime padaryti pirmiausia, kad diskusija apie pabėgėlių atgabenimą į Lietuvą būtų konstruktyvi ir efektyvi.

Antras neatidėliotinas darbas, kurį turime nudirbti – vieningo pabėgėlių kontrolės mechanizmo sukūrimas. Tam yra keli stiprūs argumentai: pabėgėlius priimant pirmiausia reiks juos adaptuoti. Adaptacijos periodas turi būti griežtai kontroliuojamas.

Kitas neginčijamas argumentas – pabėgėlių integracija. Vyriausybė dar neturi patirties valdant tokius didelius pabėgėlių srautus, tad būtinas vienas tarpžinybinis centras, užtikrinsiantis imigrantų politikos įgyvendinimo ir sėkmingos integravimo proceso priežiūrą. Turi būti vieningas mechanizmas, kuris veiks užtikrintai ir sėkmingai.

1105 pabėgėliai nėra daug, tačiau turime padaryti viską, kad integracija būtų sėkminga, o mūsų piliečiai suprastų, kad tai tėra tik nedidelė dalis Europą ištikusios krizės pasekmių, kurias Lietuva pajėgi prisiimti. Daug pasipiktinimo sukėlė tai, kad pabėgėliai gaus išmokas. Nereikia pamiršti, kad didžiąją dalį reikiamos sumos skirs Europos Sąjunga, tad Lietuvos žmonėms nereikia nerimauti.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas posėdyje svarstė pabėgėlių klausimą ir vienbalsiai pabrėžė, kad ilgalaikėje perspektyvoje pabėgėlių krizė gali būti sėkmingai suvaldyta tik tuomet, kai bus veiksmingai šalinamos migracijos priežastys, todėl ragina Lietuvos pozicijos rengėjus ir atstovus tarptautiniuose renginiuose tai akcentuoti, esant galimybei aktyviai dalyvauti siūlant migracijos priežasčių šalinimo mechanizmus. Tai yra bendra Europos Sąjungos problema, tad Lietuva turi aktyviai prisidėti prie šios problemos sprendimo, priežasčių šalinimo ir pasekmių likvidavimo.

Artūras Paulauskas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie 15min