Gintaras Sarafinas. Įstoti į prestižines gimnazijas darosi sunkiau nei į universitetus

Kalbant konkrečiai, šalies universitetuose inžinerijos studijų programose konkurencija buvo minimali – į vieną valstybės finansuojamą vietą pretendavo vidutiniškai 1,14 pretendento, į vieną vietą teisės studijų programose – 1,84 pretendento, medicinos studijų programose – 1,94 pretendento, sporto studijų programose – 2,45 pretendento. Ir čia pavardinome kryptis, kur konkurencija ir konkursai tarsi ir didesni, bet iš tikro daug kur jie sukasi apie vieną pretendentą į vieną studijų vietą, o kai kur net 0,8–0,9 pretendento į vieną valstybės finansuojamą studijų vietą.

Na o dabar pažvelkime, kokie konkursai pastaraisiais metais yra į stiprias šalies gimnazijas – tiek į atrankines, tiek į pažangias neatrankines. Taigi, norinčiųjų patekti į Vilniaus licėjų pernai buvo tiek daug, kad susidarė gan didelis konkursas – 4,8 pretendento į vieną vietą. Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje į vieną vietą pretendavo po 4,21 pretendento, o Vilniaus M. Biržiškos gimnazijoje – net 4,81 pretendento. Išties sunku pernai patekti buvo ir į Vilniaus jėzuitų, ir į Vilniaus Vytauto Didžiojo, ir į Vilniaus S. Daukanto, ir į Vilniaus Gabijos gimnazijas.

Panašus vaizdas ir Kaune. Stipriausiose gimnazijose konkursai čia siekė po 3–4 pretendentus į vieną vietą. Kalbame apie tokias mokyklas, kaip Kauno technologijos universiteto gimnazija, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija ar Kauno jėzuitų gimnazija.

Ne tik tėvai trokšta, kad jų vaikai patektų į prestižines mokyklas, to vis dažniau siekia ir patys jaunuoliai.

„Pavyzdžiui, LSMU gimnazijoje jau į penktą klasę susidarė 4-ių pretendentų į vieną vietą konkursas. O į devintą klasę, be savo jau mokomų mokinių, pernai papildomai priėmėme aštuonis mokinius. Į šias vietas pretendavo 65 jaunuoliai, o mūsų užbrėžtą akademinio lygio ribą peržengė 19 mokinių. Iš tiesų pagal tai matome didžiulius skirtumus tarp Kauno mokyklų. Tai, matyt, jaučia bei supranta ir tėvai“, – paaiškina LSMU gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys.

Čia paminėjome atrankines gimnazijas. Bet yra dar ir pusiau atrankinės mokyklos, kurios dalį mokinių priima pagal gyvenamąją vietą, o dalį atsirenka. Taigi ir jos apgultos norinčiųjų patekti būriais. Čia omenyje turime Kauno „Saulės“ gimnaziją, Kauno J.Jablonskio gimnaziją, Kauno Maironio universitetinę gimnaziją.

„Gal bus keista girdėti, bet pernai sulaukėme 800 prašymų patekti į mūsų mokyklą, bet vietų į devintą klasę teturėjome 150. Taigi konkursas – 5,33 į vieną vietą“, – tvirtina Kauno Maironio universitetinės gimnazijos direktorė Daiva Garnienė.

Kituose miestuose konkursai į gimnazijas kiek mažesni, bet taip pat juntami. „Pas mus konkursas buvo 2 pretendentai į vieną vietą. Iš tikro konkursas būtų buvęs didesnis, bet Klaipėdos miestas, matydamas susiklosčiusią padėtį, kai kuriose gimnazijose nusprendė padidinti devintų klasių skaičių. Tarkime, mes įprastai turėdavome po 6 devintas klases, o dabar turime 7“, – teigia Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė Vilija Prižgintienė.

Šiauliuose padėtis dar kitokia. Šis miestas keletą metų atrankinių mokyklų neturėjo, bet atlikus gyventojų apklausas nuspręsta atrankinės mokyklos statusą suteikti Šiaulių J.Janonio gimnazijai. Ir jau pernai čia susidarė norinčiųjų patekti konkursas – po du į vieną vietą. Matyt, konkursas būtų ir dar didesnis, bet Šiauliuose yra keletas stiprių mokyklų, kurios turi vienokias ar kitokias specializuotas klases ir į jas mokiniai taip pat atsirenkami.

„Tarkime, Šiaulių Didždvario gimnazijoje yra tarptautinio bakalaureato klasė, Šiaulių „Romuvos“ gimnazijoje – ekonomikos ir finansinio raštingumo klasė, Šiaulių S.Daukanto inžinerijos gimnazijoje yra inžinerinės klasės. Mano požiūriu, visai pozityvu, kad kiekviena mokykla turi savo veidą, savo kryptį, savo specializaciją ir savo stiprybes. Šeimos tai žino ir vaikai gali pasiskirstyti pagal savo gabumus ir interesus“, – dėsto Šiaulių J.Janonio gimnazijos direktorius Saulius Vaivada.

„Aišku viena, kad gero išsilavinimo poreikis Lietuvoje vis stiprėja ir švietimas daugelyje šeimų tampa viena svarbiausių vertybių; suprantama, kad solidus išsimokslinimas jaunimui atveria daug durų ir galimybių. Aišku ir tai, kad šeimos ieško vaikams gerų mokyklų. Taip pat aišku ir tai, kad tokių mokyklų pasiūla šalyje, netgi ir didmiesčiuose, akivaizdžiai per maža, o kokybiniai skirtumai tarp mokyklų akivaizdžiai per dideli, juk jie matuojami kartais“, – teigia buvęs Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris. Tai, ką siūlo miestai pagal gyvenamąją vietą, šeimų dažnai netenkina, todėl daugėja desperatiško elgesio.

„Tikrai gerų, patikimų mokyklų, kuriose ir lygis aukštas, ir gerų mokytojų pakanka, ir atmosfera gera, ir mokiniams niekas netrukdo mokytis, šalyje tikrai nėra daug, jų tikrai nepakanka, nes tokią mokyklą sunku sukurti ir išlaikyti. Juk daugelyje mokyklų vis dar nėra mokymosi kultūros ir mados. Tai ir paaiškinimas, kodėl konkursai į geras mokyklas, kuriose mokytis madinga, vis auga“, – sako profesorius Pranas Žiliukas.

Beje, ne tik tėvai trokšta, kad jų vaikai patektų į prestižines mokyklas, to vis dažniau siekia ir patys jaunuoliai. Akivaizdžiai matyti, kad į atrankines mokyklas stojančiųjų motyvacija kitokia nei įprastose mokyklose, jie nėra abejingi, jie nori mokytis.

Šį komentarą žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas perskaitė per Žinių radiją