Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 14d. 10:22

Kristina Zamarytė-Sakavičienė: Įstatymas tarp D.Šakalienės fantazijos ir tikrovės

Kristina Zamarytė-Sakavičienė Įdomybių Lietuvoje netrūksta. Stebi ir neatsistebi, kaip toli gali siekti žmogaus vaizduotė, kai kalbama apie ypač jautrius ir svarbius dalykus. Šiuo požiūriu daugiausiai nuostabos kelianti tema – vaiko teisių apsaugos sistemos reforma. Kai viena pusė gąsdinasi norvegiškais pedofilais, kita rėkia, kad tėvai gulsis po traukiniu, kad tik galėtų mušti vaikus. Fantazijos lyderė šioje košmariškų vaizdinių kovoje neabejotinai yra Seimo narė Dovilė Šakalienė.

Šių metų pradžioje Seimo narys Ramūnas Karbauskis registravo vaikų paėmimą iš šeimos griežtinančias Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) pataisas (toliau – Pataisos). Kurį laiką šį įvykį gaubė temai nebūdinga tyla. Reformos iniciatoriams teko pasukti galvą, kad sukurtų naujas baisybes, kurios gresia priėmus siūlomus VTAPĮ keitimus.

Šį kartą nebuvo taip lengva, nes smurto sąvokos Pataisose iš esmės neliečiamos – netiko daug kartų kartotos klišės apie Lietuvos visuomenę kankinantį troškimą mušti vaikus. Bet D.Šakalienei vaizduotės nepritrūko. Deja, prasčiau sekasi su teisės normų suvokimu.

Štai kaip kūrybingai Seimo narė kalba apie Pataisų nuostatas, apsunkinančias vaiko paėmimą iš šeimos, ir šią funkciją atliekančių specialistų nekompetenciją: „Įsivaizduokite, jei turime nekvalifikuotą chirurgą ir vietoje to, kad būtų priimtas naujas specialistas ar pakelta esamo kvalifikacija, tiesiog priimamas draudimas operuoti, jei ligonio gyvybei nėra realaus ir tiesioginio pavojaus. Tada pacientas su apendiksu turėtų laukti, kol šis supūliuos arba trūks – ir tada vis tiek tas pats nekvalifikuotas chirurgas turės operuoti, tik kur kas sunkesnėmis sąlygomis.“

Tačiau reikalas tas, kad Pataisos „apendicitą operuoti“ leidžia – kai vaiko sveikatai kyla realus pavojus, kurio neįmanoma pašalinti kitaip, numatytas vaiko paėmimas.

Be to, pagal Pataisas tokį darbą dirbti turi tik kvalifikuoti specialistai. Tiems, kurie nemoka atskirti, „apendicito“ nuo dažnai vaikams pasitaikančių nepavojingų pilvo skausmų, skalpelių naudotis turi būti uždrausta, nes jų operacijos padaro daugiau žalos nei naudos.

Taigi D.Šakalienės sukurtas vaizdinys neatspindi tikrovės. Jei fantazuotume sąžiningai, situaciją reikėtų apibūdinti maždaug taip: „Įsivaizduokite, kad pas gydytojus atvyko pacientas su pūliuojančia žaizda kojoje. Pagal dabartinį reguliavimą nekvalifikuotas gydytojas koją skubiai nupjauna, išneša į kitą palatą ir bando nupjautą galūnę gydyti atskirai nuo kūno, o vėliau vertina, ar galima koją prisiūti atgal. Pataisos siūlo pirmiausia išbandyti mažiau žalojančius gydymo būdus (dezinfekuoti žaizdą, sutvarstyti ją, esant reikalui, skirti pacientui antibiotikus), o tik tuo atveju, kai nebėra galimybės padėti kitaip, imtis kraštutinių „chirurginių“ operacijų – kojos amputavimo.“

Tai numatyta Pataisų nuostatose, kurios vaiko paėmimą leidžia tik kraštutiniu atveju, kai tai yra proporcinga priemonė, būtina siekiant išvengti realaus ir tiesioginio pavojaus vaiko gyvybei ar sveikatai, ir šis pavojus negali būti pašalinamas kitomis priemonėmis.

Toliau politikė gąsdina baisais scenarijais: „Sėkmingai grįšime prie bylų, kai, tarkime, ištisus mėnesius ar metus tėvas tvirkino savo dukrytes, nes juk „realaus ir tiesioginio pavojaus sveikatai ar gyvybei“ nebuvo.“

Nesiryšiu spręsti, ar D.Šakalienė pamiršo smurto apibrėžimus ir visas kitas normas, už kurias atkakliai kovojo, ar tiesiog sąmoningai klaidina visuomenę. Vaiko tvirkinimas yra seksualinio smurto forma, kurią draudžia ne tik VTAPĮ, bet ir kiti įstatymai. Tokia veika neišvengiamai sukelią realią ir tiesioginę žalą vaiko raidai ir psichinei sveikatai, o tai yra sąlyga paimti vaiką iš šeimos, jei nėra kitų būdų jo apsaugoti.

Tačiau pagal Pataisas, jei įmanoma, pirmiausia turi būti išnaudotos kitos priemonės – iš namų pašalintas tvirkintojas. Nuskriaustas vaikas neturėtų būti atskirtas nuo mylinčios mamos, jei ji prie seksualinio išnaudojimo neprisidėjo.

Be viso to, vaiko tvirkinimas visada buvo ir yra nusikaltimas (Baudžiamojo kodekso 153 straipsnis), kurį įtarus, iškart turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariamasis suimtas, pritaikytos kardomosios priemonės nesiartinti prie nukentėjusiojo, o priėmus apkaltinamąjį nuosprendį – tvirkintojas būtų pasiųstas už grotų. Tai apie kokį „sėkmingą grįžimą“ prie tvirkinimo kalba Seimo narė?

D.Šakalienė baiminasi, kad pagal Pataisas nebus galima gelbėti ir apleistų vaikų: „[...] Kai alkanas kūdikis išpuvusioje nuo šlapimo lovelėje ištisas paras verkia aplink girtaujant tėvams, bet jis dar nemiršta ir nesumuštas – taigi, viskas puiku.“

Aprašyta situacija yra akivaizdi nepriežiūra, kurį pagal VTAPĮ yra viena iš draudžiamų smurto formų. Badavimas kelias paras ir itin nehigieniškos sąlygos taip pat kelia realų ir tiesioginį pavojų vaiko sveikatai. O tai reiškia, kad nesant galimybės jo pamaitinti, nuprausti ir švariai pakloti lovą namuose, vaikas turėtų būti iš jų paimamas.

Tiesa, jei kuris nors iš tėvų nesielgia agresyviai, yra blaivus, pagal Pataisas jis turėtų vykti į saugią ir švarią vietą kartu su vaiku. Pagalba šeimai turėtų būti teikiama jos neišardžius, nes taip yra geriau pačiam vaikui.

Pataisos atsisako imperatyvaus draudimo palikti vaiką iki 6 metų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros. Nustatoma sąlyga, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas negali likti vienas aplinkoje, kurioje, atsižvelgiant į jo amžių bei brandą, gali kilti realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei.

D.Šakalienė nesivaržydama kuria naujus mitus: „Taigi, niekas netrukdys užrakinti vienų metų mažylio ir parai išeiti – svarbiausia nepalikti ant žemės peilių ir degtukų.“

Vėlgi toks elgesys atitinka tiek psichologinio smurto, tiek nepriežiūros apibrėžimus ir akivaizdžiai patenka į Pataisomis nustatomą sąlygą, kai vaiko negalima palikti vieno („atsižvelgiant į jo amžių bei brandą, gali kilti realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei“).

Pataisos tiesiog palieka teisę tėvams savo nuožiūra vertinti situacijos pavojingumą vaikui ir nebijoti, kad miegančio ketverių metų vaiko palikimas kelioms minutėms (pavyzdžiui, kol mama išneša šiukšles) arba penkiamečio palikimas valandai su trylikamečiu gali būti traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas, nors tai nesukėlė ir negalėjo sukelti jokios žalos vaikui.

Tyčia ar netyčia vis tik išlindo yla iš maišo. Anot D.Šakalienės, Pataisose „saugiai vaikystei priešpastatomas „šeima žino geriau“ principas“.

O kas žino geriau? Gal pati Seimo narė jaučiasi žinanti geriau, kaip dera rūpintis, pavyzdžiui, mano vaikais?

Juk tėvai vaikams duoda gyvybę, augina nuo pirmų dienų, kasdien ir kasnakt jais rūpinasi, maitina, rengia, slaugo, auklėja… Tėvai budi šalia, kai vaikas serga, guodžia, kai užsigauna, nuo pirmos šypsenos, žingsnių, žodžių džiaugiasi jo pasiekimais... Dažnai netobulai. Tačiau, išskyrus retas išimtis, niekas nėra artimesnis ir labiau atsidavęs vaikui nei jo tėtis ir mama.

Absurdiška teigti, kad politikai ar epizodiškai vaiko gyvenime pasirodantys pareigūnai geriau žino, ko reikia vaikui, nei savo gyvenimą iš meilės jam aukojantys tėvai. Tėvų meilė vaikams yra natūralus savireguliacijos mechanizmas, kuris yra patikimiausiais saugios vaikystės garantas.

Atrodytų, kad D.Šakalienė gyvena košmariškų fantazijų pasaulyje, kuriame tėvai savo vaikų nekenčia. Ir vos tik įstatymas leistų (nors Pataisos to neleidžia), pradėtų vaikus mušti, užrakintų vienus namuose, nekeistų vystyklų, tvirkintų ir kitaip kankintų.

Taip, pasitaiko ir tokių atvejų, bet realybėje dauguma šeimų myli ir rūpinasi savo vaikais. Problema su D.Šakalienės baimių perkėlimu į įstatymą yra ta, kad jis galioja visiems, todėl negali būti pritaikytas vien nusikaltėliams, alkoholikams ir narkomanams.

Pataisos siekia VTAPĮ subalansuoti taip, kad leistų padėti krizę patiriančioms šeimoms, bet netrukdytų rūpestingoms; kad leistų gelbėti vaikus nuo realaus ir tiesioginio pavojaus jų sveikatai ir gyvybei, tačiau neleistų paimti jų iš šeimos, jeigu pavojaus galima išvengti kitaip arba jis tik potencialus.

Būtent pastaroji vaiko paėmimo sąlyga (realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei) D.Šakalienei kelia didžiausią susirūpinimą. Ji norėtų palikti tarnyboms galimybę vaikus paimti „profilaktiškai“, kad kažko blogo nenutiktų, kai pavojus tik potencialus... Tačiau tai yra nežmoniška ne tik tėvų, bet ir pačių vaikų atžvilgiu.

Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad atskirdama vaiką nuo šeimos valstybė jau iškart tiesiogiai ir realiai padaro vaikui didelę žalą. Toks žalos vaikui sukėlimas gali būti pateisinamas tik tuo, kad valstybė akivaizdžiai gelbėja vaiką nuo dar didesnės ir tikros žalos (kyla realus ir tiesioginis pavojus sveikatai ar gyvybei).

Kitais žodžiais tariant, yra būtinasis reikalingumas valstybei imtis proporcingų priemonių. Vien numanoma, potenciali grėsmė ar baimė „rizikuoti“ nėra pateisinamas pagrindas griauti šeimą ir vaiko psichologinį pasaulį.

Tai numatyta Vaiko teisių konvencijoje ir kartojama Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose: „Vaiko paėmimas iš šeimos yra ekstremali priemonė, kuri turi būti naudojama kaip paskutinė galimybė, siekiant išgelbėti vaiką nuo tiesioginio pavojaus.“ (NeulingerandShuruk v. Switzerland [GC], No. 41615/07, § 136, ECHR 2010).

„Būtinumo sąvoka reiškia, kad ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį ir būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir, kaip išskirtinai rimtas apribojimas, turi būti pagrįstas pakankamais ir svariais argumentais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus.“ (žr. cituotą Pontes c. Portugal, § 77, Scozzari et Giunta c. Italie [GC], nos 39221/98 et 41963/98, § 148, CEDH 2000-VIII ir daugelį kitų).

Pataisomis į VTAPĮ perkeliami EŽTT akcentuojami proporcingumo, būtinumo ir kiti teisiniai saugikliai, numatantys, kad vaiko paėmimas iš šeimos būtų kraštutinė priemonė – kai pavojus vaikui tiesioginis, realus ir jo negalima pašalinti kitaip.

Jomis siekiama sugrąžinti visuomenei saugumo jausmą, žinojimą, kad, nesant būtinybės, tarnybos netraumuos vaikų ir tėvų bei nepažeidinės konstitucinių šeimos teisių – teisės į privatų gyvenimą ir tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Juk numanoma grėsmė nepateisina realios ir labai didelės žalos sukėlimo. O neatsakingų šeimų vaikai negali būti gelbėjami mylinčių šeimų vaikų sąskaita, nes pastarieji nekalti dėl pirmųjų nelaimių.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laivos visuomenės instituto direktorė, teisininkė.

Komentarai: 6

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

26:48
01:44
23:52

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie 15min