Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugpjūčio 9d. 20:45

15min iš izoliuotos Afganistano provincijos: ir jaunimas, ir žilagalviai čia renkasi mokėti už aukštąjį mokslą

Paskaita Daikondžio universitete
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr. / Paskaita Daikondžio universitete

Varyti vaikų į mokyklą Afganistane nereikia, jie ten veržiasi patys. O moksleivių tėvų entuziazmas švietimui slūgsta. Ypač kai jie mato kaimynų dukras ir sūnus, grįžtančius be darbo ne tik iš mokyklos, bet ir po studijų universitete.

Kaip parodė Tahiros ir jos medelyno istorija, Daikondyje nevyriausybininkai skiria ypač daug dėmesio vietinėms moterims. Jie jas įkvepia, paremia, kai sunku, o prireikus ir gina. Bet moterims padeda ir vietinė valdžia.

O vieną popietę mums teko galimybę šias pastangas įvertinti patiems.

Kartu su nevyriausybininkais sėdome į visureigius, bet pasukome ne duobėm nusėtais keliais, vedančiais į kalnus, o lygiu it stiklas plentu. „Oxfam“ darbuotojai aiškino, jog asfaltas išlietas vos prieš keletą savaičių, o mūsų kelionės dieną Nilyje kaip tik lankėsi delegacija iš Kabulo.

Proga neeilinė. Keliolika kilometrų nuo Daikondžio sostinės vyks „moterų sodo“ atidarymas, o visame Afganistane panaši vieta yra tik Kabule. Prieš septynerius metus šalies sostinėje buvo atidaryta pirmoje tokia erdvė. Tai nėra vieta, kur moterys gali tik atsipalaiduoti augmenijos šešėlyje – prieš keliolika metų tokio sodo net nebūtų galima įsivaizduoti, nes šioje vietoje moterys mokosi kovoti už save.

Šioje erdvėje jos dailins savo CV ir ieškos darbo. Sodelyje jos galės prekiauti ar kurti naujus verslus. O per pertraukas galės žaisti tinklinį ar nusimetusios hidžabus plepėti tarpusavy. Šis sodas yra lyg moterų užimtumo ir laisvalaikio centras, kur jos galės jaustis visiškai laisvai. Bent jau toks planas.

Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Daikondžio gyventojos moterų sode
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Daikondžio gyventojos moterų sode

Anksčiau net nuosaikūs Daikondžio hazarai, taip puoselėjantys savo regiono reputaciją kaip saugiausio visame Afganistane, nebūtų ryžęsi leisti savo žmonų, seserų ar dukrų į tokią vietą dėl Talibano grėsmės. Tačiau panašu, kad laikai keičiasi.

Bent jau tuo mus bandė įtikinti Roshana Ikhtyari. Ji sugebėjo tapti vienos iš Daikondžio bendruomenių tarybos pirmininke, nors buvo beraštė. Užėmusi garbingas pareigas R.Ikhtyari išmoko ir skaityti, ir rašyti. Iš pradžių ji nė pati netikėjo, jog gali vadovauti tarybai, tačiau ją pastūmėjo „Oxfam“.

Nežinia, ar norėdami pateisinti organizacijų lūkesčius, ar nuoširdžiai palaikydami R.Ikhtyari, vietiniai atiduoda jai balsus jau kelintus metus iš eilės. O R.Ikhtyari savo poste nesnaudžia. Ji kartu su kitais tarybos nariais įtikino valdžią, jog moterų sodui turi būti skiriamas prioritetas tarp visų kitų vystomų projektų.

Tądien sode sutikome ne vieną moterį. Jos bandė parduoti namuose išaustus kilimus ar pagamintus skanėstus, bet joms sunkiai sekėsi nustebinti Daikondžio gyventojus vietine produkcija. Visos moterys sutartinai aiškino, kad norėtų atsidaryti savo parduotuvę Nilyje ar siųsti savo produkciją į Kabulą. Galbūt ten atsirastų klientų jų tradiciniams dirbiniams.

Kol kas Daikondžio moterys net negali atsidaryti parduotuvės vietiniame turguje, o per moterų atidarymą į jų verslo pirmuosius žingsnius netoliese šnairavo vietiniai vyrai ir berniukai.

Tačiau Daikondyje auga nauja karta, kurios mergaitės mokosi kovoti už save jau nuo vaikystės, o berniukai – jas palaikyti. Kai kurie iš šių vaikų užaugo, kaip kad, pavyzdžiui, mūsų pagalbininkė Fatima Yaqubi, kuri vadovauja „Oxfam“ biurui Daikondyje ir padeda neišklysti iš kelio kitiems.

F.Yaqubi pabrėžė, kad tik kas trečias moksleivis iš visos Daikondžio provincijos gali pasigirti, jog mokosi ne lauke, o mokykloje.

Provincijos sostinės gyventojams pasisekė. Šalia Nilio prieš keletą metų valdžia surado pinigų suręsti pastatą „Robat Dasht“ pagrindinei mokyklai, kur berniukai ir mergaitės mokosi kartu. Netrukus mokykla tapo vidurine, šiuo metu čia mokosi apie 900 moksleivių, o Jungtinių Tautų Organizacija finansuoja priestato statybas.

Moksleivių skaičius galbūt neskamba įspūdingai, tačiau stovint priešais pastatą sunku įsivaizduoti, kaip vienaaukštė mokykla su mažiau nei 10 klasių gali sutalpinti tiek vaikų.

Nevyriausybininkas Nawruzas Alis paaiškino, kaip buvo išspręsta šita problema. Pasirodo, kad moksleiviai mokosi pamainomis. Vieni iš jų užima suolus nuo ankstyvo ryto iki popietės, o iki vėlyvo vakaro juos trina vyresnių klasių vaikai.

Vienoje klasėje šiaip ne taip sutelpa apie 40 vaikų, tačiau mūsų apsilankymo dieną jose buvo tuščia. O mokslo metų pabaigą išdavė atsisveikinimo žinutė ant klasės lentos. Tačiau mokyklos koridoriai ilgam nebus tušti. Vasaros atostogos Daikondyje tetrunka keletą savaičių, kadangi žiemą pamokos nevyksta dėl šalčio ir sniego.

Anot N.Ali, pagrindinis išsilavinimas nėra privalomas, bet toks buvo anksčiau, kol mokyklų absolventai gaudavo gerai apmokamus darbus sostinėje. Bet neilgai trukus darbdaviai pradėjo reikalauti ir universitetų diplomų, o afganistaniečiai neišgalėjo leisti savo atžalų krimsti aukštojo mokslo. Nemažai daliai absolventų lūkesčiai liko nepateisinti, kai kurie jų išvis liko be darbo.

Vyriausybei Kabule pasidarė per sunku paaiškinti žmonėms, kodėl jie turėtų savo dukras išleisti iš namų arba atitraukti sūnus nuo darbų laukuose, jei jų nelaukia garantuotas šviesesnis rytojus. Jie pasirinko lengviausią išeitį ir atšaukė reikalavimą leisti vaikus į mokyklą.

Kai kurie tėvai, kurie į švietimą ir mokslą žvelgia skeptišku žvilgsniu, naudojasi šia situacija ir leidžia savo dukras į mokyklą tik tol, kol šios pasiekia brandą. Taip pat valdžia negali pasakyti nieko prieš vaikų darbą.

Nuo 2001-ųjų, iškart po triuškinančių koalicijos smūgių Talibanui, žmonės mielai siuntė savo vaikus į mokyklas, net skolinosi pinigų, kad išgalėtų aprūpinti kelis vaikus mokslo metams, tačiau šis entuziazmas slūgsta.

 Joël van Houdt nuotr./Moksleivių padarytas popierinis lėktuvėlis tarp palapinėje sustatytų suolų
Joël van Houdt nuotr./Moksleivių padarytas popierinis lėktuvėlis tarp palapinėje sustatytų suolų

Anot N.Ali, praėjusiais metais Daikondžio moksleiviai pasirodė geriausiai iš visų šalies provincijų stojamuosiuose egzaminuose į Kabulo universitetą, tačiau nemažai daliai jų sėkmė ir nenusišypsojo. Jie neįstojo nei į universitetą Kabule, nei į universitetą Kandahare, kur mokslas yra nemokamas.

O net patekę į studentų sąrašus pastarajame, hazarai važiuoti ten mokytis nedrįsta, nes bijo provincijoje siautėjančio Talibano.

Tiesa, šiuo metu iš Afganistano parlamento net pasigirdo planų apie kvotas, pagal kurias kiekviena provincija gautų tam tikrą vietų skaičių valstybiniuose universitetuose. Tačiau Daikondis, kurio absolventai sėkmingiausiai laiko stojamuosius egzaminus, šia kvota nėra patenkintas.

Galima suprasti, kodėl konservatyvūs afganistaniečiai širsta, kai tik išgirsta, jog apie 30% Daikondžio mokyklų mergaičių įstoja į valstybinius universitetus.

Lyg to nebūtų gana, ministerija planuoja paskirstyti vadovėlius moksleiviams pagal gyventojų skaičių provincijoje, o nuo to Daikondis tik nukentėtų. N.Ali teigė, kad po šių žingsnių ir gandų apie naujus planus Daikondžio gyventojai pradėjo turėti rimtų abejonių dėl išsilavinimo naudos ir savo šansų Kabule.

Tačiau neįstojusiems į universitetą Kabule atsirado išeitis, kai Daikondyje buvo įkurtas pirmasis privatus universitetas, „Daikondžio aukštojo mokslo institutas“.

Iškart po vizito mokykloje nutarėme apsižvalgyti būtent ten.

Universitetas buvo pačiame Nilio centre, o nuo mokyklos iki jo – netrumpas kelias. Kelio į universitetą mūsų vairuotojas nežinojo, todėl ties kiekvienu posūkiu jam nurodinėjo mūsų pagalbininkas Jawedas. Bet net pastarasis negalėjo nuslėpti nuostabos, kai vairuotojas, pastebėjęs vyriškį, apsidžiaugė.

Vairuotojas tvirtino, kad mes jau netoliese, nors dievagojosi universitete dar niekad nesilankęs. Jawedo paklaustas, kodėl jis mano, kad tuoj privažiuosime savo kelionės tikslą, vairuotojas pirštu bedė į būrelį vyrų.

Pagalvojau, kad mūsų vairuotojas stipriai apsirinka. Prieš kelis dešimtmečius šie vyrai galbūt ir galėjo būti studentais, tačiau dabar su žilom galvom ir barzdom jie buvo panašesni į dėstytojus.

Bet po kelių akimirkų mūsų automobilis įsuko į vieną iš aptvertų kiemų ir tuomet supratau smarkiai klydęs – privataus Daikondžio universiteto kiemelyje vaikštinėjo ne vienas vyresnis studentas.

Tarp jų šmirinėjo ir pažįstamas veidas. Nevyriausybinės organizacijos „Oxfam“ regioninė vadovė Fatima Yaqubi taip pat yra Nilio universiteto studentė. Ji papasakojo, jog vietiniai dažniausiai universitete pradeda studijuoti jau būdami vyresnio amžiaus, kadangi mokslas čia yra mokamas. O vietiniams sunku sukrapštyti ir tuos kelis šimtus dolerių už mokslo metus.

Daikondžio universiteto dekanas Muhammadas Hashalis teigė, jog universitetas siūlo nemokamą mokslą 43 studentėms, o per pastaruosius šešerius metus jų skaičius padidėjo penkiskart – nuo 6 proc. iki 30 proc. Pasak M.Hashali, jų prioritetas yra studentai iš skurdžių šeimų, kurių atžaloms Daikondyje šalies valdžia nesuteikia vienodų galimybių.

M.Hashali pasakojo, jog privatus universitetas siūlo tik bakalauro studijas inžinerijos, pedagoginiame, teisės ir politikos mokslų fakultetuose. Kol kas tarp moterų populiariausios politikos mokslų studijos, o inžineriją mokosi tik viena studentė.

Kai lankėmės universitete, koridoriuose netrūko studentų. Pasirodo, tądien jie laikė anglų kalbos egzaminą. Įstaigos pastatas per mažas sutalpinti visus studentus, o didelių amfiteatrų net nėra, todėl egzamino klausimus jie atsakinėjo į galvą spiginant saulei – universiteto kieme.

Joël van Houdt nuotr./Studentai laiko politinės anglų kalbos egzaminą
Joël van Houdt nuotr./Studentai laiko politinės anglų kalbos egzaminą

Pažvelgus į užduočių lapą gali susidaryti įspūdis, kad užduotys nėra itin sudėtingos, tačiau reikia įvertinti, jog afganistaniečiams anglų kalba tokia pat svetima kaip mums persų. Pavyzdžiui, viena iš užduočių buvo panaudoti žodį „unconstitutional“ sakinyje. Kitos – panašios.

Viena iš merginų egzaminą baigė gerokai anksčiau laiko. Mergina, nepanorusi atskleisti savo vardo, teigė, kad egzaminas nebuvo sunkus, kadangi ji studijuoja politikos mokslus. „Noriu išmokti apginti savo teises ir įkurti politinę partiją“, – sakė studentė.

Pasak jos, ji norėtų tęsti savo studijas, tačiau Daikondyje tam nėra galimybių, kadangi privatus universitetas siūlo tik bakalauro studijas. Mergina aiškino, jog valdžios atstovai pažadėjo vietiniams studentams parengti ir magistrantūros programas Daikondyje.

O kol kas kieme prižiūrėdamas studentus, kad palinkę prie stalų šie nesidalytų atsakymais, M.Hashali negalėjo nuslėpti pasididžiavimo. Lyg pamiršęs paminėti anksčiau, dekanas žurnalistams pristatė aukštosios mokyklos statistiką. Anot M.Hashalio, Daikondžio universitete mokosi 1380 studentų ir visi iš jų gali būti ramūs, jog turės darbą.

Jis skaičiavo, kad kelerius praėjusius metus universiteto absolventai gaudavo darbą per pirmąjį pusmetį nuo studijų pabaigos arba būdavo paaukštinti savo darbovietėje. Nustebę paklausėme, ar visi studentai dirba pagal specialybę.

„Sunku pasakyti“, – pagalvojęs atsakė M.Hashalis.

TREČIOSIOS DALIES PABAIGA.

15min kelionė į Afganistaną organizuota pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos. 15min žurnalisto kelionės išlaidos padengtos Europos Komisijos lėšomis. Straipsnio turiniui tai įtakos neturėjo.

PIRMOJI DALIS: Australai prieš pabėgėlius iš šios šalies kovoja propaganda

ANTROJI DALIS: Vietiniai jau kovoja su klimato kaitos padariniais

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:34
05:58
03:39

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min