Paprašyta papasakoti apie savo vyrą, Marina sakosi negalinti jo Lietuvos skaitytojams pristatyti trumpai, tačiau pažada pabandyti:
„Iš tiesų jis yra mokslininkas – unikalus specialistas net ir šiuolaikinių technologijų eroje. Jo sritis – žmogaus bei mašinos sąveikos sistemų teorija.
Jo daktaro disertacija buvo itin novatoriška sovietmečiu – gerokai aplenkusi laiką. Deja, 1993-aisiais, likus vos žingsniui iki disertacijos gynimo, jis dėl pilietinės ir politinės veiklos buvo pašalintas iš kariuomenės, o mokslinis darbas – sunaikintas.
Dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo Mikalajus suvokė, kad šis procesas – neišvengiamas, o didžiausią pavojų ateityje kels būtent sovietinei sistemai lojalios kariuomenės. Tokios pajėgos galėjo bandyti užgniaužti permainas, nepaisant aukų.
Todėl jis sukūrė nacionalinės kariuomenės – voisko – koncepciją.
Vėliau ją siekė įgyvendinti, prisidėdamas prie Baltarusijos nepriklausomybės kūrimo ir vedimo laisvės keliu.
Jau beveik keturis dešimtmečius jis daro viską, kad Baltarusija taptų nepriklausoma ir demokratiška valstybe. Tai visada buvo jo gyvenimo prioritetas, jo vidinė ašis.
Mūsų poetas Vladimiras Nekliajevas yra labai taikliai pasakęs: Mikalajus turi mylimiausią moterį – ir tai yra Baltarusija.
Dėl savo politinės veiklos Aliaksandro Lukašenkos valdymo laikotarpiu jis buvo nuteistas keturis kartus – dabar kaip tik atlieka ketvirtąją bausmę.
Pirmą kartą jį suėmė 1999 metais po „Laisvės maršo“. Tačiau tuomet, spaudžiant tarptautinei bendruomenei, įvyko tai, kas dabar atrodytų visiškai neįmanoma – buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau galiausiai jam buvo skirta bauda.
Vėliau jis buvo areštuotas 2004 metais, jam skirta laisvės apribojimo bausmė.
2010 metais jis kandidatavo prezidento rinkimuose, jų dieną buvo suimtas ir nuteistas 6 metams, tačiau buvo paleistas po 5.
Paskutinį kartą savo kandidatūrą į prezidento postą jis kėlė 2020 metais – tuomet jis pasiūlė įgyvendinti „protesto kandidatų“ koncepciją ir buvo vienas iš jų. Vis dėlto tąkart oficialiai buvo užregistruota tik Sviatlana Cichanouskaja.
Mikalajų areštavo gegužės 31 dieną – likus pustrečio mėnesio iki rinkimų. Šį kartą jam skirta griežčiausia bausmė – net 14 metų kalėjimo ypatingojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Reikia suprasti, kad tai vienintelė tokia vieta Baltarusijoje – ten dažniausiai atsiduria žmonės, nuteisti iki gyvos galvos arba kuriems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, o taip pat ypač pavojingi recidyvistai.
Buvusio vienuolyno pastatas stebina storomis sienomis ir slegiančiu ankštumu – kol dar galėjau palaikyti ryšį su Mikalajumi, jis pasakojo, kad gyvena vos metro pločio ir trijų metrų ilgio celėje, kur leisdavo kone visą savo laiką, išskyrus trumpučius pasivaikščiojimus kieme ir valandas, iškentėtas izoliacijos vienutėje.
Pastaruosius 2,5 metų jis ten liko be jokio ryšio su išoriniu pasauliu – negaliu nieko apie jį sužinoti, o jis negali susisiekti su manimi.
-
Baltarusijos vadovo gudrybė: paleido iš kalėjimo opozicionierius be galimybės dalyvauti rinkimuose
-
Baltarusijos opozicijos lyderio N.Statkevičiaus prezidentinė kampanija neįregistruota
-
N.Statkevičiaus žmona apie pablogėjusią padėtį Baltarusijoje: A.Lukašenka eina va bank
-
Baltarusijos opozicionieriui N.Statkevičiui iškelta baudžiamoji byla
– Ar turite galimybę jam ką nors perduoti – vaistų, būtiniausių daiktų?
– Jam siuntiniai draudžiami kaip „piktybiniam pažeidėjui“ – leidžiama tik siųsti 2 kg svorio banderolę kartą per pusmetį, kurios atimti negalima, tačiau nežinia, ar jos iš tiesų perduodamos Mikalajui – nėra jokio atgalinio ryšio ir jokių garantijų.
Visai neseniai išsiunčiau jam banderolę su vaistais. Galiu ją sekti pašto sistemoje ir matau, kad šiuo metu ji vis dar guli pašto skyriuje – toliau neperduota.
Pagal mūsų šalies įstatymus kiekvienas kalinys per metus turi teisę gauti du didelius siuntinius su daiktais, kurių kiekvienas gali sverti iki 50 kg. Tačiau jau trejus metus, visą laiką, kol jis yra Gluboke, jam neleido gauti nė vieno.
Kaip jau minėjau, galiu siųsti tik mažas – iki 2 kg – banderoles du kartus per metus ir tikėtis, kad kas nors ten, kolonijoje, parodys bent kruopelę žmogiškumo ir perduos jas Mikalajui. Tačiau vilčių – nedaug.
– Tai dažna praktika Baltarusijos kalėjimuose – politinius kalinius taip izoliuoti?
– Ne. Ta vadinama inkomunikado taktika iki šiol buvo taikoma tik penkiems žmonėms.
Mikalajus buvo pirmasis – nes jis turi nežmoniškai daug valios ir užsispyrimo net iš už grotų perduoti savo žinutes, politinius vertinimus, ar prognozes.
– Nemažai žinoma apie politinių kalinių sąlygas Rusijos kalėjimuose: fizinis smurtas ten įprastai neleidžiamas, tačiau vyksta moralinis spaudimas, advokatų vizitai stebimi ir įrašomi, nors tai nelegalu. O kaip yra Baltarusijoje? Kokias formalias ar neformalias praktikas patiria politiniai kaliniai jūsų žiniomis?
– Sąlygos labai skirtingos. Įstatymai numato konkrečius aspektus, tačiau po 2020 metų jie keitėsi ne kartą. Viskas priklauso nuo kelių kriterijų – pavyzdžiui, paskirto kalinimo režimo.
Yra nustatyti leistini siuntinių kiekiai, numatyti tam tikri pasimatymų limitai per metus. Teisės aktai numato, kad advokatai turi turėti galimybę patekti pas ginamąjį be kliūčių. Kai kurie kaliniai, priklausomai nuo kalinimo režimo ir techninių galimybių, gali naudotis telefono ar net vaizdo skambučių ryšiu – iki kelių kartų per mėnesį.
Dauguma politinių kalinių praktiškai iš karto priskiriami prie ypatingų kategorijų – ekstremistų, teroristų, linkusių pabėgti arba naudoti smurtą prieš administraciją. Tokiu atveju jiems gali būti suvaržomos visos įstatymų numatytos teisės, taikomos įvairios nuobaudos.
Mikalajus turėtų turėti teisę į vieną didelę produktų siuntą ir vieną ilgalaikį pasimatymą per metus. Tačiau paskutinį kartą aš jį mačiau Gomelio tardymo izoliatoriuje po nuosprendžio paskelbimo – 2022 metų birželio 1 dieną.
Formaliai jam liko kalėti dar devyneri metai, tačiau esu skaičiusi, kad tokiomis sąlygomis, kokios vyrauja toje kolonijoje, labai mažai kas išgyvena ilgiau nei dešimtmetį. Vis dėlto tikiu, kad egzistuoja ir kitokie scenarijai – jų yra daug. Renkuosi tikėti šviesesne ateitimi.
– Koks buvo paskutinis jūsų susitikimas su Mikalajumi?
– Jie visuomet panašūs – sėdi tokiame mažame gardelyje, kuris dėl nežinomų priežasčių yra labai nepatogus, ant kieto medinio suoliuko, kažkodėl pastatyto šonu.
Savo žmogų matai pro grotas, tarp jūsų – du stikliniai skydai ir praėjimas, kuriame periodiškai pasirodo konvojus. Kalbėtis tenka per senovinį telefoną, lyg iš sovietinių filmų.
Tokių gardelių, priklausomai nuo kalėjimo, gali būti nuo penkių iki dešimties – ištisa virtinė, kur vienu metu kalbasi daug žmonių.
Tačiau kai pamatai mylimą veidą, visi pašaliniai triukšmai išnyksta – jie pasitraukia į antrą planą ir tampa visiškai bereikšmiai.
Įdomu, kad man visuomet skirdavo būtent pirmąjį „narvelį“. Net jei kas nors užimdavo tą vietą, tą žmogų paprašydavo išeiti, o į jo vietą leisdavo mane. Man atrodo, kad ten galėjo būti ir kokia nors papildoma įranga, bet tai tik spėjimas.
– Po to, kai JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, imta kalbėti apie galimą dvišalių santykių su Baltarusija švelnėjimą, įvykdant sąlygą, kad bus paleidžiami politiniai kaliniai. Jūs tikite, kad jūsų vyras galėtų atsidurti tuose sąrašuose?
– Tai labai skaudi tema, kuria nenorėčiau daug kalbėti. Tiesa ta, kad iki šiol buvo paleidžiami tie asmenys, kurie įvykdydavo vienokius ar kitokius reikalavimus. Mikalajus su tuo nesutiktų.
– Kaip jūs pati vertinate tą reveransą prieš valdžią, mainais už laisvę? Pavyzdžiui pagrobus lėktuvą sulaikytasis Romanas Protasevičius ėmė bendradarbiauti su valdžios struktūromis pakankamai aktyviai. Žmogaus teisių gynėjai ragina žurnalistus nevertinti jo pareiškimų kaip savų, nes jie duoti esant spaudimui. Atrodytų – suprantama, kad žmogus galėtų ir turėtų sakyti viską, ko tik kita pusė panorės, jei tik už tai atgaus laisvę.
– Taip, tarptautinės teisės požiūriu visi žodžiai, ištarti tokiomis aplinkybėmis, laikomi pasakytais esant spaudimui ir neturi būti vertinami kaip asmens pozicija.
Tačiau mano asmeniniu požiūriu, mano vertybių sistemoje, atrodo, kad galima prisipažinti padarius visas pasaulio nuodėmes ir apie save prikalbėti baisiausių dalykų, tačiau kai tu prie savo parodymų imi ir „prikabini“ visą krūvą nekaltų žmonių, galbūt teisės požiūriu tai ir nėra blogis, tačiau moralės tame nėra visiškai. Negalėčiau kitaip to vertinti, ypač pastarojo meto įvykių kontekste.
– Po šio pokalbio jūs grįšite atgal į Minską. Dabartinėmis aplinkybėmis tai galėtų būti įvertinta kaip drąsus, tačiau nelabai protingas žingsnis. Kaip jaučiatės dėl galimų iššūkių ar pavojų, su kuriais galėtumėte susidurti sugrįžusi? Ar jaučiatės saugi?
– Į šį klausimą aš sau atsakiau jau seniai – taip, aš ne rembo ir ne supermoteris, kuri galėtų stebuklingu būdu išvengti tykančių pavojų. Aš darau, ką turiu daryti, ir lai nutiks tai, kas turi nutikti.
– Nuo pirmojo nuosprendžio jūsų vyrui situacija šalyje gerokai pasikeitė, o rizikos opozicijos veikėjams tik augo. Ar kada nors su juo kalbėjotės apie galimybę ieškoti saugesnių būdų tęsti veiklą, pavyzdžiui, iš užsienio?
– Žinote, reikia suprasti, koks žmogus yra Mikalajus. Jei jis padarė tokį gyvenimo sprendimą, jis laikysis jo iki galo. Tą daro visiškai be patoso – tiesiog negalėtų elgtis kitaip. Sustabdyti tokį žmogų reikštų atimti iš jo visą esybę.
Tiesą sakant, nežinau, ar galėtume būti kartu, jei jis būtų kitu žmogumi, pasirinktų kitą kelią, ar mums apskritai tada būtų įdomu vienam su kitu.
Aš jį myliu tokį, koks jis yra, ir manau, kad būtų nusikaltimas bandyti jam primesti savo pasaulio viziją ar elgesio modelius, kurie jam svetimi.
Nežinau, kas vyksta su juo pastaruosius trejus metus, ypač per laikotarpį, kai nutrūko mūsų ryšys – šiandien jau 839 diena, kai neturiu jokių žinių. Tačiau mano tikėjimas Mikalajumi, – kad jis viską ištvers ir išliks savimi – yra tiesiog iracionalus ir visa apimantis.
Niekada gyvenime nepažinojau vientisesnio žmogaus. Niekada. Dar 2011 metais jis buvo spaudžiamas kreiptis malonės, nežinau, kieno iniciatyva tai buvo siūloma.
Tas pats pasikartojo ir vėliau – po 2020 metų. Tuo metu dar galėjome susirašinėti, ir jis man aiškiai pasakė: jokios kalbos, jis niekada nepasirašys tokio kreipimosi.
Būtų keista ir juokinga tiesiog imti ir tuo nubraukti visą jo gyvenimą, – taip jis sakė.
Suprantu, kad visko gali nutikti – penkeri metai vienutėje yra ne žmogaus jėgoms pakelti, tačiau yra kaip yra.
– Po protestų bangos 2020 metais tarptautinė bendruomenė rodė susirūpinimą dėl politinių kalinių Baltarusijoje. Vis dėlto pasaulis šiuo metu susiduria su daugeliu kitų sudėtingų krizių, ypač karu Ukrainoje. Kaip manote, ar Baltarusijos politinių kalinių situacija vis dar išlieka matoma ir svarbi tarptautinės bendruomenės darbotvarkėje?
– Žinoma, kai pasaulis tokiais tempais ritasi į vis didesnį nestabilumą, kai naujienos kasdien atneša skaudžių žinių – pradedame tam tikrus dalykus priimti kaip foną. Vieno ar kelių žmonių kančia tampa mažiau juntama, kai fone – tūkstančių tragedijos, kančia, mirtys.
Regis, griūva pamatai to pasaulio, kokį ilgą laiką laikėme savaime suprantamu.
Suprantu, kad Baltarusijos tema jau senokai pasitraukė iš tarptautinių žiniasklaidos antraščių. Ji nublanko, liko paraštėse. Ir vis dėlto vis dar esama žmonių, kuriems tai rūpi – tiek visuomenėje, tiek tarp politikų. Šis dėmesys labai svarbus, ir mes už jį nuoširdžiai dėkingi.
Vis prisimenu vieną mintį: „Tie, kurie atsisako esminės laisvės vardan laikino saugumo, rizikuoja prarasti abu.“ Ji man šiuo metu ypač aktuali – kalbant tiek apie mūsų regioną, tiek apie tai, kaip globaliai vystosi pasaulinės tendencijos.
Tai, kas daug metų buvo įspėjimas ar prognozė, dabar jau vyksta prieš mūsų akis. Kai ignoruojame tai, kas vyksta šalia, kai patogiau apsimesti, kad tai mūsų neliečia – galiausiai rizikuojame susidurti su pasekmėmis patys. Tai iššūkis mums visiems – tiek kaip žmonėms, tiek kaip visuomenei.
– Jau daugiau nei dvejus metus neturite jokių žinių apie savo vyrą. Atleiskite, tačiau turiu paklausti – ar tikite, kad jis vis dar gyvas?
– Taip, mes turime visiškai ypatingą, praktiškai antgamtišką tarpusavio ryšį – jei jam blogai, man irgi būna blogai, net fiziškai. Net galėčiau pasakyti ką jam fiziškai skauda konkrečią minutę.
Išties yra be galo sunku negalėti jo pamatyti, tačiau matome, kad tarptautinės bendruomenės dėmesys veikia.
Maryją Kalesnikavą parodė, Viktarą Babaryką parodė, Siarhėjų Cichanouskį prieš dvejus metus, tačiau irgi parodė, Iharį Losiką taip pat. Tai yra tie žmonės, kurių atžvilgiu irgi taikoma inkomunikado taktika. Mikalajaus neparodė. Bet aš nenuleidžiu rankų ir neprarandu vilties jau greitai jį apkabinti.
