Gelbėjo nuo mirties?
Šią istoriją apie XV a. gyvenusį dvasininką neseniai paskelbė ir viena „Facebook“ vartotoja iš Lietuvos.
„Popiežius Inocentas VIII gėrė vaikų kraują“, – tvirtino ji. Pontifikas taip neva daręs „ketindamas pratęsti savo gyvenimą“.
Identiškas (tik anglų kalba) įrašas keliomis dienomis anksčiau buvo pasirodęs socialiniame tinkle „X“. Galima spėti, kad moteris jį tiesiog išvertė.
„X“ paskyroje dar pateiktas beveik 10 min. 30 sek. trukmės vaizdo įrašas, tariamai patvirtinantis šią istoriją.
Paieška internete rodo, kad ta pati legenda sutinkama įvairiuose socialiniuose tinkluose, forumuose ir tinklalapiuose.
Inocentas VIII (1432-1492) dabar bene labiausiai žinomas ne kaip žlugęs valdovas, ne dėl atkaklios kovos su raganomis ir raganiais, laikytų vergų ir turėtų nesantuokinių vaikų, bet kaip popiežius, kuris gėrė kraują bandydamas išgydyti ligą.
Popiežiaus gydytojo apkaltinimas tokiu kraujo panaudojimu galėjo būti panaudotas propagandai.
1488-aisiais pontifiką ištiko insultas. Po dvejų metų Inocento VIII būklė taip pablogėjo (jis esą sukarščiavo, paniro į komą ir, pasak amžininkų, tapo inertišku mėsos kalnu), kad atrodė, jog beveik mirė.
Siekdami išgelbėti dvasininką, gydytojai griebėsi neįprastų priemonių – sugirdė jam kraujo. Šiuo pasakojimu besidalinantys žmonės aiškina, esą tai buvo pirmas istorijoje užregistruotas kraujo perpylimas.
Spėjama, esą medikai vadovavosi teorijomis, kurios gyvybę tiesiogiai siejo su krauju. Burna yra vienas iš lengvesnių būdų įterpti kraujo į kūną, tad, pastebėjus teigiamą efektą, būtų galima jo sugirdyti dar daugiau.
Tačiau gydymas nepasiteisino – neilgai trukus po procedūros Inocentas VIII mirė.
Pasakojama, esą kraują perpilti tokiu būdu pasiūlęs popiežiaus gydytojas žydas Giacomo di San Genesio. Jis anksčiau buvo išgydęs Inocentą VIII nuo karščiavimo. Medikas tariamai sumokėjo trims 10-mečiams berniukams – esą krikščionims – po dukatą (auksinę monetą), kad šie duotų savo kraujo. Padėjėjas jo nuleido tiek daug, kad ne tik pacientas, bet ir vaikai mirė.
Sena sąmokslo teorija byloja, esą žydai per apeigas arba sveikatos tikslais aukodavę krikščionių kūdikius. Taigi popiežiaus gydytojo apkaltinimas tokiu kraujo panaudojimu galėjo būti panaudotas propagandai.
G.di San Genesio po nesėkmingo gydymo pabėgęs, greičiausiai pabūgęs kaltinimų žmogžudyste ar netinkamu elgesiu.
Žydus nuolat kaltino dėl vaikų mirčių
Visas šis įvykis galėjo būti tik apgaulė, skirta žydams šmeižti ir antisemitinei propagandai skleisti. Dar viena versija – esą įvykius aprašęs kronikininkas nekentė popiežiaus, tad siekė jį pavaizduoti neigiamai.
Inocento VIII biografijose (čia, čia, čia, čia) neminima, kad jis prieš pat mirtį buvo bandomas gydyti būtent tokiu būdu, kaip minėta.
Žmogaus kraujas žmogui pirmą kartą sėkmingai buvo perpiltas 1819 m. Tai padarė britas Jamesas Blundellis.
Viduramžiais ir Renesanse buvo populiarus mitas, kad žydai per Paschą – pavasarį minimą vieną svarbiausių judaizmo religinių švenčių – neraugintos tešlos paplotėlius macus kepa su žmogaus (dažniausiai – kūdikių ar mažų vaikų) krauju.
Panašūs pasakojimai, esą žydai žudo kitatikius, paprastai krikščionis berniukus, kad jų kraują panaudotų religiniams ritualams, angliškai vadinami blood libel (kraujo šmeižtu).
Pirmosios žinomos nuorodos į kaltinimus žydams kraujo šmeižtu randamos jau II a. pr. m. e. helenistiniuose Apiono, mokytojo ir sofisto iš Egipto, raštuose. Senovės Romos rašytojo iš Kartaginos Tertulijono teigimu, šis mitas atsirado vėlyvojoje Antikoje kaip kaltinimas pirmiesiems krikščionims.
Krikščionybei plintant Vakarų Europoje, po tūkstantmečio, ypač XII a. po Pirmojo kryžiaus žygio, šis mitas atgimė kaip krikščionių šmeižtas žydams.
Bene pirmasis kraujo šmeižto atvejis viduramžių Europoje buvo Williamo iš Norvičo istorija, nutikusi 1144-aisiais. Dingusio dvylikamečio kūnas buvo rastas miške subadytas peiliu. Ritualine žmogžudyste buvo apkaltinti žydai – esą jie „prieš Velykas nusipirko krikščionių vaiką [kankinį berniuką Viljamą] ir kankino jį visaip, kaip buvo kankinamas mūsų Viešpats, o Didįjį penktadienį iš neapykantos mūsų Viešpačiui pakabino jį ant kryžiaus“.
Viduramžiais, dingus krikščionių vaikui, neretai būdavo apkaltinami vietos žydai. XVII a. kraujo šmeižtas vis stiprėjo Rytų Europoje, ypač Lenkijoje ir Lietuvoje.
Naciai veiksmingai išnaudojo panašius kaltinimus savo antisemitinėje propagandoje.
Taip pat skaitykite: Internete – juokai apie macus su krikščionių vaikų krauju: tai tėra sąmokslo teorija
Romos Katalikų Bažnyčia atmetė panašius kaltinimus žydams. Nepaisant to, kraujo šmeižto mitas gyvuoja ir XXI amžiuje.
Toroje aiškiai draudžiamas žudymas ir kraujo aukojimas, kuriuos praktikavo senovės pagonių religijos. Žydų mitybos įstatymai (kashruth) apskritai draudžia vartoti kraują maiste ir nurodo, kad pirmiausiai iš paskerstų gyvulių būtų nuleistas visas kraujas.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Popiežiaus Inocento VIII biografijose neminima, kad jis, sunkiai susirgęs, nuo mirties būtų buvęs gydomas vaikų krauju. Tai greičiausiai tėra vadinamojo kraujo šmeižto – sąmokslo teorijos – pavyzdys.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
