Svarsto apie gyvenimą pagal scenarijų
Žinomo britų leidinio viršelio nuotrauka spalio 7-ąją, praėjus lygiai dvejiems metams nuo „Hamas“ atakų, po kurių prasidėjo kruvinas karas Gazos Ruože, pasidalijo vienas „Facebook“ vartotojas.
Spalvingame piešinyje galima atpažinti įvairių pasaulio valstybių vadovus ir užuominas į planetą kamuojančias problemas. Danguje po šėtoną primenančiais sparnais matyti į Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu panašus žmogus. Priešais jį – žaliai vilkintis tokio paties deltaplano pilotas su užrašu „Hamas“ ant galvos juostos. Jie vienas į kitą šaudo iš skraidyklės-velnio galvos ragų.
Ši oro dvikova atrodytų lyg dabartinės geopolitinės situacijos Artimuosiuose Rytuose atvaizdavimas, jei ne viršuje parašyta data – 2012 m. gruodžio 22 d. – 2013 m. sausio 4 d. Taigi iki karo pradžios buvo likę kone 12 metų. Kaip tik į tai dėmesį atkreipė ir „Facebook“ vartotojas.
„Rough Guide to Hell“ („Grobio vadovas po pragarą“) – 2012 m. gruodžio 22 d. žurnalo „The Economist“ viršelis.
Šis žurnalo „The Evonomist“ viršelis buvo išleistas 11 metų prieš spalio 7 d. Jame pavaizduotas Netanjahu ir „Hamas“ kovojantys skraidyklėmis pasaulyje, kuris dėl septynių mirtinų nuodėmių pavirto pragaru.
Ar kas nors gali tai paaiškinti? Mes gyvename dirbtiniame, sukonstruotame pasaulyje... Tai iliuzijos matrica (kalba netaisyta – red. past.)“, – piešinį pakomentavo internautas.
Satyrinėje straipsnio iliustracijoje pavaizduotos septynios didžiosios nuodėmės: puikybė, godumas, pyktis, pavydas, geismas, persivalgymas ir tinginystė. Pyktis liepsnoja tarp Benjamino Netanyahu ir „Hamas“ teroristo.
Kaip šaltinį jis nurodė vieną susirašinėjimų programėlės „Telegram“ kanalą. Čia spalio 7-ąją buvo paskelbtas analogiškas įrašas angliškai (su ta pačia klaida žurnalo pavadinime). „Facebook“ vartotojas jį tiesiog nukopijavo, greičiausiai pasitelkęs automatinio vertimo programą, mat, pavyzdžiui, viršelyje anonsuoto straipsnio antraštė išversta klaidingai (angliškai ši frazė reiškia „Apytikslis vadovas po pragarą“).
To paties „The Economist“ nuotrauką platina ir kiti internautai. „Kas nors turėjo krištolinį rutulį ar mes tikrai vadovaujamės scenarijumi?“ – ja pasidalijęs dar prieš metus, retoriškai klausė vienas „LinkedIn“ vartotojas.
Paaiškinimas, kaip patekti į pragarą
2012 m. pabaigoje pasirodžiusio specialaus šventinio dvigubo „The Economist“ numerio viršelį tikrai puošė toks piešinys.
Satyrinėje britų žurnalo straipsnio iliustracijoje pavaizduotos septynios didžiosios nuodėmės: puikybė, godumas, pyktis, pavydas, geismas, persivalgymas ir tinginystė.
Veiksmas, kaip galima suprasti iš nupieštų bent keliolikos velnių, vyksta pragare. Piešinio centre raudonoje ugnies upėje murkdosi 2012 m. pavasarį Rusijos prezidentu vėl išrinktas Vladimiras Putinas. Aplink jį – metais anksčiau nukautas Libijos diktatorius Muammaras Gaddafis, tuometis Irano vadovas Mahmoudas Ahmadinejadas, pernai nuverstas Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas.
Pakrantėje raketomis (greičiausiai su atominiu ginklu) žaidžia Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas, keliais mėnesiais anksčiau, nei publikuotas piešinys, tapęs Darbininkų partijos generaliniu sekretoriumi. Greta įsmeigta lentelė su užrašu „Persivalgymas“ – užuomina į apkūnią jo figūrą.
Ta pačia Stikso upe upe valtimi su užrašu „Puikybė“ plaukia tuometis JAV prezidentas Barackas Obama ir euro simbolis. Ant geležinkelio bėgių, nutiestų virš upės, nusiminusi sėdi tuometė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Greta – rankinė su užrašu „Tinginystė“.
Piešinys iliustravo straipsnį, primenantį kelionių vadovą. Jame paaiškinta, kad greičiausias kelias į pragarą yra nuolat daryti dideles nuodėmes, nepasiduodant gailesčio jausmams.
Godumo nuodėmė priskirta bankininkams, pavydo – kaip tik 2012 m. vienintelę kadenciją Prancūzijos prezidento poste baigusiam Nicolas Sarkozy, geismo – ilgamečiam Italijos premjerui Silvio Berlusconi. Pyktis liepsnoja tarp minėtų B.Netanyahu ir „Hamas“ teroristo.
Atokiau anglis į krosnį žeria Indiją ir Kiniją vaizduojantys žmonės, o iš kaminų veržiasi juodi dūmai. Tai greičiausiai užuomina į tai, kad šios šalys stipriai teršia atmosferą (greta kaip tik įrengtas „klimato kaitos“ aparatas, kurį galima perjungti ir sustiprinti ar sulėtinti šį procesą).
Greta stovintis velnias stebi chaotišką sceną su „The Economist“ egzemplioriumi rankose.
Šis kritiškas ir kiek sarkastiškas, bet informatyvus piešinys iliustravo straipsnį, primenantį kelionių vadovą. Jame paaiškinta, kad greičiausias kelias į pragarą yra nuolat daryti dideles nuodėmes, nepasiduodant gailesčio jausmams.
Karai – nuo pat Izraelio atsiradimo
Iš matomų asmenų ir nupieštų situacijų akivaizdu, kad viršelyje buvo atvaizduota to laiko padėtis pasaulyje – kai kurių reikšmingų šalių lyderiai jiems būdingose situacijose, problemos (pavyzdžiui, klimato krizė, nestipri euro pozicija, dideli bankų pelnai ir pan.).
Kai kurios detalės galėjo atrodyti kaip ateities numatymas (pavyzdžiui, B.Netanyahu atstovaujamo Izraelio ir „Hamas“ karas), bet tai nepatvirtina sąmoningo ateities įvykių projektavimo. Net prieš gerą dešimtmetį neturėjo būti sunku nuspėti, kad Artimuosiuose Rytuose gali įsiplieksti toks konfliktas, mat jis nekilo iš niekur ir per trumpą laiką.
Izraelio ir palestiniečių nesutarimai tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Jie įplieskė ne vieną trumpesnį ar ilgesnį karą, kurie baigdavosi paliaubomis, tačiau taikaus sugyvenimo neatnešdavo. Portalas 15min vos prasidėjus karui apžvelgė šių dviejų tautų santykius, pateikė atskirų ginkluotų konfliktų priežastis.
Taip pat skaitykite: „Hamas“ prieš Izraelį: kur slypi dešimtmečius rusenančio konflikto priežastys?
Dabartinis karas kilo po 2023 m. spalio 7 d. rytą surengto didžiausio per daugelį metų „Hamas“ puolimo prieš Izraelį žeme, oru ir jūra. Vos per 20 minučių į Izraelį buvo paleista mažiausiai 2,2 tūkst. raketų. Teroristinės organizacijos nariai prasiveržė pro ilgalaikį barjerą, supantį Gazos Ruožą, ir užpuolė muzikos festivalio dalyvius bei namuose kibucuose buvusius gyventojus. Tuo metu žuvo daugiau per 1,1 tūkst. žmonių, daugiau nei 240 buvo paimti įkaitais.
„Hamas“ pareigūnai aiškino, kad išpuolis buvo atsakas į Izraelio okupaciją ir naujakurių smurtą, Al Aksos mečetės išniekinimą, Gazos Ruožo blokadą, palestiniečių judėjimo apribojimus, tūkstančių palestiniečių, kuriuos siekta išlaisvinti imant įkaitus iš Izraelio, įkalinimą.
Bet ši įtampa buvo ne pastarųjų dešimtmečių problema – jos ištakų reikia ieškoti tolimesnėje praeityje, net XIX a. ir XX a. pr.
„Hamas“ pareigūnai aiškino, kad spalio 7 d. išpuolis buvo atsakas į Izraelio okupaciją ir naujakurių smurtą, Al Aksos mečetės išniekinimą, Gazos Ruožo blokadą, palestiniečių judėjimo apribojimus, tūkstančių palestiniečių, kuriuos siekta išlaisvinti imant įkaitus iš Izraelio, įkalinimą.
Kaip pačioje karo pradžioje rašyta tinklalapyje „Global Voices“, Izraelio ir Palestinos konfliktas yra „labai sudėtinga ir ilgalaikė problema, apimanti smurto, aukų ir didelio masto gyventojų perkėlimo istoriją, daugiausia paveikiančią palestiniečius – vietinius to, kas istoriškai buvo vadinama Palestina, gyventojus“. Ši istorinė šalis nustojo egzistuoti kaip atskiras darinys žemėlapyje po Izraelio valstybės įkūrimo.
1947-aisiais Jungtinės Tautos balsavo už rezoliuciją 181, dar žinomą kaip Padalijimo planas, kuria buvo siekiama Palestiną padalyti į atskiras žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalę patikėti tarptautiniam administravimui. Žydų vadovybė šiam planui pritarė, bet arabų pusė atmetė ir jis niekada nebuvo įgyvendintas.
Kitais metais britų valdžia, negalėdama sustabdyti nesantaikos, pasitraukė, o žydų lyderiai gegužės 14 d. paskelbė apie Izraelio įkūrimą. Tai sukėlė pirmąjį arabų ir Izraelio karą.
Kitąmet karas baigėsi Izraelio pergale. 750 tūkst. palestiniečių buvo perkelti, o teritorija padalinta į 3 dalis: Izraelio valstybę, (Jordano upės) Vakarų krantą ir Gazos Ruožą.
Palestiniečių statusas liko neapibrėžtas, primena enciklopedija „Britannica“, nes užsitęsęs arabų ir Izraelio konfliktas paskatino nuolatinį smurtą regione, o Gazos Ruožo likimas pateko į Izraelio rankas, kai šis okupavo teritoriją per 1967 m. Šešių dienų karą.
Humanitarinė krizė ir politinė aklavietė
1993 m. gimė viltis dėl taikaus sprendimo – Izraelio premjero Yitzhako Rabino ir Palestinos išsivadavimo organizacijos (PLO) derybininko Mahmoudo Abbaso pasirašytas Oslo I susitarimas turėjo numalšinti konfliktą, sudarydamas sąlygas palestiniečių savivaldai Vakarų Krante ir Gazos Ruože.
Po dvejų metų pasirašytas Oslo II susitarimas išplėtė pirmąjį – buvo įtrauktos nuostatos dėl visiško Izraelio pasitraukimo iš 6 miestų ir 450 miestų Vakarų Krante. Sunitų islamistų ir fundamentalistų judėjimas „Hamas“, kurį JAV kiek vėliau įtraukė į užsienio teroristinių organizacijų sąrašą, atmetė planą, pagal kurį Palestina pripažino Izraelio valstybę.
2005 m., žlugus taikos procesui, Izraelis vienašališkai pasitraukė iš gyvenviečių, kurias buvo įkūręs Gazos Ruože. Palestinos įstatymų leidžiamosios tarybos – parlamento – rinkimus netrukus laimėjo „Hamas“. JAV ir Izraelis nutraukė pagalbą palestiniečiams, nes organizacija atsisakė sustabdyti smurtą ir pripažinti pastarąjį. Prasidėjo 360 kv. km ploto teritorijos, kur iki karo gyveno daugiau nei 2 mln. žmonių, blokada.
Pačioje 2008-ųjų pabaigoje, palestiniečiams raketomis apšaudžius pietinį Sderoto miestą, kilo pirmas didelis Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Izraelis pradėjo 22 dienas trukusį karinį puolimą Gazos Ruože. Žuvo apie 1,4 tūkst. palestiniečių ir 13 izraeliečių.
Tarp dabartinio karo priežasčių – humanitarinė krizė: blokada ir vis pasikartojančios karinės operacijos Gazoje nulėmė išplitusį skurdą, maisto ir tinkamos medicininės priežiūros trūkumą. Taip pat – politinė aklavietė: dešimtmečius trukusios nesėkmingos taikos derybos ir pažangos siekiant dviejų valstybių sprendimo stoka kurstė nusivylimą ir radikalizaciją.
Įtakos turi ir platesnė Artimųjų Rytų dinamika, įskaitant Irano paramą Palestinos kovotojams, besikeičiančius aljansus arabų pasaulyje. Be „Hamas“, konflikte dalyvauja ir kitos Palestinos grupuotės, pavyzdžiui, „Islamo džihadas“ ir Palestinos išlaisvinimo liaudies frontas, kurių kiekviena turi savo darbotvarkę.
15min verdiktas: trūksta konteksto. 2012 m. pabaigoje išleisto žurnalo „The Economist“ viršelyje tikrai buvo atspindėti nesutarimai tarp Izraelio ir „Hamas“, bet tai nerodo, kad dabartinis jų karas ir kiti pasaulio įvykiai buvo suprojektuoti. Gazoje 2023 m. spalio 7 d. prasidėjęs karas kilo iš sudėtingo istorinių, politinių ir humanitarinių veiksnių derinio.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
