Socialiniame tinkle „Reddit“ H.Flescheris paskelbė savo istoriją ir atsakė į susidomėjusių žmonių klausimus. Kaip įrodymą, kad jis nėra apsišaukėlis, H.Flescheris pateikė ir savo nuotrauką, nuorodas į tekstus, kuriuose jis užfiksuotas holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimuose.
„Business Insider“ išskyrė įdomiausias H.Flescherio pasakojimo dalis.
Skaičius 298
Iš pradžių vyras pateko į Prancūzijoje, Dransi mieste, įkurtą stovyklą. Tai buvo tranzitinė stotelė, iš kurios nubaustieji ir valdžiai neįtikusieji būdavo vežami į bausmės atlikimo vietas.
Kaip pasakojo H.Flescheris, tuo metu jam buvo apie aštuoniolika metų.
„Po šešių dienų traukinyje be maisto ir vandens traukinys sustojo. Sargybiniai pradėjo skaičiuoti vyrus. Jie išsirinko tik 300. Aš buvau įskaičiuotas numeriu 298“, – prisimena vyras.
Šie 300 vyrų buvo išlaipinti iš traukinio, o likę žmonės tęsė į kelionė į Aušvico koncentracijos stovyklą. Ten visi jie žuvo.
„Aš niekada nepamiršiu skaičiaus 298“, – pasakoja H.Flescheris.
Tikras pragaras
Holokaustą išgyvenusį vyrą tuomet perkėlė į Vokietiją, Odrdufą. Čia jis buvo įdarbintas batų fabrike.
Šie 300 vyrų buvo išlaipinti iš traukinio, o likę žmonės tęsė į kelionė į Aušvico koncentracijos stovyklą. Ten visi jie žuvo.
„Po keturių savaičių buvau perkeltas į Lenkiją. Ten padėjau statyti tiltus. Po kelių mėnesių vėl buvau perkeltas, šį kartą į nacių koncentracijos stovyklą Blechhammeryje. Čia mano vardas buvo 177153“, – prisimena H.Flescheris.
Pasak vyro, ši koncentracijos stovykla buvo tikras pragaras: bausmės tapo kasdienybe. H.Flescheriui čia buvo išmušti priekiniai dantys.
„Vieną kartą mes turėjome rikiuotėje stovėti kelias valandas. Mums buvo draudžiama kur nors eiti. Vienas iš mūsų labai norėjo į tualetą ir apsišlapino. Už tai jis buvo pakartas“, – pasakoja austras.
Šiame pragare H.Flescheris praleido apie dvejus metus. Tuomet laukė kančios Altenberge ir Valdenburge.
Išgyvenimui – drastiškos priemonės
Vyras prisimena, kad norint išgyventi koncentracijos stovyklose, reikėjo nuolat rizikuoti savo gyvybe. „Naktimis iš virtuvės kartais pavogdavau kelias žalias bulves“, – sako jis.
Kartą Blechamerio stovykloje kaliniai sugavo Vokiečių aviganių veislės šunį ir jį išvirė.
Vienas iš mūsų labai norėjo į tualetą ir apsišlapino. Už tai jis buvo pakartas, pasakoja austras.
„Skonis buvo kaip triušio. Tai buvo vienintelis kartas, kuomet aš valgiau šunieną, bet tuo metu tai buvo geriausias patiekalas, kokį buvau valgęs per ilgą laiką“, – teigia holokaustą išgyvenęs austras.
Kuomet jį ir kitus kalinius išgelbėjo JAV kariai, H.Flescheris svėrė apie trisdešimt kilogramų.
„Aš kiekvieną dieną galvodavau apie išgyvenimą. Mes gimstame tam, kad mirtume. Mes gyvename dieną po dienos. Kaip aš sakau: vakar diena jau istorija, šiandiena – realybė, rytojus – svajonė“, – kalba austras.
Neiškraipyta istorija
Viskas, ko šiuo metu nori H.Flescheris, kad žmonės pradėtų kalbėti apie holokaustą taip, koks jis buvo iš tikrųjų.
„Mes neturime šalintis savo istorijos, gėdytis jos“, – svarsto austras.
Pasak jo, dažniausiai apie Holokaustą mes sužinome iš knygų, tačiau jis, H.Flescheris, yra pasiruošęs apie tai diskutuoti, nes visus žiaurumus matė savo akimis.
„Man 92-eji. Netrukus holokaustą savo akimis mačiusių žmonių neliks ir tai bus labai palanku tiems, kurie bando paneigti holokaustą. Būtent dėl to mes privalome parodyti visiems, kas iš tikrųjų nutiko“, – kalba vyras.
Galų gale, anot H.Flescherio, tai nutiko ne prieš 500 metų, o būtent per jo gyvenimo laikotarpį.