Linas Linkevičius: kodėl rusai taip gina savo Putiną?

Diplomatas atkreipė dėmesį, kad per tarybinę centrinę televiziją buvo tokia laida, kurią vedė populiarus lietuvių kilmės žurnalistas Kipras Mažeika, kuris dabar, rodos, dėsto žurnalistiką garsiajame Maskvos Tarptautinių santykių institute (MGIMO).

„Taigi, laida vadinosi „Pas juos ir pas mus“. Idėja buvo palyginti, kaip gyvena, kokie papročiai, kokie ypatumai Vakaruose ir tarybinėje tikrovėje. Laida labai greitai „užsilenkė“, nes „pas juos" pasirodė gerokai per gerai. Lyginti visada įdomu, o ieškoti paralelių istorijoje dar ir naudinga“, – rašė L.Linkevičius.

Anot jo, turbūt, ne tik jam įdomu ir nelabai suprantama, kodėl rusai taip gina savo Putiną.

„Net ir tie, kurie skaito knygas, naršo internete, klausosi Čaikovskio ar Šostakovičiaus muzikos, garbina Puškino ar Jesenino poeziją, užsispyrusiai nenori matyti tos beprotybės, į kurią jų šalį atvedė Putinas ir jo klika.

Taip ir lieka neaišku, kodėl tie gerieji, išsilavinę žmonės tiesiog apkursta, apanka ir sulaukėja. Kaip atsitinka, kad gamtoje, o ir apskritai žmonių gyvenime įsisuka visai neracionalūs, tolimi nuo tobulumo dėsniai. Tikrosios vertybės kažkur paskęsta, o į viršų iškyla patys žinote kas. Vis tiek, vien tik stebėti visus tuos vaizdus pernelyg didelė prabanga“, – dėstė diplomatas.

Bandydamas tai paaiškinti iš psichologijos pusės, jis spėjo, kad, matyt, dauguma tiesiog įsijautė į vado kultą ir automatiškai atmeta visa tai, kas neatitinka to įvaizdžio, priima vien tai, kas tą įvaizdį pateisina.

„Panašiai, kaip tie, kurie linkę idealizuoti tarybinius laikus ir nenori prisiminti nei stagnacijos, nei to, kad negalėjo išvykti į užsienį, jau nekalbant apie tai, kad paprasčiausiai negalėjo nusipirkti šalto alaus ar apskritai kokio nors alaus.

Maskvos Kremlius / Alexander Patrin / ZUMAPRESS.com

Su nostalgija prisimena plombyrą po 20 kapeikų ar gazuotą vadenį po 3 kapeikas iš automato su bendro naudojimo stikline. Saldu, skanu – ne taip, kaip dabar. O svarbiausia, kad tuo metu buvo jauni ir gražūs, tikėjo, kad viskas dar prieš akis“, – kiek ironizuodamas pastebėjo diplomatas.

Paralelės su Vokietija

Kaip paralelę jis pateikė Vokietiją 1933-iaisiais. Jo teigimu, vokiečių tauta, kuri išsilavinus, kultūringa, mėgstanti klausytis Ludwigo van Beethoveno ir Franzo Josepho Haydno, skaitanti Friedricho Schillerio ir Heinricho Heinės poeziją, vis tiek „garbino savo išprotėjusį vadą, nepastebėjo nusikaltimų prieš žmoniją, net nežinojo, kad vyksta Holokaustas“.

Pasak L.Linkevičiaus, labai panašūs metodai ir aplinkybės tuomet užmigdė vokiečius, kaip dabar rusus.

Savo įraše diplomatas priminė, kad Vokietija po Pirmojo pasulinio karo, pralaimėjimo ir pažeminimo, po 1920 metais užklupusios hiperinfliacijos, surijusios visas žmonių santaupas, po didžiulio nedarbo, ieškojo savo gelbėtojo ir vilties atsitiesti.

„Hitleris žadėjo stabilumą, atsinaujinimą, žadėjo grąžinti pasididžiavimą ir orumą. Daugelis netgi tų, kurie matė Hitlerio charakterio „ypatumus" ramino save – „sukontroliuosim, tegu pamėgina, vis geriau, negu komunizmas“. Goebbelsas kibo į darbą ir su savo propaganda kruopščiai „išplovė" tautai smegenis“, – rašo ambasadorius.

15min fotomontažas/Adolfas Hitleris

Spauda tuomet buvo suvaržyta, mokyklose klestėjo vien tik nacių ideologija, disidentai ir visi kitaminčiai buvo vaizduojami priešais ir išdavikais, o Hitleris pateikiamas kaip nacijos tėvas.

„Pradžioje pažadai buvo įgyvendinami: nedarbas sumažėjo, pramonė atsigavo, tautos prestižas atgimė. Antisemitizmas Vokietijoje egzistavo ir anksčiau, tiesiog Hitleris jį efektyviai „instrumentalizavo“. Jaučiate paraleles su Rusija?

Kitaminčiai yra priešai. Rusijos didybė turi atgimti. Mokyklose perrašoma istorija, spauda apdainuoja režimą, kuriame nėra jokių problemų ir visas pasaulis pavydi Rusijai jos sėkmės. Putinas pakėlė Rusiją nuo kelių,“, – dėstė L.Linkevičius.

"Pasak Putino, Rusija neturi sienų"

Jis pašiepė Rusijos naratyvą apie „niekadėjus ukrainiečius“, kurie atseit yra naciai ir jos esą reikia sunaikinti, nes „ten yra didžiosios Rusijos istorinės žemės“.

„Istorinės žemės yra ne tik Ukrainoje, bet ir ten, kur įžengia Rusijos kareivis, nes Rusija, pasak Putino, apskritai neturi sienų.

Apmaudu ir liūdna, bet vaistų šitam smegenų užtemimui kaip ir nėra. Viską ištaiso laikas, beprasmių aukų kraujas. O praregėjimas būna labai skausmingas ir ateina labai negreit. Praregi, deja, jau kitos kartos ir vėliau ilgai atgailauja“, – mano L.Linkevičius ir pridūrė, kad dar šiandien tai tęsiasi su vokiečiais ir mano, kad įvyks su rusais.

Vėl tas pats įkyrus, bet neišvengiamas klausimas. Tai ką daryti? Tik laukti?, klausia buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras.

„Zumapress“/„Scanpix“/Vladimiras Putinas, 2024 m.

„Matyt, turime suprasti, kad, nepaisant nuoskaudų ir tos tragiškos patirties, turime kabintis į tai, kas dar, tkėtina, liko. Kaiminystėje gyvena 144 milijonai rusų ir jie niekur neišnyks.

Dar ne taip seniai, po tragiškų sausio įvykių Vilniuje, 100 – tūkstantinės minios protestavo Maskvoje, reiškė solidarumą su laisvės siekiančia Lietuva. Nuotraukoje matome solidarumo mitingą su Lietuva Maskvos Maniežo aikštėje. Minia išsisklaidė, bet juk kažkas kažkur gal liko?

Reikia išsaugoti ryšius su disidentais, opozicionieriais, su visais, kurie nekenčia Putino ir tiki, kad Rusija gali būti kitokia“, – svarstė jis.

„Kaip mano (ir ne tik mano) bičiulis Kara – Murza, kurį Putino režimas du kartus nuodijo, arba kaip Borisas Nemcovas, kurį bailiai sušaudė į nugarą Maskvoje prieš 10 metų. Tuomet paskutinį kartą lankiausi Maskvoje, jo laidotuvėse.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vladimiras Kara-Murza

Gausus būrys Nemcovo bendražygių atvyko iš visos Rusijos. Šviesūs žmonės, pilni optimizmo, nors kas antrą savaitę „pagyvendavo" FSB ar policijos izoliatoriuje. Jie nori gyventi kitokioje Rusijoje ir turi tokią teisę. Gal jie ir nėra tobuli, bet jų vilčiai reikia padėti išsipildyti.

Atsiriboti nuo jų visų, užsisklęsti, užsispyrusiai nesimokyti rusų kalbos šiuo metu emociškai gal ir suprantama, bet tikrai nėra racionalu ir protinga“, – reziumavo L.Linkevičius.