2023-02-10 20:32

Nėra kitos tokios vietos kaip namai: trys Vokietijoje gyvenančios ukrainietės pasakoja apie savo planus grįžti

Jungtinių Tautų duomenimis, nuo Rusijos karo Ukrainoje pradžios į Europos šalis pabėgo beveik 8 mln. pabėgėlių. Iš šių 8 milijonų 86 proc. yra moterys. Gerai žinoma, kad daugiausia ukrainiečių, t. y. daugiau nei 1,5 milijono, šiuo metu yra Lenkijoje.
Moteris Ukrainoje
Moteris Ukrainoje / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Kaip rašo kyivpost.com, ne taip gerai žinomas faktas, kad antroje vietoje yra Vokietija, kurioje yra daugiau nei milijonas ukrainiečių pabėgėlių. „Kyiv Post“ kalbėjosi su trimis ukrainietėmis, kurios prieglobsčio vieta pasirinko Vokietiją: Kateryna nusprendė artimiausiu metu grįžti į Ukrainą, Tina ketina likti Vokietijoje iki pergalės, o Tetiana (jos tikrasis vardas ir pavardė nėra tikrieji) tik neseniai atvyko iš Kyjivo.

Kateryna S. yra 39 metų kino prodiuserė, prieš karą kūrusi filmus, televizijos projektus ir reklamas. Į Vokietiją ji išvyko su tuomet 12 metų sūnumi trečiąją Rusijos invazijos dieną, vasario 26-ąją. Ji pasirinko Vokietiją, nes ten jau daug metų gyvena jos draugai ir dalis šeimos. 2022 m. gruodį Kateryna pirmą kartą nuo invazijos pradžios grįžo į Kyjivą.

„Per dešimt mėnesių, kuriuos buvau Vokietijoje, su sūnumi pakeitėme kelias gyvenamąsias vietas ir šiek tiek keliavome po šalį“, – pasakoja Kateryna. „Tačiau ilgiausiai apsistojome Berlyne, nors ir ten kraustėmės iš vieno buto į kitą. Esame užsiregistravę pagalbos programoje – valstybė mums kompensuoja nuomos mokestį. Taip pat turime pakankamai pinigų maistui, taigi mūsų pagrindinės išlaidos padengiamos.“

ZUMAPRESS / Scanpix nuotr./Berlynas
ZUMAPRESS / Scanpix nuotr./Berlynas

Vokietijoje Kateryna spėjo padirbėti prie kelių projektų: Štutgarte surengė ukrainiečių menininkų parodą, dalyvavo kelių reklamų filmavime, nemokamai padėjo savo draugams pabėgėliams iš Ukrainos, dirbantiems kino pramonėje, ir pradėjo dirbti prodiusere vienoje Vokietijos animacijos studijoje. Tačiau emociškai jos gyvenimas ten sunkesnis.

„Vokietijoje tarp ukrainiečių tvyro didelė panika. Kadangi nėra į ką atsiremti, sunku suprasti, kas vyksta, ir nėra galimybių pakeisti situaciją. Labai stiprus bejėgiškumo ir neveiklumo jausmas. Tačiau Kyjive aišku, ką reikia daryti, kad išgelbėtum savo gyvybę – tai suteikia situacijos kontrolės iliuziją. Taip, Kyjive dabar tamsiau, bet čia nėra nerimo ar panikos. Priešingai – mieste padidėjo ironijos jausmas“.

Per šiuos 10 karo mėnesių Kateryna patyrė labai įvairių emocijų. Tačiau labiausiai baiminosi ne dėl to, kad nebus ką valgyti ar bus išjungta elektra. Veikiau dėl to, kad Ukraina, tokia, kokia ji yra, gali išnykti.

„Bijojau, kad visuomenė, kurioje noriu gyventi, gali išnykti. Visada galėjau išvykti iš Ukrainos, bet sąmoningai pasirinkau gyventi čia, nes man čia patiko, aš įnešiau savo indėlį. Taip pat manau, kad mes susitvarkėme, buvome vienas organizmas. O dabar, kai buvome padalyti į mažesnes dalis – daug ukrainiečių išvyko į Europą – atrodo, kad visi kenčiame.“

„Todėl ir noriu grįžti. Dabar parsivežiau sūnų, nes jis nusprendė, kad Kyjive jam labiau patinka – čia jis turi namus, tėvą ir šunį. Jis nori eiti į ukrainietišką mokyklą ir bendrauti su draugais ukrainiečiais. Baigsiu savo verslą Vokietijoje ir po mėnesio grįšiu, nes čia matau savo ateitį. Noriu dirbti savo pramonės šakoje su savo komanda. Čia, Ukrainoje, Kyjive, yra įdomiau“.

42 metų Tiną O., jos vyrą ir ketverių metų dukrą karas užklupo Bučoje. Jau pirmąją dieną jie persikėlė į kaimyninį Vorzelį, kur kitas dvi savaites praleido privataus namo rūsyje pas draugus. Iš šio rajono, kuris netrukus tapo vienu labiausiai nukentėjusių nuo karo, jiems pavyko pabėgti į Kyjivą 2022 m. kovo 9 d. Po kelių savaičių Tina su dukra išvyko į Vokietiją.

„Mano vyras primygtinai reikalavo, nes turėjome išgelbėti dukrą. Mano šeima pasakė, kad turiu parašyti žinutę draugams Vokietijoje, kurie liepė pasiimti dukrą, katę ir važiuoti ten. Jie padengė visas kelionės išlaidas“, – pasakoja moteris.

Iš pradžių Tina su dukra gyveno Berlyne – draugai padėjo joms rasti šeimą, norinčią jas priimti. Paskui jos persikėlė į mažą miestelį vakarų Vokietijoje, netoli Kelno.

„Stebuklas, kad radome tokius nuostabius šeimininkus, išnuomojusius mums dalį savo privataus namo. Už nuomą moka miesto administracija. Aš moku tik už elektrą, bet suma gana didelė. Iš valstybės gaunama pakankamai pagalbos, net atsižvelgiant į kainų kilimą, o mano dukra sparčiai auga, jai reikia drabužių ir avalynės. Nauji vietiniai draugai ir kaimynai labai padeda žaislais. Mums labai pasisekė, kad sutikome tokių žmonių. Šeimininkai mumis rūpinasi kaip savo šeima, ir mes jau esame geri draugai“, – gerų žodžių negaili Tina.

Laisvalaikiu ji dirba darbą, už kurį gauna tik simbolinį atlygį.

„Daug dirbti negaliu, nes mano dukros darželis dirba tik iki pietų, be galimybės jį pratęsti. Taigi iš Kyjivo viena didelė įmonė (dėl nuolatinių elektros energijos tiekimo sutrikimų sustabdžiusi savo veiklą) siunčia man tekstus ir prezentacijas, kurias turiu išversti iš rusų į ukrainiečių ir anglų kalbas. Tai daugybė tekstų už nedidelę pinigų sumą“, – pasakoja ji.

Tina planuoja grįžti į Ukrainą, bet dabar tik laikinai aplankyti savo šeimos. Ji vis dar baiminasi ilgos ir sunkios kelionės su daugybe persėdimų, o visa tai – su mažu vaiku, kuris jau tris mėnesius serga.

„Tikriausiai grįšiu tik tada, kai baigsis karas. Ir ne tik po to, kai bus paskelbta mūsų pergalė, bet ir tada, kai sienos bus atidarytos vyrams išvykti – man tai nereiškia jokio pavojaus. Savo idealiame pasaulyje norėčiau, kad vyras atvažiuotų pas mus automobiliu. Labai bijau keliauti taip toli viena su dukra, niekada anksčiau taip nesijaučiau“, – prisipažįsta Tina.

AP/„Scanpix“ nuotr./Buča
AP/„Scanpix“ nuotr./Buča

41 metų Tetiana K. invazijos metu dirbo konsultante ir rinkodaros specialiste. Ji gyveno mažame kaimelyje netoli Kyjivo. Rusijos kariai jos kaimo nepasiekė – už kelių kilometrų juos sustabdė Ukrainos kariuomenė. Tačiau ji puikiai girdėjo karo garsus. Vasarą ji ištekėjo už savo vaikino, kuris nuo pirmos Rusijos invazijos dienos buvo mobilizuotas į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. 2023 m. sausį Tetiana išvyko į Vokietiją.

„Nes namuose nebuvo elektros ir nebuvo kaip dirbti“, – aiškina ji. „Mūsų kaime elektra buvo įjungta dvi valandas per dieną, atsitiktinai ir be jokio grafiko. Visi darbai sustojo, o aš galiu dirbti tik internetu. O visos kalbos apie antrąjį Kyjivo puolimą mane išgąsdino. Skaitau prognozes ir štabų pranešimus, kad kol kas nėra jokių prielaidų. Tačiau 2022 m. vasario įvykiai – daugiausia Bučoje, Irpinėje ir Makarive, kuris yra labai arti, – mane šiek tiek išgąsdino. Naujųjų metų išvakarėse tiesiai virš mano namų buvo numuštas dronas. Vėliau virš mūsų kaimo buvo numuštas dar vienas, o visai neseniai – sparnuotoji raketa. Šrapneliai apgadino namus. Visą laiką apie tai galvoju“, – sako Tetiana.

Ji Vokietijoje turi tiek draugų, tiek giminaičių – jie pataria ieškoti darbo pagal profesiją – rinkodaros ir ryšių su visuomene srityje.

„Jie sako, kad su mano anglų kalba ir patirtimi net vokiečiai mielai mane įdarbintų. Bet aš dar neapsisprendžiau. Tiesą sakant, kol kas nieko nedarau ir neplanuoju daryti. Net negaliu dirbti savo darbo, kaip planavau. Tai arba stresas, arba dar kažkas. Negaliu niekam susikaupti. Neturiu jokių planų. Mokysiuosi kalbos. Padedu savanoriams – verčiu pabėgėliams, kai jie bendrauja su vietos savanoriais ir socialiniais darbuotojais. Kol kas tai viskas“, – teigia moteris.

Tetiana negali pasakyti, ar grįš į Ukrainą. Ji apsispręs, kai baigsis karas; tada apsvarstys savo padėtį Vokietijoje ir tai, kas vyks Ukrainoje. Jos vyro verslas žlugo, todėl jam tenka viską pradėti nuo nulio. Jai nedaug kas aišku, todėl jos planai kol kas daugiausia siekia mėnesį.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą