Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 01, 10:03

Rusų karių išpažintys: civilių žudynės, baisios netektys, pakrikusi psichika

Kontraktus pasirašę kariai, kurie išėjo iš Rusijos kariuomenės po pirmųjų Kremliaus pradėto karo Ukrainos mėnesių, siunčiami atgal į fronto liniją – jau pagal mobilizacijos įstatymą. Kad išvengtų grįžimo į mūšio lauką, jauni vyrai bėga per sieną, sutinka atlikti laisvės atėmimo bausmę, lankosi psichiatrijos klinikose ir BBC Rusijos tarnybai pasakoja, kodėl taip elgiasi.
Buča
Buča / „Scanpix“/AP nuotr.

– Pagal profesiją esu artilerijos taikytojas. Taigi asmeniškai su ginklu rankoje – nežudžiau. Kaip atrodė mano darbas? Koreguotojas su žiūronais nurodo taikinio koordinates, karininkas apskaičiuoja kampą, aš nukreipiu taikiklį ir paspaudžiu svirtį – ji ne geležinė, tad nesunku. Užmuštųjų nematau. Artilerijoje sakoma „taikinys atidirbtas“, ir viskas.

– Kur to mokoma?

– Turėtų būti mokoma kariuomenėje, bet niekada neturėjau nieko panašaus. Per mano tarnybą du kartus buvome išvažiavę į lauką – tik pasivažinėti ir nusitaikyti. Nė karto nešaudėme.

– Taigi pirmą kartą šaudėte, kai atvykote į Ukrainą?

– Taip. Pirmą kartą mes iššovėme netoli Bučos.

– Taigi pirmą kartą gyvenime buvote kare – ir pirmą kartą gyvenime ten šaudėte?

– Taip.

20-metis Sergejus iš Krasnodaro iš pradžių su BBC kalbėjosi santūriai ir nenoriai. Liepos mėnesį jis pabėgo iš bataliono Popasnoje ir kelis mėnesius sėdėjo namuose, niekam nepasakodamas apie penkis mėnesius trukusią kovą. Rugsėjo 23 d. jam paskambino karinis prokuroras ir pasakė: „Arba pirmadienį vėl važiuoji ten, arba sėsi.“

„Nesu pasiruošęs grįžti“, – sako Sergejus. Per penkis karo mėnesius jis matė „beveik viską – ir daugiau negali“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Ukrainoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Ukrainoje

„Jokių tikslų, jokio plano“

19-metis Sergejus į kariuomenę buvo pašauktas 2021 m. pavasarį, o jau rugpjūtį jam buvo pasiūlyta sudaryti sutartį: pastaraisiais metais Rusijos gynybos ministerija į šią tarnybos formą pervesdavo kuo daugiau jaunuolių, skaičiai buvo svarbūs ataskaitoms apie profesionalių karių skaičių kariuomenėje.

Sausio pabaigoje jis ir jo bendražygiai – jauniausiam buvo 18 metų – buvo išsiųsti į pratybas Baltarusijoje. „Kad vyksime į Ukrainą, sužinojome vasario 23 d., – sako Sergejus. Kareiviams buvo pasakyta, kad „jei ten viršuje iki sutemų nieko nebus nuspręsta“, važiuos visi. Ir išdavė visiems sauso maisto davinius trims dienoms.

– Ar buvo neįmanoma pabėgti?

– Ten jau nebuvo kur bėgti.

Ant „tobulų, nupoliruotų, mechanikų paruoštų“ tankų dalinys iki Černobylį važiavo be apšaudymų. Pirmasis apšaudymas įvyko Hostomelyje – į beveik 600 žmonių batalioną atskriejo ukrainiečių artilerijos sviediniai: „Penki žuvusieji ir dešimtys sužeistųjų, net ir tie, kurie sėdėjo viduje, – vis tiek pramušė. BMP-2 yra ploni ir juos lengvai pramuša“.

Tą dieną Sergejus pirmą kartą gyvenime pamatė mirusį žmogų: žuvo jo 19-metis bendražygis, su kuriuo kartu tarnavo netoli Krasnodaro.

„Kilo panika. Atvažiavome į kažkokį sandėlį miške. Mes sustojome ir visiškai sutrikome. Tiesiog nežinojome, ką daryti. Vadai nežinojo, ką daryti. Bataliono vadas sušuko vadams: „*** [kodėl] jūs čia tik stovite! – ir tada jie įsakė mums „užimti poziciją“.

Sergejaus pulkas „išrausė keletą apkasų“ ir liko nakvoti miške. Tą dieną jie nebuvo vieninteliai apšaudomi – pasak Sergejaus, ukrainiečių kariai „visiškai sudaužė vieną diviziją“, o išgyvenusieji naktį klaidžiojo po mišką „kažkur, Dievas žino kur“. „Na, mūsiškiai pradėjo į juos šaudyti. Jie pradėjo šaukti“. Kiek Sergejus žino, buvo tik vienas sužeistas.

Ryte jie nuvažiavo porą kilometrų į kitą mišką. Tuo tarpu ukrainiečiai subombardavo sandėlį, kuriame buvo pirmoji pulko stovykla.

Vadai neturėjo nei tikslų, nei plano, sako Sergejus. Nebuvo net maisto, trims dienoms išduotas sausas davinys buvo taupomas savaitei.

„Kodėl nebuvo maisto, niekas nepaaiškino. Mūsų vadai taip pat nevalgė. Nežinau, kaip pulko vadas, bet jie turi žvalgybos būrį, kuris tuština visas parduotuves, todėl, manau, jie valgė iki soties.“

„Pašaudėme ir vėl grįžome gerti“

Kovo pradžioje batalionas, kuriame tarnavo Sergejus, sustojo Bučoje: „Mes dengėme pėstininkus su artilerija. Sustojo pačiame miesto centre, išlipo iš tankų – ir po pusvalandžio į juos pataikė sviedinys: „iškart du pulko vado pavaduotojai, mūsų vadas ir krūva eilinių žuvo“. Taip žuvo dar vienas Sergejaus bendražygis iš Krasnodaro.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Ukrainoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Ukrainoje

Kai vadas miršta, naujas skiriamas iš dar gyvų vadų. Tačiau tarp karininkų yra nedaug patyrusių: dažniausiai visiems yra 19–20 metų, sako Sergejus. „Retas kuris vadas buvo tarnavęs penkerius metus. Mūsų ginkluotės vadas tarnavo 12 metų, bet jis nė karto nebuvo koviniuose veiksmuose, tik sėdėdavo savo dalinyje. Po savaitės jis išprotėjo. Jis išgėrė ir užlipo į antrą namo aukštą, tolumoje sprogo kažkoks sviedinys – jis nušoko žemyn ir susilaužė kojas. Jį išsivežė, nesumokėjo jam jokių pinigų ir dabar jis yra psichiatrinėje ligoninėje.“

Jei vietiniai gyventojai patekdavo į mūsų pozicijas, jie būdavo suimami, apklausiami ir beveik iš karto nužudomi.

Bučoje kareiviai pradėjo plėšti tuščius namus ir parduotuves: „Iš pat pradžių nebuvo ką valgyti, ėmėme konservus ir duoną.“ Jie gyveno daugiaaukščių namų rūsiuose – viename gale gyveno vietiniai gyventojai, kitame – rusų kareiviai.

„Jei vietiniai gyventojai patekdavo į mūsų pozicijas, jie būdavo suimami, apklausiami ir beveik iš karto nužudomi. Jie savo telefonais siųsdavo Ukrainos pajėgoms koordinates apie mūsų buvimo vietą. Būdavo, sėdi, važiuoja pro šalį dviračiu žmogus, o po minutės labai tiksliai į mus atlekia. Būdavo ir tokių scenų – atvažiavo keturračiu, mus visus filmavo telefonu, ant jo šalmo ir keturračio buvo užrašyta „Šviesos karys“. Jį pagavo ir iš karto nužudė.“

Tačiau kalbėdamas apie masinių kapaviečių iš Bučos nuotraukas Sergejus sako, kad „yra surežisuotų“. Kai kuriuose kadruose jis atpažino duobes, kurias patys rusų kareiviai iškasė tankui slėpti: „O nuotraukoje šalia yra kryžius. Tačiau tai nėra kapo duobės, mes tai žinome. O jie sako, kad va kūnai.“ Tačiau Sergejus nepaaiškino šio prieštaravimo savo paties žodžiams, kad rusų kariai žudė vietinius gyventojus, nes įtarė, kad jie padeda Ukrainos pajėgoms.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai

Jie visi žinojo, kad jei išeis iš namų rūsių, į juos bus šaudoma. Jiems tai buvo pasakyta iš karto, kai atvykome į Bučą.

Rusų kariai daug gėrė, sako Sergejus. Alkoholio rasdavo visur – namuose, parduotuvėse. Degtinė, viskis, burbonas, trauktinės, džinas, romas, konjakas, grapa ir čača. O jei tuo metu ateidavo taikinio koordinatės, išlipdavo ir eidavo šaudyti girti.

– Išsiblaivydavote nuo adrenalino?

– Na ne. Pašaudydavo ir grįždavome toliau gerti.

Tomis dienomis, kai susirėmimai nurimdavo, kiemuose patys kepdavo mėsą. Vietiniai neateidavo. „Jie visi žinojo, kad jei išeis iš namų rūsių, į juos bus šaudoma. Jiems tai buvo pasakyta iš karto, kai atvykome į Bučą. Kai apėjome namus ir „valėme“ tuos, kurie dirbo policijai, Ukrainos kariuomenei, kas turėjo dokumentus, pas ką kas nors buvo telefone... Iš tikrųjų ėmėme visus vyrus.“

O su moterimis ką darėte?

– Įvairiai. Aš nieko. Ir mano pirmoji baterija nieko.

„Tankas net nevažiavo“

Kovinė užduotis buvo apšaudyti Irpinę, esančią už penkių kilometrų nuo Bučos. Dvi savaites artileristai kasdien šaudė, o pėstininkai bandė užimti miestą.

„Mūsiškiai ten bandė tris ar keturis kartus, bet nesugebėjo pasistūmėti toliau nei penkis šimtus metrų, o ką jau kalbėti apie tai, kad ją užimtų. Ukrainiečiai turėjo tankus, o mūsų pėstininkai važiavo BMP – tankų nepramuš. Kiekvieną dieną grįždavo su nuostoliais“.

Jiems sakė, kad netrukus bus pakeisti. „Buvo sakoma, kad greitai ateis pamaina. Dabar tik gyvenvietę užimsime ir jus pakeis. Jau greitai.“ Tačiau niekas nepakeitė.

Kovo 19 d. Ukrainos artilerijos sviedinys pataikė į rusų tanką. Jis sprogo ir užsidegė, kilo panika, ugnis persimetė į gretimus tankus, galiausiai vieną spėjo atitraukti, o šeši tankai sudegė visiškai, – pasakoja Sergejus.

Su tankais sudegė visi daiktai, nuo miegmaišių iki glaudžių, net neperšaunamos liemenės su šalmais ir automatai.

Po pusantros dienos buvo išduoti nauji ginklai, o dar po dviejų dienų atvyko du tankai. Vieno pavarų svirtis neveikė, o kitas, 1964 m. gamybos, negalėjo šaudyti. „Jis net nevažiavo – jį nuolat reikėdavo užkurti laidais nuo kitos mašinos.“ Niekas negavo jokių naujų daiktų.

Rusijos kariuomenei taip ir nepavyko užimti Irpinės. Balandžio 2 d., kai Gynybos ministerija paskelbė apie karių išvedimą iš Kyjivo-Černihivo krypties, Sergejaus kuopa buvo apšaudoma šešias valandas – „negalėjome pajudėti“. Kai apšaudymas nutilo, palaukę dar valandą jie išėjo iš savo rūsių, iššaudė po 28 sviedinius į ukrainiečius ir išvažiavo atgal. Beveik visi tankai buvo sudegę, todėl 40 karių aplipo tris tankus ir išvažiavo.

„Jiems visiems po 19 metų. Dabar jie yra dingę“

Sergejaus pulkas per Baltarusiją grįžo į Rusiją. Jau pirmoje stotelėje dvi kuopos po 90 vyrų norėjo pasitraukti. Tačiau vadai juos įtikino, kad jie visi sės į kalėjimą, ir kuopos liko batalione.

Belgorode jie dvi savaites sėdėjo palapinėse miške, o į miestą pirkti maisto važiavo KamAZ'u, nes „ten taip pat nemaitino, nebuvo sausų davinių“. Ten Sergejus du kartus rašė prašymą atsistatydinti ir atsisakymą vykdyti specialiąsias operacijas. Tačiau prašymai „vis tiek niekur nepateko, atidavėme juos pulko vadui – jis jų net neskaitė“.

Kontraktininkas iš kito bataliono 19-metis Antonas iš Ivanovo BBC pasakojo, kad vadai jo bendražygiams „grasino karo lauko teismu, terorizavo ir šaukė, kad jei apsisuks ir išeis, bus šaudoma į nugarą“. „Tačiau kai kurie vaikinai tiesiog be raporto pasitraukdavo, padėdavo ginklus prie sargybos būdelės ir išvažiuodavo. Nuolat išvažiuodavo. Ryšių batalionas – jų buvo 60–80, pavyzdžiui, – iš viso visi atsisakė. Iki to, kad norėjo vadą surakintą antrankiais nuvežti į Ivanovą.“

Ukrainos kariuomenės Generalinio štabo nuotr./Sulaikyti rusų kariai
Ukrainos kariuomenės Generalinio štabo nuotr./Sulaikyti rusų kariai

„Žinote, ten buvo vaikinų, kurie buvo fanatikai, kurie kaip savanoriai sudarė kontraktus mėnesiui, trims mėnesiams. Jie eina su mumis į mūšį, o paskui apsisuka mūšio lauke, sudeda ginklus, sako: „Aš jau viskas“ ir išeina. Galų gale mes taip pat tiesiog išvažiavome pakeleivinga mašina.“

– O kas nutiko? Kodėl?

– Na... nuostoliai yra dideli. Gegužės mėnesį iš daugelio batalionų gerai jei po 10 vyrų buvo likę. Tai labai veikia psichiką. Kai pradėjau šaudyti į žmones ir supratau, kas tai yra... sunku... O jie dar nesiuntė žuvusių vaikinų namo. Tiesiog ten laidojo mano akyse. Labai retai surenka „200 krovinį“ (taip vadinami žuvusieji, – red. past.). Ypač kai lauke buvo beveik 40 laipsnių karščio. Kūnai beveik iš karto suyra. Jie nieko nesako tėvams, tik sako, kad „dingo be žinios“. Yra daug vaikinų, kurių sutartis baigėsi po mėnesio ar dviejų. Visi jie yra 19–20 metų amžiaus. Dabar jie visi dingę be žinios. Tėvams jie tiesiog dingę. Kai grįžau namo, pasienyje matėme vyrus, kurie norėjo eiti į karą. Tačiau jie nesupranta, kas tai yra. Jiems per žinias visai ne taip rodė.

– Esate snaiperis, sakote, kad kariaujate jau dvi savaites ir dalyvavote trijuose mūšiuose. Ar skaičiavote, kiek žmonių nužudėte?

– Ten nėra laiko skaičiuoti.

„Kaime yra 21 namas. Mes jį bandėme užimti pusantros savaitės“

Balandžio viduryje Sergejus buvo išsiųstas atgal į Ukrainą. Pakeliui į pasienį sugedo iš pažiūros naujas tankas – jo variklis kas tris kilometrus užkaisdavo iki 120 laipsnių.

„Tokiu važiuoti negalima, mes stodavome ir laukdavome, kol jis atvės. Jis buvo remontuojamas 12 dienų, o kai tik jį nuėmėme nuo KAMAZ, kuris pristato įrangą į Ukrainos pasienį, pervažiavome sienos juostą – ir po 5 km jis vėl užvirė. Dabar jis išvežtas remontuoti į Luhanską, bet ir ten jo negalėjo sutaisyti.“

Visą tą laiką, sako Sergejus, jis galvojo, kaip pabėgti. „Kiekvieną dieną atsibusdavau su mintimi, kad noriu mesti tarnybą“. Tačiau galiausiai atsidūrė šarvuotame automobilyje, kuri jį vežė į fronto liniją be tanko kaip antrąjį taikytoją į kitą įgulą.

Sergejus buvo atvežtas netoli Iziumo. „Bet mūsų pulkas jo nebandė užimti. Stovėjome ten mėnesį ir nė karto neiššovėme iš artilerijos. Plovėme tankus ir kasėme apkasus. Naktimis patruliuodavome. Na, bent jau maisto atveždavo.“

Būriai, kurie balandžio pradžioje įžengė į Iziumą, negalėjo iš ten išeiti: „Jie turi tuos „Javelin“. Tankistai pasakojo, kad kai užvesdavo tanką ir bandydavo išvažiuoti, tuoj pat atskriedavo iš „Javelin“. („Javelin“ yra amerikiečių nešiojamoji prieštankinė raketų sistema, kurią JAV tiekia Ukrainos kariams)“.

Sergejus buvo pasiųstas užimti tilto, kurio pavadinimo nebeprisimena, esančio už 20 kilometrų nuo Lysyčansko. Ukrainiečių kariai stovėjo ant kalvos, o apšaudydami neleido pastatyti pontoninių perkėlų. „Mes irgi tiesiog stovėjome. Mes nešaudėme. Nežinau, kodėl ar dėl ko. O tankai, kurie buvo išvykę prie upės ir planavo ją perplaukti pontonais, iš ten negrįžo. Anksčiau aplink ir palei kelią augo miškas – balandžio mėnesį jį išdegino artilerija“, – sako Sergejus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Lysyčanske
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų kariai Lysyčanske

Jo pulkas pajudėjo Lysyčansko link. Ten kareiviams buvo liepta užimti Berestovo kaimą, kuris buvo prie kelio, nuo kurio matėsi visi aplinkiniai miškai: „Dvidešimt vienas namas. Mes juos bandėme užimti pusantros savaitės.“

Vieno apšaudymo metu iš rusų tanko neišlėkė sviedinys – jis sprogo viduje. „Visas bokštelis sprogo. Visi viduje buvę ir netoliese stovėję žmonės sudegė.“ Sergejus nelaimingą atsitikimą paaiškino tuo, kad šaudmenys buvo nauji – TBS [termobariniai], „niekas nežinojo, kaip su jais elgtis, jie beveik niekada nebuvo naudojami“.

Sklido gandai, kad prie Lysyčansko yra trys Ukrainos pajėgų pulkai su 1 500 karių, o gamykloje už Lysyčansko – penki tūkstančiai. „Tuo metu mūsų buvo labai nedaug – du pulkai buvo sujungti į vieną, ir vis tiek liko tik 300 vyrų. Beveik nebuvo vyresnių nei 20 metų žmonių. Visi buvo pašaukti į kariuomenę ir pasirašė sutartį su daliniu, negalvodami, kad gali patekti į karą.“

Pasak jo, iš 600 vyrų, įsiveržusių į Ukrainą iš Baltarusijos vasario mėnesį, Sergejaus batalione liko tik viena kuopa, kurią sudarė 90 vyrų. Pasak kito kontraktininko Antono, per kiekvieną neilgą mūšį jis matydavo „apie 10 sužeistų ir apie 10 žuvusių vyrų“.

„Arba į kalėjimą, arba važiuosi atgal“

Liepos mėnesį Sergejaus pulkas buvo atitrauktas į Popasną – „miestą, kurį sugriovė abi pusės ir į kurį kasdien skrieja Ukrainos pajėgų bombos“ – ir jis pabėgo. Jis atidavė savo ginklą vadui ir išvažiavo. Kartu su juo pabėgo dar septyni žmonės iš skirtingų miestų.

Liepos 10 d. pasienyje netoli Pervomaisko jie sutiko pasieniečių pulkininką leitenantą ir paklausė: „Mes išėjome iš karo, ką mums daryti?“ Pasak Sergejaus, jis atsakė: „Jūs čia ne vieninteliai, aš kasdien matau šimtą jūsų, tuoj atvažiuos sunkvežimis ir nuveš jus į FSB tardymo punktą.“

Ten kontraktininkų ilgai neklausinėjo, sako Sergejus, tik stebėjosi pasakojimais apie žuvusius: „Pas mus kalba, kad nėra jokių aukų“, – esą gūžčiojo pečiais tyrėjai. Iš Kamensko-Šachtinsko Sergejų automobiliu pasiėmė draugas. Jis neatvyko į savo padalinį. Per penkis karo mėnesius jis gavo apie 700 000 rublių (virš 12 000 eurų), t. y. apie 140 000 rublių (beveik 2500 eurų) per mėnesį.

Po kelių savaičių Sergejus buvo iškviestas į karinę komendantūrą apklausai. „Jie manęs klausė, kada išvykau iš veiksmų zonos ir kodėl. Pasakiau, kad man jau atsibodo, ir parodžiau vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas mūsų padalinys Bučoje, kuris buvo sudaužytas ir visiškai sudegintas. Kontraktininką paleido.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mobilizuoti Rusijos rezervistai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mobilizuoti Rusijos rezervistai

Rugsėjo 23 d. Sergejus vėl buvo iškviestas pas karinį prokurorą. Dalinyje davė jam siuntimą atlikti medicininę apžiūrą ir pasakė: „Turi dvi išeitis: arba keliauti į kalėjimą, arba grįžti ten.“

Artileristas tris dienas žaidė vaizdo žaidimus ir nusprendė niekur neiti. Jis kalbėjosi su advokatu ir dabar turi dvi galimybes: arba gauti lygtinę bausmę už sutarties pažeidimą ir nepaklusimą mobilizacijai, arba pasinaudoti psichiatro išduota pažyma.

Kitas kontraktininkas Sergejus Bokovas iš Uralo, kuris gegužę BBC pasakojo, kaip nesėkmingai bandė užimti Kyjivą, sekmadienį sugebėjo išvykti į Kazachstaną ir planuoja Vokietijoje gauti humanitarinę vizą.

Antonas iš Ivanovo rugsėjo 25 d. vėl išvyko į fronto liniją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min