Kodėl? Todėl, kad šūkiai atstumia, nutrina esmę, užgožia žmones, likimus ir istorijas, kurios yra daug sudėtingesnės ir įdomesnės, nei skambios kalbos.
Nemėgstu šūkių „mūsų didvyriai“ gal ir dėl to, kad tokiais šūkiais buvome šeriami visą sovietmetį, todėl, kad tokie šūkiai sukelia abejingumą arba atmetimo reakciją. Kur kas jautresni pasakojimai iš pirmų lūpų, gyvi, su ašara akyse, riedančia per apšepusį seno žmogaus skruostą iki drebančių lūpų... dabar seno žmogaus. Tada tam senam žmogui buvo dvidešimt penkeri.
