Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 6d. 15:35

Paulius Jurkevičius: Baltas gastronominis patriotizmas – su kmynais ir be jų

Paulius Jurkevičius (130)
15min.lt nuotr. / Paulius Jurkevičius

Atvykusi iš Vilniaus į Romą, bičiulė dovanų atvežė didelį, baltą lietuvišką varškės sūrį. Su kmynais. Kažkaip net nesmagu pasidarė: o juk šio nuolankiai balto skanėsto statusas ar titulas – vadinkime, kaip išeina – pasikeitė. Esmingai pasikeitė. Ir aš nieko apie tai neparašiau.

Štai taip tyliai, visiškai tyliai į Europą įžengė lietuviškas varškės sūris. Be didesnių iškilmių. Be visuotinio džiugesio. Be suvokimo, kas įvyko.

Įvyko štai kas: triejus metus užtrukęs Lietuvos pienininkų bylinėjimasis su Europos Sąjunga dėl saugomos geografinės nuorodos ženklo baigėsi sėkmingai. Rašau „bylinėjimasis“, nes tai nėra nei paprastas, nei smagus procesas. Reikia Briuseliui įrodinėti, kas esi, kas buvai, kuo tapai. Kokios tavo šaknys.

Na, bet šis knebinėjimasis po šaknis, manau, yra geras dalykas.  Priverčia išpūsti krūtinę prieš italus, prancūzus, visus tuos, kurie Europos geografinių ir kilmės nuorodų prisirinkę šimtais. Priverčia pamąstyti apie dar vieną patriotizmo išraišką – apie gastronominį patriotizmą.

Ar visi lietuviškos virtuvės restoranai jau siūlo varškės sūrį su Seinų – Lazdijų medumi? Ar visi šefai įrašo į valgiaraštį tris keturias eilutes apie šių lietuviškų skonio grynuolių kilmės ištakas? Ar apskritai mes žinome, kas yra Europos geografinės nuorodos ir kilmės ženklai?

Kai reikia pasakyti, kad mūsų virtuvė nė kiek neprastesnė už prancūziškas varlių šlauneles, neapolietiškas picas, ispanišką paelją, – pasakome. Kai kas ir žymiai drūčiau pasako.

Tik tuo viskas ir baigiasi. O kas ta lietuviška virtuvė? Kas yra lietuviški, absoliučiai lietuviški produktai? Štai čia europietiški geografinės nuorodos ir kilmės ženklai yra tarsi mūsų skonio vėliava, kurią rodome pasauliui.

Dabar vėliavą turime – baltą. Turime skilandį – tradicinį gaminį, turime Seinų – Lazdijų medų. Kalbant krepšinio terminologija, turime tris galingus žaidėjus, kurie Europoje rungtyniauja aukščiausio lygio turnyre.

Aš manau, kad tai didžiulė pergalė. Būtent todėl šiek tiek atrodo keista, kad varškės sūrio triumfas buvo tylus, bejausmis ir labai jau panašus į biurokratinį „pijarą“. Spaudos agentūrų pranešimus „perleido“ žinių portalai, ir tiek žinių. Jokių istorinių ar gastronominių įžvalgų, interviu, receptų, senų nuotraukų, garsių virėjų nuomonių.

Mačiau, kas darėsi Italijos makaronų sostinėje Granjane, netoli Neapolio, kai jų bronzos formomis gaminami makaronai neseniai gavo saugomos kilmės vietos ženklą. Buvo festa – šventė.  Arba kas dėjosi Neapolyje, kai neapolietiška pica buvo pripažinta tradiciniu gaminiu. Buvo triumfalinė eisena, straipsniai ir komentarai pirmuosiuose dienraščių puslapiuose, išsamūs reportažai televizijos žinių laidose.

Kai atvažiuoji į alyvuogių aliejaus ar vyno ūkį, gamintojas pirmiausia etiketėje rodo tą raudoną Europos kilmės ženklą: „Matai, aš esu pripažintas. Matai, mano kilmė – pripažinta.“

Kilmė neparduodama ir nenuperkama. Jeigu ji yra – ji įpareigoja. Nėra kilmės, nėra ir įsipareigojimų. Nėra gastronominio patriotizmo.

Aš džiaugiuosi, kad nuvažiavęs į parmezano konsorciumą, kurio vadovai kažkada man išdėstė savo pasibjaurėjimą lietuviškomis parmezano kopijomis, dabar galėsiu pasakyti: „Mes irgi turime kilmingą sūrį“. Na ir kas, kad jis nebrandinamas penkerius ar dešimt metų. Na ir kas, kad jame ugnimi neįspaudžiama karūna.  Užtat varškė į audinio sūrmaišius kaip buvo kemšama rankomis prieš keturis šimtus metų, taip ir dabar kemšama. Tai ir reikėjo įrodyti Europai.

Užtat dabar lieka klausimas: ką su šiuo tviskančiu gastronominiu ordinu darysime? Kaip juo džiaugsimės ir kaip pasigirsime? Ar visi lietuviškos virtuvės restoranai jau siūlo varškės sūrį su Seinų – Lazdijų medumi? Ar visi šefai įrašo į valgiaraštį tris keturias eilutes apie šių lietuviškų skonio grynuolių kilmės ištakas? Ar apskritai mes žinome, kas yra Europos geografinės nuorodos ir kilmės ženklai?

Na, blogiausiu atveju, nuvešime kilmingąjį lietuvišką varškės sūrį į Milaną, pasaulinę „Expo“ parodą, kurios vienintelė tema – maistas. Be varškės sūrio turime dar dzūkišką medų ir skilandį, pripažinimo laukia Daujėnų duona ir Stakliškių midus. Daugiau nelabai ką pasauliui Milane turėsime parodyti.

Ir vis dėlto glumina ne tai, –  estai neturi net to, ką mes turime. Glumina mūsų pačių požiūris į kilmę. Europos titulus laimėjusių produktų gamintojai jau patyliukais svarsto, ką galima išspausti iš tų kilmės ženklų. Ar galima tituluotus produktus brangiau parduoti ar nelabai? Jeigu nelabai,  tai kokia, atsiprašant, iš jų nauda?   

Vartotojai irgi abejoja: o jeigu tie Europon įžengę produktai keliais centais brangiau kainuos? Tada pirksime be titulų, baltarusiškus.

Nepatinka man tokie svarstymai. Lietuviškas varškės sūris yra mūsų skonio vėliava. Mūsų gastronominio patriotizmo simbolis. Su simboliais derėtų elgtis atsargiai.

DAUGIAU PAULIAUS JURKEVIČIAUS STRAIPSNIŲ RASITE PASPAUDĘ ČIA.  

                                      

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Video

03:10
01:04
12:56

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min