Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2022 sausio 2d. 16:59 , Atnaujinta: 2022 sausio 3d. 08:21

15min gidas: geriausios kelionių patirtys, kurias verta išbandyti 2022-aisiais

15min gidas: geriausios kelionių patirtys, kurias verta išbandyti 2022-aisiais
15min gidas: geriausios kelionių patirtys, kurias verta išbandyti 2022-aisiais
Pandemija keliones nors ir pristabdė, bet jų nenutraukė. Tik mokomės keliauti kitaip: atsakingiau, padarę daugiau namų darbų, saugiau. Ir nebešokinėjame iš vieno miesto į kitą, pažindami tik aplankytų vietų paviršių. Tampa svarbesnės patirtys, o ne regėti vaizdai – norime ne tiesiog pamatyti Eifelio bokštą ar padrybsoti Graikijos paplūdimyje, bet – apsigyventi itin neįprastuose urvuose Ispanijoje, apsilankyti aukšto lygio futbolo varžybose europine Šiaurės Korėja vadinamoje teritorijoje ar atrasti temą – ir prasmę – savo kelionei.

15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“ tęsia tradiciją – metų sandūroje kalbasi su entuziastingais Lietuvos keliautojais ir turizmo srities ekspertais apie idėjas naujų metų kelionėms.

Šiemet jų teirautasi – kokią patirtį iš savo gyvenimo kelionių jie būtinai rekomenduotų išbandyti kitiems?

Kristina Stalnionytė, aistringa keliautoja, žurnalistė ir fotografė, visikeliai.com kūrėja:

Pėsčiomis vasarą po Austrijos Alpes

Man patinka vasaros metu keliauti pėsčiomis po Austrijos Alpes. Jau kelintus metus iš eilės tai būna savaitė žygių, be automobilio, beveik laukinėmis sąlygomis. Ten tarsi patenki į žalią, sodrią ir kalnuotą pasaką su savais personažais.

Eidamas siaurais takeliais kalnų šlaitais ir viršūnėmis matai smaragdinius ežerėlius, gali pasiruošti pietų stalą ant baltos sniego paklodės, spiginant saulei nučiuožti sniegu žemyn net ir be slidžių. Čia ir pats tampi įdomiu personažu – visad esi stebimas draugiškai mūkiančių karvių ir švilpikų.

Pastarieji vakarėjant išlenda iš savo urvelių pasižmonėti, ypač išgirdę žingsnius. Tuomet prasideda tikras švilpavimo ir slėpynių vakarėlis, tik spėk pamatyti, iš kurios skylės žemėje išlįs į tave pasižiūrėti ir garsiai praneš kaimynui, kad ir tas tuoj pat išlįstų pažiūrėti. Vienu metu gali pamatyti penkis ar dešimt ant dviejų kojų stovinčių rudų padarėlių, sustingusių lyg stulpai ir net išsižiojusių iš susidomėjimo. Pats irgi turi sustingti: vos tik krusteli – visi švilpikai neria į urvus ir tenka laukti, kol vėl išlįs.

Saulei nusileidus – pasaka baigta: švilpikai sulenda miegoti, o slėnius apgaubia šešėlis ir vėsa. Tik viršūnės raudonuoja paskutiniuose saulės spinduliuose. Tokią pasaką galima patirti nakvojant kalnų nameliuose, kai nereikia skubėti žemyn į miestelį. Viršuje šiek tiek vėsoka ir vėjuota, bet vaizdai nuostabūs.

Vaidas Mikaitis, originalių kelionių mėgėjas, 15min kelionių straipsnių autorius:

UEFA varžybos Padniestrėje – europinėje Šiaurės Korėjoje

AFP/„Scanpix“ nuotr./Futbolo varžybos Padniestrėje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Futbolo varžybos Padniestrėje

Padniestrėje nieko per daug įdomaus nėra. Nei gražios gamtos, nei architektūros stebuklų, nei gerų restoranų ar SPA centrų. Visgi pernai įvyko dalykas, dėl kurio apsilankyti šioje niekieno žemėje gali būti visai verta.

Praėjusiais metais Tiraspolio „Šeriff“ klubas iš Padniestrės pateko į Čempionų lygos grupės varžybas. Kalbant ne futbolo terminologija, tai buvo panašaus lygio įvykis tarsi lietuviai nuskristų į kosmosą. Arba Zakarauskas taptų Lietuvos prezidentu. Arba Celofanas taptų Vilniaus arkikatedros vyr. klebonu. Arba Pilvelytė laimėtų Eurovizijos atranką.

Praėjusį rudenį Tiraspolio stadione žaidė tokios komandos kaip Madrido „Real“ ar Milano „Inter“ su tokiais pasaulio futbolo sunkiasvoriais kaip Luka Modričius, Karimas Benzema, Garetas Bale‘as ir kitais. Tiesa, „Šeriff“ klubas jau persikėlė į žemesnę UEFA Europos lygą, bet tai vis dar aukščiausio lygio futbolas, apie kurį lietuviai gali tik pasvajoti.

Prie viso to, pažiūrėję aukšto lygio futbolą, sugrįšite laiku atgal ir gausite progą pamatyti, kaip šiandien laikosi ši modernia Sovietų Sąjunga ar europine Šiaurės Korėja vadinama separatistinė žemė.

Algirdas Morkūnas, aktyvus keliautojas ir tinklaraščio Journey.lt autorius:

Pažintis su ledynais

Viena įspūdingiausių ir į atmintį įsirėžusių patirčių – pažintis su ledynu. Kuriame žemyne bebūčiau, visada stengiuosi aplankyti ir kuo labiau „pačiupinėti“ gražiausią ledyną.

Vienuose galima leistis tarpekliais gilyn, kituose landžioti po ledo tunelius. Kiekvienas ledynas savaip unikalus, nuostabus ir truputį bauginantis, keliantis susižavėjimą.

Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas, gyvenantys Andalūzijoje ir apie jos kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius bei ypač tyrą alyvuogių aliejų pasakojantys puslapyje Virgenextra.lt:

Šiuolaikinių trogloditų gyvenimas – apsilankymas gyvenamuosiuose urvuose Andalūzijoje

Guadix miestelyje Andalūzijoje Kūčių naktį nutarėme pagyventi gyvenamajame urve, įrengtame molio kalvelėje. Toks urvas, iškastas uoloje, turi triukšmo ir temperatūros izoliaciją, šiek tiek šviesos ir ventiliacijos.

Kambariai yra „pereinami“ – iškasti į kalno gylį tiek, kiek pasiekia pro durų angą sklindanti šviesa. Miegamąjį atstoja tolimiausia ir tamsiausia (be langų) urvo niša – čia telpa tik lova ir nedidelė kėdė.

Skaitykite daugiau: Kaip atrodo butai urvuose Ispanijoje: šiuolaikinių trogloditų gyvenimas.

Po urvą vaikščioti teko šiek tiek pasilenkus, jis mažytis, arkiniais praėjimais, kuriais einant remiesi viršugalviu. Kadangi buvo žiema, šildėmės alyvmedžių malkomis kūrenamu židiniu. Po kelių dienų urve oras tapo toks sausas, kad atrodė, jog kūnas ir veido oda atidavė visą drėgmę.

O naktį, užgesinus šviesą įsivyraudavo tokia dusli tyla ir aklina tamsa, jog atrodė, kad po žeme guli. Jausmas išties keistas. Tad tai tikrai unikali vieta pasitikrinti, sergate ar ne klaustrofobija!

Ada Alejūnaitė, tinklaraščio „Vieškeliu dundant“ autorė:

Pasivažinėjimai Šveicarijos kalnų keliais-serpantinais

Dienos metu regimos Šveicarijos Alpių panoramos atima amą, o naktiniai pasivažinėjimai čia esančiuose kalnų keliuose pranoksta stipriausius pojūčius. Turbūt vaizdingiausios Šveicarijos vietovės atsiveria šalies pietų-centrinėje dalyje.

Būtent šiame viršukalnių krašte vingiuoja vienas gražiausių, ekstremaliausių ir labiausiai jaudinančių kalnų kelių pasaulyje – Furka pass (siekia 2 km 429 m aukštį virš jūros lygio). Vos tik atsidūrę Furka perėjoje, pajusite adrenalino antplūdį dėl itin stačių šlaitų, beveik 180 laipsnių kampą sudarančių posūkių, didelio aukščio ir vos prasilenkiančių automobilių. Čia yra ir legendinio personažo – Džeimso Bondo –gatvė, kurioje buvo filmuotas visų laikų geriausias slaptojo agento 007 filmas „Auksapirštis“ (angl. „Goldfinger“).

Skaitykite daugiau: Įspūdingiausi Šveicarijos kalnų keliai: nuo Džeimso Bondo trasos iki nakties debesyse.

Lyg to būtų maža, iš už kalnų viršūnių atsiveria įspūdingi ledynai, o žemesnėse vietose mūkso kalniečių etnografiniai kaimai. O kur dar čia aptinkami kabantys tiltai? Jų lynai neaišku kokiu būdu tįso ištempti viršum gilių tarpeklių su šniokščiančiomis ledinėmis upėmis. Joks pasaulio atrakcionų parkas Jums nepasiūlys nieko panašaus.

Rodos, kad kiekvienas Furka pass metras vertas sustojimo, pasigėrėjimo, kiekvienas prieš akis atsiveriantis vaizdas gniaužia kvapą.

Nors šis kelias ir stebina įdomybėmis bei kerinčiais vaizdais, turbūt niekas nenustelbs naktinio pasivažinėjimo, ko gero, pačiame aukščiausiame automobiliu pasiekiamame kelyje Šveicarijoje – Nufenen pass (siekia beveik pustrečio km aukštį). Šiuo keliu naktį nedrįsta važiuoti net patys šveicarai...

Išties nepakartojamas potyris dundėti aukštybėse visiškoje tamsoje ten, kur nebeauga medžiai, kur visad žiema, o pro tave slenka šalti debesys. Koks neapsakomas jausmas užplūsta stebint blankia pilnaties šviesa padabintas snieguotas kalnų viršūnes. O aplink – nė menkiausio žiburėlio, tik kartais viduryje kelio suspindinčios didžiaragių kalnų ožių akys...

Kai kurios kelionės pasimiršta, tačiau šios aukštybės mano atmintyje išliks visuomet.

Aistė Žemaitienė, aktyvi keliautoja, viena iš projekto „Gabalėliai Lietuvos“ autorių:

Apsilankymas Rio de Žaneiro festivalyje

Asm.archyvo nuotr./Aistė Žemaitienė
Asm.archyvo nuotr./Aistė Žemaitienė

Mano viena įspūdingiausių patirčių – Rio de Žaneiro karnavalo aplankymas 2019 m., kai vien viename Brazilijos mieste – Rio de Žaneire – per vieną savaitgalį įvyksta 500 renginių, kone visi miestelėnai ir miesto svečiai tematiškai persirengę, o savaitgalio kulminacija – žodžiais neapsakomas muzikos ir spalvų siautulys sambadrome.

Kiekviena sambos mokykla turi sukurti pasirodymą, ir per valandą šokio žingsniu žingsniuodami per sambodromą šokėjai turi papasakoti visą istoriją, kuri – tikrai ne banali, pvz., indėnų gyvenimas Amazonijoje.

Kiekvienos mokyklos pasirodyme privalo būti atitinkami elementai, tarkime, vėliavnešys, bahajų moterų flangas, ir kiti, kuriuos vėliau vertina komisija. Po vakarinių pasirodymų visi miesto barai gulte apgulami žmonėmis – visi ekranuose stebi, kiek ir kuriai mokyklai balų skyrė žiuri, kiekvieną didesnį ar mažesnį balą lydi didis baubimas nesutinkant su tokiu vertinimu arba šūksniai – sutinkant. Primena „Eurovizijos“ ažiotažą, tik mąstai didesni.

Aušrinė Šėmienė, žurnalistė, feisbuko grupės „Noriu į Turkiją“ įkūrėja.

Žygiai ypatingoje Graikijos saloje – Korfu

Praėjusią vasarą svetingiausios buvo Graikijos salos, – tuo metu, kai daugelis atostogų šalių sprendė, kaip suvaldyti koronaviruso plitimą, Graikijoje vienas po kito leidosi turistų pilni lėktuvai. Iš Lietuvos buvo galima pasiekti Kefaloniją, Kretą, Zakintą, bet man įdomiausia buvo Korfu, nes... žaliausia, nes niekuomet nebuvo užkariauta turkų, tad ten nėra jų palikimo, taip pat joje galėjai pasijusti tarsi Venecijoje, mat čia beveik 400 metų šeimininkavo venecijiečiai.

Tačiau ne apie architektūrą noriu pasakoti. Korfu ypatinga tuo, kad ji nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytų iki vakarų išraizgyta pėsčiųjų takų, kurie tęsiasi ir kalnais, ir lygumomis, ir palei laukinius paplūdimius, ir istorinėmis vietovėmis. Saloje, kuri yra 60 km ilgio ir 30 km pločio, yra keli šimtai kilometrų pėsčiųjų takų.

Kiekvienas kelią gali pasirinkti pagal savo norus ir išgales. Pavyzdžiui, galima gyventi pensione ar viešbutyje ir pėdinti pasirinkus dienos ilgio maršrutą arba vos kelių kilometrų, arba išsiruošti į kelią kelioms dienoms, į kuprinę įsimetus visko, ko gali prireikti, o miegoti – kokiame laukiniame paplūdimyje arba atokioje kalnų vietelėje. Taip keliauja nemažai išvėdinti galvą norinčių Vakarų turistų.

Yra maršrutų, kur pakeliui galima užsukti į kokį nedidelį kaimelį ir vietinėje tavernoje pavalgyti skanaus karšto maisto – vasarą laužus kūrenti Korfu uždrausta dėl gaisrų pavojaus, tad jei norėsite išsivirti bent arbatos, teks į kurpinę įsimesti primusą.

Vienas įspūdingiausių maršrutų – nuo aukščiausio saloje Pankratoro kalno papėdės iki viršukalnės, kur stovi ne tik telekomunikacijų bendrovių bokštai, bet ir vienuolynas. Keliaujant kitais maršrutais galima užeiti pas vietinius vyndarius, į aliejaus spaudyklas ar sūrių gamyklėles – paragauti šviežių gėrybių, pataukšti su savininkais. Man didžiausią įspūdį paliko salos viduryje esanti asiliukų prieglauda, ten dirbantys žmonės džiaugsis jei pasiliksite kelioms dienoms savanoriauti – darbo rankų ten visuomet trūksta.

Robertas Pogorelis, užkietėjęs keliautojas, knygų apie keliones autorius ir feisbuko grupės „Mokėk keliauti“ įkūrėjas:

Maudynės senotėse

Šviežiausia patirtis – maudymasis Meksikos „senotėse“ (cenotes) – giliose įgriuvose susiformavusiuose ežeruose. Dalis „senočių“ yra atviros, o kitos – uždaros, saulės spinduliai prasiskverbia tik pro nedideles skyles.

Iki vandens reikia leistis laiptais arba uolomis. Majų čiabuviams „senotės“ yra šventos, jie labai vertina ten esantį gėlą vandenį, kurio Meksikos pietuose trūksta.

Kitos įdomios patirtys – kopti į vulkanus Indonezijoje, Azoruose ir Kabo Verdėje, taip pat nuo vulkano leistis pusę kilometro bėgte per dulkes (Fogo saloje Kabo Verdėje).

Dar labai patiko keliauti autostopu Kanados Uolėtųjų kalnų regione, kur teko stebėti ne tik įspūdingą kraštovaizdį, bet ir per kelią vaikštančias meškas. Nemažai įdomių patirčių aprašau savo knygoje „Užkeikto keliautojo užrašai“.

Dalia Smagurauskaitė, grožinių ir kelioninių knygų autorė, žurnalistė:

Apsilankymas Saudo Arabijos dykumoje

Kiekviena kelionė atneša pačių unikaliausių patirčių, tad šiaip ne taip išsirinkusi, noriu papasakoti apie paskutinę priešpandeminę kelionę į Saudo Arabiją, tada tik prieš kelis mėnesius atvėrusią sienas keliautojams. Būti vienai iš pirmųjų, vienai iš nedaugelio – vien tai yra neįtikėtina kelionės patirtis, leidžianti pasijusti taip, kaip kažkada jautėsi pirmieji keliautojai.

Patirtis, labiausiai įsiminusi iš Saudo Arabijoje praleisto savaitės – dykuma. Joje atsidūriau prieš pat saulės laidą, kai kopos ir dangus nusidažė rausvais, purpiriniais ir violetiniais tonais. Tik atsidūrusi ten sužinojau, kad vienas iš saudžių savaitgalio praleidimo būdų – stovyklavimas dykumoje.

Pamačiusi tolumoje stovinčias palapines paklausiau mane lydėjusių Jazido ir Mišelio, ar galime užsukti ir pasisveikinti su stovyklautojais. Po keliolikos minučių, jau visai sutemus, sėdėjau ant minkštučio kilimo, prie laužo, po juodu Saudo Arabijos dangumi. Tuoj pat buvau pavaišinta vietine kava, datulėmis ir daržovių troškiniu.

„Gali čia būti tiek, kiek nori“, – pasakė kartu šiek tiek pabuvęs ir į palapinę grįžęs šeimos galva. Šis netikėtas susitikimas buvo viena iš didžiausią įspūdį palikusių patirčių pastaraisiais metais – tamsa, tyla, keliautojų neatrastas kraštas ir nuoširdūs žmonės dykumos platybėse.

Augustinas Žemaitis, lietuviško paveldo užsienyje tyrinėtojas Gabaleliailietuvos.lt, kelionių tinklaraštininkas Augustinas.net:

Vietų, susijusių su Lietuva, atradimas

Asm.archyvo nuotr./Augustinas Žemaitis
Asm.archyvo nuotr./Augustinas Žemaitis

Keliaudamas po Amerikos žemyną, visuomet aplankau vietas, susijusias su Lietuvos istorija. Jų ten virš 1000 – nuo Kanados iki pat Argentinos, nuo už katedras didesnių lietuvių bažnyčių iki lietuvių klubų, rūmų ir kapinių, senesnių už Lietuvos Respubliką.

Labai įdomu ten sutikti lietuvių, emigravusių prieš 100 ir daugiau metų, palikuonis, sudalyvauti jų lietuviškai amerikietiškose tradicijose.

Tų gabalėlių Lietuvos yra tokių įspūdingų, kad netgi įkvėpė mane visa tai surinkti į vieną vietą: taip gimė mano svetainė gabaleliailietuvos.lt .

Gerimantas Statinis, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Kelionių žurnalistų klubo pirmininkas:

Motyvuota kelionė

Įdomiausios patirtys kelionėse būna tuomet, kai pastarosios yra motyvuotos, skirtos kam nors atminti, įamžinti ar garsinti. Jūs pabandykite paprasčiausią žygį skirti galbūt anapilin iškeliavusio savo draugo atminimui. Gal jis mėgo žygius ir buvo aistringas keliautojas, tuomet ir kelionė taps prasmingesnė.

Arba suburkite bendraminčius ir vykite į Vengriją ieškoti savo bičiulio Pauliaus Normanto paliktų pėdsakų. Pabandykite ko nors ieškoti ir nesvarbu, kad greičiausiai nerasite, pats ieškojimas yra nemaža vertybė. Vadovaukitės devizu: „Niekuomet nesustok atrasti!“, ir jūsų kelionės taps motyvuotomis...

Tadas Kertenis, kelionių bendrovės „Tedo“ įkūrėjas ir vadovas:

Plaukiojimas banglentėmis Keiptaune

Asm.archyvo nuotr./Tadas Kertenis Pietų Afrikoje
Asm.archyvo nuotr./Tadas Kertenis Pietų Afrikoje

Vienas geriausių kelionių atsiminimų – banglenčių sportas Keiptaune, Pietų Afrikoje, Muizenberg paplūdimyje. Vien pati Pietų Afrika yra labai įvairi, bet šis rajonas sujungia viską į vieną vietą – daug hipių, kurie atvažiuoja tiesiog grožėtis aplinka, rajonas garsėja kaip pavojingas, bet kartu ir bohemiškas.

Banglenčių sportui jis tobulas dėl savo bangų. Kas labiausiai įsiminė – jog šiame paplūdimyje atplaukia rykliai (yra net specialios vėliavos, kurios nurodo, koks yra stebinčių ryklius žmonių matomumas ir kaip pavojinga gali būti plaukioti banglente). O bet tačiau – nežinojau, ką kokia vėliava reiškia, todėl patekau į situaciją, kur visi banglenčių plaukiotojai bėgo iš vandens, o aš, ponas, likau plaukioti nesuprasdamas, kas kodėl visi varo...

Tik išgirdęs nuo paplūdimio rėkiančius žmones supratau, kad laikas bėgti (plaukti) iš vandens, ir kuo greičiau – nes ryklys nėra žuvis, su kuria norėtum turėti reikalų, alkanas jis ar ne. Tai vis tiek vienas įdomiausių / baisiausių nutikimų mano gyvenime.

Udrius Armalis, kelionių organizatorius „Superkelionės.lt“:

Artimos pažintys su žmonėmis, kurie nors ir gyvena šalia, dažnai lieka nepastebėti

Savo kelionių metu teko pabuvoti tokiose vietose, kur nėra buvęs nė vienas lietuvių keliautojas – teko nakvoti naftininkų bazinėje stovykloje, aplankyti XX amžiaus Pompėją ar daugybę kartų keliauti traukiniais.

Visgi įspūdingiausios patirtys buvo ne tai. Didžiausios patirtys buvo ir yra nekomerciniai turistiniai projektai, tai kas patirta rengiant šias keliones greičiausiai liks visam gyvenimui. Rengiant keliones projektui „Draugystė veža“ – jų metu keliavo žmonės su negalia – teko įsijausti į tai, kaip keliauja žmonės su negalia. Ir šios kelionės yra ne tik kelionės vežimėlyje, bet tai ir žmonės, kurie nemato ar negirdi, nepasiekia aukštos lovos, dėl judesių koordinacijos neįveikia laiptų. Ir kartu šie žmonės, nežiūrint savo negalios, spindi savo optimizmu ir yra sveikesni už mus, sveikus žmones. Taip, ir tai yra tai, kas sukrečia ir žavi kartu.

Ar projektas #šaliamūsų, pasakojantis apie Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas. Pirmas susitikimas su totoriais – dvi valandos pokalbio, kad sudaužytume nepasitikėjimo sieną ir išgirstume nerealią Lietuvos gynėjų ir islamo, kuris Lietuvoje jau 600 metai, istoriją. Ar Kalėdos su Lietuvos lenkais, kurių metu lauži su jais kalėdaičius ir iš scenos girdi – „Lietuva – mūsų tėvynė“.

Ar susitikimas su Lietuvos romais (čigonais, nes „romas“ reiškia „vyras“) – kurio metu skaitydamas jų pasakas supranti, kad tai ne pasakos, o tikros gyvenimiškos istorijos, o šiandieninis gyvenimas vis dar klostosi šimtmečiais išsaugotomis tradicijomis. Tokias šimtametes tradicijas jauti ir apsilankęs sentikių Kalėdų mišiose. Belieka tik stebėtis, kaip žmonės, bėgę nuo persekiojimų, sugebėjo išsaugoti savo kultūrą ir tradicijas.

Ir tada puikiai supranti sentikių popo žodžius – „kokie mes Lietuvos priešai, kai mano giminė čia gyvena šimtmečius“. Visi šio projekto metu sutikti žmonės ir jų istorijos – tai tokios patirtys, kurių ilgai negalėsi užmiršti.

Viso šito nebūtų, jei ne kažkada vienos ekskursijos Dzūkijoje išmokta pamoka – „Stebuklai visada slypi po kojomis, tik juos reikia mokėti pamatyti“. Todėl kitais metais linkiu visiems keliautojams patirti šiuos stebuklus. Ir patikėkite – tai gali būti tai, kas yra visai šalia.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

02:04
01:51
01:31

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje