Naujausi tyrimai rodo, kad tinkamai parinktas judėjimas širdies ligomis sergantiems žmonėms nėra rizika. Judėjimas, pasak specialistų, padeda palaikyti ne tik geresnę kraujotaką ar širdies funkciją. Reguliarus fizinis aktyvumas mažina komplikacijų riziką, stiprina organizmą, ir netgi gerina emocinę būklę. Svarbiausia – fizinis krūvis turi būti tinkamai parinktas, individualizuotas ir saugus.
Pasak gydytojo kardiologo Pauliaus Ordos, senasis supratimas, kad širdies ligomis sergantis žmogus turi kuo daugiau ilsėtis ir vengti fizinio aktyvumo, šiandien jau laikomas pasenusiu.
„Buvo užaugusi visa karta žmonių, kuriems nuo jaunystės neleisdavo sportuoti, nes buvo manoma, kad širdžiai tai gali pakenkti. Anksčiau dėl širdies ligų žmonės net būdavo atleidžiami nuo fizinio lavinimo pamokų. Tačiau šiandien naujausi moksliniai įrodymai yra pasikeitę – Europos kardiologų draugija vienareikšmiškai pabrėžia, kad reguliarus fizinis krūvis sergant širdies ligomis yra labai svarbus. Fizinis aktyvumas yra būtinas kiekvienam iš mūsų – tiek sveikam, tiek sergančiam žmogui“, – sako gydytojas.
Europos kardiologų draugija vienareikšmiškai pabrėžia, kad reguliarus fizinis krūvis sergant širdies ligomis yra labai svarbus.
Anot jo, viena didžiausių klaidų, kurias padaro pacientai, – pradeda vengti judėjimo vos sužinoję diagnozę. Nors baimė suprantama, pernelyg mažas aktyvumas dažnai tampa papildoma problema: silpnėja raumenys, blogėja kraujotaka, mažėja fizinis pajėgumas, o net paprasti kasdieniai veiksmai ima reikalauti vis daugiau pastangų.
„Vienareikšmiškai turime skatinti žmogų, sergantį širdies ir kraujagyslių ligomis, palaikyti aktyvumą. Visų pirma dėl to, kad aktyvumas padeda palaikyti raumenų tonusą, o tai labai svarbu kraujotakai, mikrocirkuliacijai ir net pažintinėms funkcijoms. Žmogui judėti yra būtina, nes kuo mažiau jis juda, tuo greičiau prastėja jo funkcinė būklė“, – pabrėžia P. Orda.
Širdies ligos – ne priežastis nustoti judėti
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad vieningo atsakymo, kiek bei kaip sportuoti,
Vis dėlto viena taisyklė galioja beveik visiems: visiškas neveiklumas dažniausiai yra blogesnis pasirinkimas nei tinkamai pritaikytas fizinis aktyvumas.
„Europos kardiologų draugija, kurios rekomendacijomis remiamės kasdienėje praktikoje, labai aiškiai sako, kad fizinis aktyvumas žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, yra rekomenduojamas. Net pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, dažniausiai rekomenduojami aerobinio pobūdžio pratimai – vaikščiojimas, mynimas dviračiu, lengvesnė fizinė veikla. Svarbiausia, kad tas krūvis būtų pritaikytas konkrečiam žmogui“, – aiškina gydytojas.
Pasak jo, fizinis aktyvumas svarbus ne tik širdžiai. Judėjimas gerina bendrą organizmo būklę, padeda kontroliuoti kūno svorį, mažina kraujospūdį, gerina cukraus kontrolę, stiprina raumenyną ir net gali turėti teigiamą poveikį emocinei savijautai.
Ar tikrai reikia 10 tūkstančių žingsnių?
Pastaraisiais metais bene dažniausiai girdima rekomendacija – kasdien nueiti bent 10 tūkst. žingsnių. Tačiau, anot P. Ordos, naujausi moksliniai duomenys rodo, kad šis skaičius nėra universali taisyklė.
„2025 metais viename žinomiausių medicinos žurnalų „The Lancet“ publikuotas tyrimas analizavo,jog galbūt užtektų ir mažesnio kasdienio žingsnių kiekio. Buvo lyginami žmonės, kurie nueina 7 tūkstančius žingsnių, su tais, kurie nueina 2 tūkstančius. Rezultatai parodė labai aiškią naudą – nueinant apie 7 tūkstančius žingsnių per dieną galima net 47 procentais sumažinti bendrą mirštamumo riziką ir maždaug 25 procentais sumažinti širdies bei kraujagyslių ligų išsivystymo riziką“, – sako gydytojas.
Nueinant apie 7 tūkstančius žingsnių per dieną galima net 47 procentais sumažinti bendrą mirštamumo riziką ir maždaug 25 procentais sumažinti širdies bei kraujagyslių ligų išsivystymo riziką
Pasak jo, tai svarbi žinia žmonėms, kurie jaučiasi nepajėgūs pasiekti 10 tūkst. žingsnių ribą.
„Dalis pacientų sako: einu tuos 10 tūkstančių, bet jau iš paskutiniųjų. Naujausi duomenys leidžia suprasti, kad sveikatai naudos galima gauti ir mažesniu kiekiu – nereikia savęs kankinti ar jaustis blogai, jei nepavyksta pasiekti tos simbolinės ribos“, – aiškina P. Orda.
Kaip suprasti, kiek krūvio yra per daug?
Nors fizinis aktyvumas rekomenduojamas, gydytojas pabrėžia, kad svarbiausias principas – individualumas. Vieniems saugus krūvis bus ilgas pasivaikščiojimas, kitiems – tik trumpesni pratimai.
„Negalime visiems vienodai pasakyti: eikite daugiau sportuoti. Pirmiausia labai svarbu įvertinti, kaip žmogus toleruoja fizinį krūvį, kokių simptomų turi, ar fizinis aktyvumas nesukelia skausmo krūtinėje, ritmo sutrikimų, didelio dusulio ar alpimo epizodų. Tai yra signalai, kurių ignoruoti negalima“, – sako gydytojas.
Anot jo, žmogus neturėtų bijoti šiek tiek pavargti – fizinio krūvio metu turi padažnėti pulsas, atsirasti nuovargio jausmas. Tačiau egzistuoja riba, kurios peržengti nereikėtų.
„Jeigu fizinio krūvio metu atsiranda skausmas krūtinėje, progresuojantis dusulys ar stiprus diskomfortas – tai ženklas sustoti. Krūvis turi būti toks, kurį žmogus toleruoja. Jis turi pavargti, širdies ritmas turi didėti, bet neturi atsirasti simptomai, rodantys, kad organizmui tai jau per sunku“, – aiškina P. Orda.
Kaip gydytojai parenka tinkamą krūvį?
Norint tiksliai įvertinti, kokio intensyvumo fizinis aktyvumas konkrečiam žmogui yra saugus, vien apklausos dažnai nepakanka. Tokiais atvejais gydytojai pasitelkia specialius tyrimus.
Pasak P. Ordos, vienu tiksliausių metodų laikoma spiroergometrija – širdies ir plaučių krūvio tyrimas.
„Jo metu pacientui uždedama speciali kaukė, žmogus mina dviratį arba eina bėgimo takeliu. Tuo metu vertiname, kaip organizmas pasisavina deguonį, kaip dirba širdis ir plaučiai, kokias apkrovas žmogus toleruoja. Tai leidžia labai tiksliai nustatyti saugias treniravimosi ribas ir individualiai rekomenduoti, kaip didinti fizinį krūvį“, – pasakoja gydytojas.
Anot jo, pasaulyje tai laikoma savotišku „auksiniu standartu“, tačiau Lietuvoje tokie tyrimai dar nėra lengvai prieinami visiems pacientams.
Gyvenimas po infarkto: ar galima sportuoti?
Viena dažniausių baimių – ar po infarkto žmogus apskritai gali grįžti prie aktyvesnio gyvenimo. Pasak P. Ordos, vieno atsakymo nėra, nes daug priklauso nuo to, kiek buvo pažeista širdis.
„Fizinis aktyvumas po infarkto dažniausiai planuojamas reabilitacijos metu, kai žmogų stebi gydytojas kardiologas arba reabilitologas“, – sako jis.
Gydytojo teigimu, nemaža dalis žmonių po infarkto gali grįžti į visiškai normalų socialinį ir fizinį gyvenimą, net sportuoti panašiai kaip iki ligos.
Svarbus ne tik vaikščiojimas
Nors dažniausiai kalbama apie ėjimą ar kitą aerobinio pobūdžio aktyvumą, gydytojas primena, kad organizmui ne mažiau svarbūs ir jėgos pratimai.
„Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama ne tik vaikščiojimui, bet ir raumenų stiprinimui. Svarbu palaikyti rankų ir kojų jėgą – tam gali tikti lengvi pratimai, pasipriešinimo gumos, rankų stiprinimo pratimai ar net paprasti atsispaudimai nuo sienos. Ne vien vaikščiojimas, bet ir jėgos palaikymas yra labai svarbus gerai funkcinei būklei“, – sako P. Orda.
Jo teigimu, svarbiausia taisyklė sergant širdies ir kraujagyslių ligomis išlieka paprasta – nebijoti judėti, tačiau tai daryti atsakingai, stebint savo savijautą ir, jei reikia, pasikonsultuojant su gydytoju. Judėjimas šiandien vertinamas ne kaip papildoma galimybė, o kaip svarbi gydymo dalis.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
